Geopolitiniai postūmiai

Šią savaitę daugelį svarbių įvykių užgožė JAV prezidento Džo Baideno pasitraukimas iš rinkiminių lenktynių ir pozicijos užleidimas viceprezidentei Kamalai Haris. Taip, šių figūrų ėjimai geopolitinėje arenoje svarbūs pasauliui ir mums, tačiau nėra lemiami.

Tai, jog JAV prezidentas gali ne viską, matėme pusę metų trukusių Jungtinių Valstijų Kongreso debatų dėl paramos Ukrainai metu. Tad atidėkime K. Haris pasirodymą rinkimų scenoje ir pirmiausia aptarkime kitus, gal net svarbesnius įvykius, kurie liko šešėlyje.

Pirmiausia – tai nauji Kijevo ėjimai derybų su Rusija link.

Šios savaitės pradžioje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis užsiminė, kad Ukraina yra pasirengusi taikos deryboms net ir nesusigrąžinusi prarastų teritorijų jėga. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog Kijevas iš esmės sutinka derėtis su Kremliumi esant šiandieninei situacijai ant žemės.

V. Zelenskis tuo pačiu pabrėžia, jog Kijevas nesiruošia dovanoti Rusijai 20 % šalies teritorijų.

Prezidentas atsakė ir į klausimą „ar verta kovoti dėl teritorijų, jei dėl to žūva žmonės“. V. Zelenskio teigimu, nėra jokių garantijų, kad Rusija sustos sutikus su Kremliaus reikalavimais, nes okupantų tikslas – Ukrainos sunaikinimas. V. Zelenskis taip pat neatmetė tiesioginių derybų su Putinu varianto, ko iki šiol nebuvome girdėję.

Ukrainos vadovui nėra paprasta, juolab, kai spaudžia ne tik svetimi, bet ir savi. Kijevo meras Vitalijus Kličko pareiškė, kad artimiausi mėnesiai prezidentui bus labai sunkūs ir kad jam neva gresia net politinė savižudybė. Taip esą gali atsitikti abiem atvejais: ir jei V. Zelenskis paskelbs referendumą dėl teritorinių nuolaidų Rusijai, ir toliau tęsiant karą.

Abiem atvejais reiks pateisinti tūkstančius mirčių, nes ukrainiečiams kils klausimas, kam reikėjo kovoti dėl teritorijų, kurias ruošiamasi dovanoti priešui.

Kaip ten bebūtų, Zelenskio komanda privalo taikytis su realybe ir reaguoti į besikeičiančias ukrainiečių nuotaikas: jei 2022-ųjų gegužę 82-87% šalies piliečių priešinosi bet kokioms nuolaidoms Rusijai, tai prieš šių metų vasarą šis skaičius buvo sumažėjęs iki 55 %.

Trečiadienį baigėsi nepaprastai svarbus Ukrainos užsienio reikalų ministro Dmitrijaus Kulebos susitikimas su Kinijos Liaudies Respublikos užsienio reikalų ministru Wang Yi. Abi pusės sutiko, jog vienintelė išeitis – „paliaubos ir politinio susitarimo“ pasiekimas kare tarp Ukrainos ir Rusijos.

„Kalbant apie krizę Ukrainoje, Kinija pasisako už ankstyvas paliaubas ir politinį susitarimą, tarnaudama visų šalių interesams. Kinija ir toliau stovės taikos ir dialogo pusėje, rems tarptautinį bendradarbiavimą, siekiant didesnio sutarimo ir užtikrins perspektyvų kelią“, – skelbiama Kinijos užsienio reikalų ministerijos pranešime.

Susitikimas svarbus jau vien dėl to, kad tai pirmas tokio lygio susitikimas nuo 2012 metų. Tačiau svarbiausia tai, kokias žinutes po derybų pasauliui ir Ukrainai pasiuntė Pekinas. O jos štai tokios: Kinija pripažįsta, kad Ukraina ir Rusija yra pasirengusios deryboms, todėl Pekinas imasi taikytojo (naujojo pasaulio taikdario) vaidmens.

Kuleba esą įtikino Pekiną, kad karas Ukrainoje kenkia tarptautiniam stabilumui, o tuo pačiu Kinijos ekonominiams ir strateginiams interesams.

„Dmitrijus Kuleba įrodė nuoseklią Ukrainos poziciją – pasirengimą vesti derybų procesą su Rusijos puse tam tikrame etape, kai Rusija yra pasirengusi derėtis geranoriškai, tačiau pabrėžė, kad iki šiol tokio pasirengimo Rusijos atžvilgiu nebuvo pastebėta“, – skelbiama pranešime.

