Šalia senojo Molėtų–Vilniaus plento, netoli tos vietos, kur senasis plentas priartėja prie betonkelio, stovi rotondinė raudonų plytų koplyčia – senojo Didžiokų (Didžiadvario) dvaro didybės liūdytoja.
Išskirtinės architektūros pastatas masina turistus, tačiau į vidų patekti galimybės nėra.
Liepos 15 d. pavakarę šioje vietoje tarytum įvyks stebuklas:
koplyčia bus atverta lankytojui ir kvies į nemokamą Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano koncertą.
Saksofonininkas P. Vyšniauskas ir būgnininkas-perkusininkas Arkadijus Gotesmanas – vieni iš kertinių lietuviško džiazo formuotojų.
1990 m. šie muzikantai debiutavo kaip duetas „PetrArka“ ir išleido pirmąjį džiazo albumą nepriklausomoje Lietuvoje – „Lithuania“.
Petro ir Arkadijaus tandemas tapo svarbiu scenos reiškiniu, apkeliavusių ne vieną garbingą džiazo šventę daugybėje pasaulio šalių.
Po trisdešimties metų bendro kūrybinio kelio duetas „Petrarka“ išleido kūrybinį albumą „Sonetai“.
Anot muzikos apžvalgininko Vitalijaus Gailiaus, tai lyriškomis ir subtiliomis improvizacijomis alsuojantis pasirodymas, paliečiantis širdis, nes šio dueto kūryba, kaip ir Frančesko Petrarkos sonetai, tai aukščiausios prabos laikui nepavaldi poezija.
Neatsitiktinai ir dueto pavadinimas „literatūriškas“ – įkvėptas XIV a. legendinio rašytojo Frančesko Petrarkos, išgarsėjusio savo meilės sonetais.
Anot „PetrArka“ virtuozų, sonetų forma artima jų grojimo stiliui.
Petras Vyšniauskas – Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) aukso medalio laimėtojas, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos ir kitų reikšmingų apdovanojimų laimėtojas.
Jeigu paprašytume įvardinti mums geriausiai žinomą saksofonininką, dažnas iš mūsų nejučiomis ištartume P. Vyšniausko pavardę.
Anot Vyšniausko, džiazas – tai pirmiausia bendravimas:
čia glūdi įdomiausi atradimai. Kartu su Arkadijumi Gotesmanu jie sudaro kertinės Lietuvos džiazo kartos elitą.
Gotesmanas – improvizacijų meistras, reiškiasi ne tik kaip perkusininkas ir kompozitorius, bet taip pat kaip poetas, režisierius.
Jis kuria ir įrašinėja muziką teatrui, atlieka ją spektakliuose, rašo scenarijus muzikiniams pasirodymams ir kūriniams, rengia projektus su šokėjais, literatais, aktoriais ir vaizduojamojo meno kūrėjais, stato autorinius spektaklius.
A. Gotesmanas yra pelnęs prizus už nuopelnus Lietuvos džiazui.
Pirmieji „Petrarkos“ tandemo koncertai buvo susiję su Sausio 13-osios įvykiais.
Tais pačiais 1991 m. Didžiokų koplyčią paliko joje nuo 1965 m. užsiėmimus turėjęs menininkas Aloyzas Smilingis.
Sovietiniais laikais aplink koplyčią stovėjo A. Smilingio skulptūros, o viduje kabojo tapybos, grafikos darbai. Iki šiol yra išlikę A. Smilingio mūryti židiniai.
Žmonės atsimena, kad čia atvykdavo daug menininkų, rinkdavosi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio žmonės, čia buvo platinamas „Atgimimo“ Laikraštis.
Simboliška, kad šiais metais, jau po A. Smilingi mirties, koplyčia nors epizodiškai gali atgimti kultūrinei veiklai.
Ne pirmą kartą čia koncertuoja ir Arkadijus Gotesmanas.
Molėtiškė menininkė Jolanta Žalalienė sutiko „papuošti“ renginį surengdama vienadienę savo kūrybos parodą „Procesai“.
Parodos pavadinimas kviečia pajusti laiko tėkmę ir kūrybos trapumą.
„Mano tikslas užkabinti žiūrovą vaizdais,“ – teigia menininkė.
Jos kūrybinė mintis – rekonstrukcinė, ji moka gėrėtis tuo, kas liko, per detales parodyti visumą ir nuteikti vertybinio imperatyvo suvokimui.
Dvasinis atsparumas gimsta iš kūrybos šviesos, iš muzikos, iš egzistencinio liūdesio, apjungiančio širdis kūrybinei rezistencijai.
Didžiokų koplyčia pati tinkamiausia vieta tam pajusti.
Jei kita karta informuotumete, kad visos vietos stovimos t.y. nera sedimu vietu, klausytojai galetu atsivezti savo sulankstomas kedes. Koncertas nepavyko – buvo istisas slankiojimas, zmones vaiksciojo, ieskojo, kur geriau, kur galetu atsistoti, galetu atsiremti, vieni kitus perspejo, kad nesiremti – kreiduotos sienos.