Liepos 13 d., 18 val., Molėtų r., Didžiokų koplyčioje, turėsime išskirtinę galimybę klausytis legendinės lietuvių liaudies dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės ir Petro Vyšniausko.
Dabar, kai Dainų šventės garsai dar skamba mūsų ausyse, kai meilė lietuvių liaudies dainai gyva širdyje, galima ateiti į Didžiokų koplyčią, kur nėra nei scenos, nei žiūrovų salės, sustoti po sakraliu XIX a. pab. koplyčios kupolu ir pabūti pačioje tikriausioje lietuvių liaudies dainoje, pritariant virtuoziškai džiazo melodijai.
Dar prieš metus garsusis Lietuvos saksofonininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Instrumentinės ir chorinės muzikos fakulteto Džiazo katedros profesorius P. Vyšniauskas, įžengęs į šią nepaprastą koplyčios erdvę, sugrojo melodiją ir pradėjo skaičiuoti sekundes, skaičiuoti, kiek sklinda šioje erdvėje paleistas garsas. Minutę! Su nuostaba ištarė jis tada.
Štai tokia Didžiokų koplyčios akustika!
Žymiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja, Pasaulio folkloro OSKARO laimėtoja Veronika Povilionienė šioje koplyčioje dainuos pirmą kartą. Dainuos pritariant žymiausiam lietuvių saksofonininkui P. Vyšniauskui ir… koplyčios skliautams.
Veronika svajoja, kad ateitų daugiau žmonių, norinčių dainuoti kartu. Šie aukščiausios prabos atlikėjai bendradarbiauja jau daugiau nei 30 metų. V. Povilionienė kaip niekas kitas sugebėjo suderinti lietuvių liaudies dainą su pop / rock, šiuolaikine muzika ir džiazu.
Čia dar įdomiau: liaudies dainų atlikėja ir puikiai žinomas ir profesionaliausias džiazo bei šiuolaikinės muzikos interpretacijų meistras.
„Abiejų muzikantų drauge atliekamos liaudies dainos yra nuostabus liaudiško jautrumo bei klasikinės virtuozerijos mišinys, pasižymintis savitu laisvu alsavimu,“ – tvirtina šventės „Mėnuo Juodaragis“ rengėjas U. Liogė. Ne veltui abu šie menininkai yra Lietuvos nacionalinės premijos laimėtojai.
„Koplyčioje buvo Aloyzo Smilingio muziejus,“ – sakydavo žmonės.
Visada norisi prisiminti Lietuvos skulptorių ir tapytoją A. Smilingį, išsaugojusį šią koplyčią ir perdavusį ateities kartoms. Aplink koplyčią stovėjo jo autorinės bronzos ir akmens skulptūros, o viduje buvo menininko erdvė: jo dirbtuvė, studija, kūrybos namai, galerija.
Menininko sumanymai kirtosi su sovietine ideologija, todėl čia buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vieta.
Jeigu pasiseks, šį kartą mus aplankys A. Smilingio bendražygis žymusis Rimantas Dichavičius, dukra menotyrininkė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė ir po koncerto pasidalins prisiminimais apie A. Smilingio koplyčios laikų istoriją.
Tą dieną Didžiokų koplyčios parodinėje erdvėje bus rodomi žymaus tapytojo Aleksandro Vozbino (1958–2021) kūriniai.
Vozbinas yra savitas, galinga vaizduote ir konceptualiu mąstymu išsiskiriantis, motyvuotai savo kūrybą reflektuojantis Lietuvos intelektualiosios tapybos atstovas.
Jam būdingi groteskiški santykiai su aplinka, noras šokiruoti, paneigti miesčioniško gyvenimo ir skonio nuostatas, polinkis į žmogiškosios būties pusių apnuoginimą.
Menininko vulkaniška energija atsispindi jo paveiksluose. Jis tarsi džiazuoja spalvomis savo drobėse…
Tai antroji menininko paroda šioje koplyčioje ir ji tarytum pratęsia koplyčios kultūrinį gyvavimą.
Parengė Viktorija Kazlienė