Tačiau turbūt esminis kinų užsienio reikalų ministro teiginys yra deklaravimas, jog nepaisant šalių teiginių apie pasirengimą deryboms, „sąlygos ir laikas tam dar nepribrendę“.

Ką reiškia „sąlygos ir laikas tam nepribrendę“? Kada bei kodėl jos pribręs? Ir kodėl Pekinas, o ne Kijevas dėlioja sąlygų žaidimo taisykles?

Netrukus, tiksliau, po isteriškų Kremliaus pareiškimų, įvykus Kulebos ir Vango I susitikimui, išlindo yla iš maišo. Putino kilimėliai spaudai ėmė klykti, kad su Zelenskiu nesiderės, nes juo nepasitiki, o Medvedevas darsyk išgargaliavo daugsyk girdėtus Maskvos ultimatumą, esą Rusija sunaikins Ukrainą, tačiau derėtis pasirengusi tik laikantis seniau paskelbtų reikalavimų. Tie reikalavimai tai Ukrainos įsipareigojimas nesijungti į NATO bei ribotas karinis kontingentas šalies teritorijoje.

Kitaip tariant, Maskva paskelbė, jog pasirengusi tęsti karą tiek, kiek reikės, o prie derybų stalo sės tik žinodama, kad Kijevas atsisako ekonominių ir karinių sąjungų su Vakarais. Panašu, jog tai ir yra sąlygos, apie kurias Pekinas atvirai neskelbia, tačiau jos visiškai atspindi komunistinės Kinijos interesus.

Pekinas nedelsdamas priverstų Maskvą pasirašyti taikos sutartį, žinodamas, kad Kijevas nenudreifuos Vakarų kryptimi. To kinų komunistai tikisi ir to siekia. Sarginis Rusijos šuo ir buvo tam paleistas, kad susilpnintų Vakarus, nualintų pačią Rusiją, Ukrainą, o Kinija iš to gautų maksimalią naudą.

Iš Rusijos Kinija jau gauna gerokai pigesnių nei pasaulinėje rinkoje naftos ir dujų, o neseniai pasirašė 25 mlrd. vertės dolerių grūdų importo sutartį. Kremlius įklimpo į šį sandorį tam, kad nukonkuruotų Kinijos rinkoje Ukrainą, kurios ekonominiai santykiai su Pekinu pastaraisiais metais gerėjo.

Kinijos ekonominiai santykiai su Ukraina prieš Rusijos invaziją buvo labai stiprūs. Kinijos investuotojai ir Ukrainos vyriausybė 2017–2019 m. pasirašė keletą bendradarbiavimo sutarčių (įskaitant orlaivių variklių gamybą), o 2019 m. Kinija aplenkė Rusiją ir tapo pagrindine Ukrainos prekybos partnere. 2021 m. bendra dvišalė prekyba siekė 19 mlrd. dolerių ir išaugo beveik 80 procentų lyginant su 2013 m.

Taigi, remiantis šia informacija, galime teigti, jog Pekinas, pasodinęs ant adatos Kremlių, padaręs Rusijos ekonomiką priklausomą nuo Kinijos, siekia savo tikslams pajungti ir Ukrainą. Sąlyga, keliama Ukrainai beveik akivaizdi: reikalavimas nesijungti į NATO ir tapti Kinijos formuojamo bloko nare – vasale.

Taip, kaip atsitiko Kazachstanui ir link kur keliauja Baltarusija, kurioje vis labiau karaliauja kiniškos prekės. Ne veltui bulvių šalies diktatorius Lukašenka neseniai siuto prie naujai surinkto „pirdalieto“ (motociklo), išsiaiškinęs, jog visos transporto priemonės detalės pagamintos Kinijoje.

Atsisakiusi narystės Vakarų kariniame ir ekonominiame blokuose, Ukraina, tikėtina, labai greitai sulauktų Pekino paramos ir karas būtų nutrauktas. Štai tokia, panašu, ir yra kinų drakono siūloma taikos kaina (sąlyga).

Būtent tokį globalų Rusijos, jos buvusių sąjungininkų bei Europos valstybių „suvalgymo“ planą sumanė Pekinas. Ir kol kas jam jį sekasi įgyvendinti. O kol Maskvoje sėdės FSB, SVR ir GRU palaikomas besmegenis, rusai imperiją matys, kaip savo ausis. Jei kam nors Kremliuje būtų užtekę proto nepradėti šios karinės avantiūros ir stiprinti ekonominius saitus tiek su Vakarais, tiek su Kinija, Rusija savo įtaką Rytų Europoje, Vidurio Azijoje ir Rytuose dar būtų kažkiek išlaikiusi.

Dabar gi šaukštai po pietų – čia atrėpliojo kinų drakonas.

Nušiurusi, bejėgė rusų meška meldžia jo malonės.

Lūžio taškai

JAV prie Ukrainos sienų pirmą kartą dislokavo du strateginius bombonešius B-52H. Paprastai šie bombonešiai būna dislokuoti Luizianoje.

Jungtinės Valstijos teigia, kad kariniai lėktuvai dalyvauja „Bomber Task Force Europe“ misijoje. Tai pranešė JAV kariuomenės Europoje vadavietė. Pažymima, kad tai pirmas kartas istorijoje, kai amerikiečių strateginiai bombonešiai vykdo tokio masto misiją Rumunijos teritorijoje.

Reguliarus JAV strateginių bombonešių dislokavimas Europoje parodo, kaip JAV (ir kitos NATO šalys) yra įsipareigojusios ir gerai pasirengusios integruotis į Aljansą bei veikti su partneriais, siekiant suvaldyti grėsmes ir ginti bloko partneres. Tokiu būdu NATO stiprina savo rytinę sieną, tai yra tikrai gera žinia Lietuvai.

JAV viceprezidentė Kamala Haris pirmą kartą pasirodė rinkimų debatuose. Ji pasisakė, kad tęs prezidento Džo Baideno užsienio politiką ir net ėmėsi puolimo prieš Donaldą Trampą, prilygindama jį sukčiams, kurie buvo persekioti baudžiamąja tvarka. Trampas atsikirto, kad viskas, prie ko prisiliečia Haris, pasmerkta žlugimui.

Kalbėdama maždaug 3 000 žmonių miniai Viskonsino valstijoje, Haris susilaukė didžiulio palaikymo. Per tris valandas jos kampanija surinko stulbinančią 100 mln. dolerių sumą.

Nacionalinės apklausos duomenimis, Kamala nedidele persvara pirmauja prieš Donaldą. Žavinga, komunikabili, su vaikais ir žmonėmis mokanti šiltai bendrauti tamsiaodė, atrodo, turi šansų įveikti savimi patenkintą, seniai matytą, nuspėjamai nenuspėjamą Trampą.

Kamala Haris yra ir uoli Ukrainos rėmėja, neseniai Šveicarijoje pareiškusi, kad Putino „taikos“ planas – tai reikalavimas pasiduoti.

Ką gi, galbūt visgi pasaulyje atsirastų ir daugiau atsakingų lyderių, jautrių žmonių, kurie, tikėtina, imtųsi ryžtingų veiksmų siekdami pažaboti visuotinį blogį, jei jų nežlugdytų į autoritarizmą linkę politikos seniai. Juokaujame.

Skelbiama, jog Lenkijos pasienyje ženkliai sumažėjo nelegalių migrantų. Mat Lenkijos prezidentas pasinaudojo valstybiniu vizitu į Kiniją, spausdamas Pekiną dėl migracijos ir krovinių tranzito per Baltarusiją. Lenkija dėl nelegalių migrantų pagrasino sustabdyti Kinijos prekių tranzitą į Europą iš Baltarusijos.

Ekspertų teigimu, šis Varšuvos ėjimas yra pavyzdys kitoms Vakarų valstybėms, kaip tvarkytis su Minsko ir Maskvos teroru. O tvarkytis reikia labai paprastai – kertant Kinijos ekonomikai. O mes čia vielas raizgom, griovius kasam, notas rašom. Pakanka pagrasinti, kad nebepraleisim kiniškų prekių ir problemos kaip nebūta.

Visgi, tikrai įdomi dėlionė – šalis teroristė Baltarusija, migrantai – iš Azijos ir Afrikos, o pagrindinis iešmininkas – Kinija. Metas kažkaip ir mūsų kaimuko politikieriams pagaliau suvokti šią naują realybę.

Pirmą kartą šių laikų istorijoje Baltarusijoje dėl tariamo terorizmo mirties bausme nuteistas Vokietijos pilietis Riko Krigeris. Lukašenkos kontroliuojama TV parodė surežisuotą interviu, kuriame vokietis prisipažino padėjęs sprogmenis prie geležinkelio linijos.

Užsienietis esą Baltarusijoje veikė vykdydamas Ukrainos „slaptųjų tarnybų“ nurodymus, nors jokių įrodymų nepateikiama. Interviu metu R. Krigeris ašarodamas kreipėsi į Vokietijos vyriausybę prašydamas pagalbos, „kol dar nevėlu“.

Maskva ir Minskas jau nuleido geležinę uždangą ir kurpia mirtinus spektaklius vakariečiams, demonstruodami savo bukiams, kokie baisūs ukrainiečiai ir vakariečiai. O mes toliau žaidžiame demokratiją ir globojame tūkstančius infiltruotų realių priešų.

Mūšio linija

Abi pusės, siekdamos pakirsti priešininko kovinę dvasią, vykdo aktyvias informacines-psichologines operacijas.

Žiniasklaida skelbia, jog Maskvos valdžia siūlo rekordines premijas savanoriams, pasirengusiems kovoti Ukrainoje. Teigiama, kad kiekvienas, pasinaudojęs pasiūlymu, per pirmuosius tarnybos metus uždirbs 5,2 milijono rublių (apie 60 tūkstančių JAV dolerių). Taip pat pranešama, jog sužeistieji gali gauti vienkartines išmokas grynaisiais už sužeidimus, siekiančias 11 000 dolerių.

Tai kliedesiai. Internete gausu sužeistų rusų karių kreipimųsi į Putiną, kurie, nebepajėgdami kovoti, toliau siunčiami į mėsmalę. Apie jokius atlyginimus ir premijas net nekalbama.

Putinas įsakė padidinti šalies kariuomenę 170 000 karių, todėl bendras Rusijos karių skaičius turėtų padidėti iki 2,2 mln. Gąsdinimas gyvosios mėsos skaičiais tuo nesibaigia. Skelbiama, jog Rusija užverbavo net 15 000 nepaliečių kariauti Ukrainoje. Tarp užsieniečių esą yra ir Afganistano, Indijos, Kongo ir Egipto karių, kuriems mokamas 2000 JAV dolerių atlyginimas per mėnesį.

Nors šią informaciją skelbia solidūs užsienio kanalai, mes ja linkę abejoti. Gali būti, jog Rusijos kariuomenėje kaunasi ne tūkstančiai, o keli šimtai nepaliečių. Neseniai The Associated Press išplatino Nepalo užsienio reikalų ministro Narajano Prakašo Saudo pareiškimą, jog Rusijos pusėje kovoja daugiau nei 200 Nepalo piliečių ir mažiausiai 14 iš jų ten žuvo. Nepalas savo piliečius siekia susigrąžinti namo.

Tuo tarpu CNN praneša, kad Rusija patiria vis daugiau gyvosios jėgos ir technikos nuostolių – jau prarado 87% iki invazijos turėtų sausumos karių ir du trečdalius tankų.

Kijevas ir jo sąjungininkai skelbia įspūdingus ginklavimosi skaičius. Nors Slovakijos valdžia priešinasi Ukrainos apginklavimui, kitais metais siekiama padidinti didelio kalibro sviedinių gamybą nuo 125 000 iki 200 000. Iki 2024 metų pabaigos Ukraina pagal Čekijos iniciatyvą gaus apie 500 tūkstančių 155 mm artilerijos šaudmenų, pareiškė Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala.

Ukrainą pasiekė dar viena „Patriot“ sistema iš Vokietijos. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio teigimu, Ukrainoje šiuo metu yra dislokuotos trys tokios sistemos, kurias perdavė Berlynas.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Aleksandras Syrskis pareiškė, kad Krymo sugrąžinimo tikimybė yra visiškai reali. A. Syrskio teigimu taip pat visiškai įmanoma atstatyti 1991 m. ribas. Kijevas tuo būdu vėl atgaivino Krymo šturmo intrigą.

Ukrainiečiai bepiločiais orlaiviais ir toliau sėkmingai atakuoja rusų karines bazes, uostus ir naftos saugyklas. Krasnodaro krašte padegta Tuapsės naftos perdirbimo gamykla. Smogta taikiniams Briansko srityje, Riazanės naftos perdirbimo gamykloje griaudėjo sprogimai.

Rusai užgrobė Volčje gyvenvietę Donecko srityje ir tęsia puolimą penkiomis kryptimis rytų fronte.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, poniai Salvai M., UAB Vilkeda, Lietuvos aludarių gildijai bei visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.