Šis Žvėryno namas 2009-02-26 yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, kodas 32720). Kultūros paveldo specialistų pripažinta, jog objektas yra vertingas architektūriniu požiūriu. Reikšmingumo lygmuo vietinis (priminsime, jog yra išskirti trys reikšmingumo lygmenys: vietinis, regioninis ir nacionalinis).
Pastatytas 1910 m. Pertvarkytas/rekonstruotas 1932 m. Pirminė istoriškai susiklosčiusi ir tebesanti paskirtis – gyvenamoji. Tai vasarnamio tipo dviejų aukštų pastatas, savo gabaritais vienas iš stambiausių medinių namų Žvėryne su ryškia stambių fragmentų tūrine erdvine kompozicija bei dekoratyvia raiška. Tūris kompaktiškas, „T“ formos plano.
Pietų fasadas simetriškas. Deja, pakeistuose languose nebeatkurta ankstesnė stiklų skaida, ji suprastinta, sustambinta. Ryškiausi šio fasado dėmenys – kampiniai rizalitai (1 nuotr.). Jų frontonėliai atgręžti į pietus, į gatvę. Šie (2 ir 3 nuotr.) turi švieslangius (tokios, rombo, formos švieslangiai Žvėryne paplitę); dvieiliu ornamentu papuošti karnizai ir skydelio vėjalentės (4 nuotr.). Frontonėlių apkala fragmentuota ir turi papildomą ornamento juostą. Ornamentai pjaustinėti (dantukai) ir ažūriniai.
Namo sienos pagrindinė dalis apkalta profiliuotomis dailylentėmis horizontaliai, bet yra plati tarpuaukščio juosta, kurios apkala pražangiai fragmentuota (5 nuotr.). Juostos atkarpas įrėmina vertikalios profiliuotės, kokios pastebėtos ir Birutės g. 16C namo sienos tarpuaukščio juostoje.
Vakarų fasadas asimetrinis decentralizuotas; čia yra veranda vienšlaičiu stogeliu (6 nuotr.). Šiaurės fasade – ryškaus tūrinio profilio laiptinė (7 nuotr.). Ji bent kiek primena Pušų g. 43 rytų fasado tūrinę laiptinę (8 nuotr.): viršuje – „bokštelis“.
Rytų fasadas taip pat decentralizuotas tūrinis. Čia, be verandos, ryškus akcentas – balkonas su kryžmų sienele (9 nuotr.). Panašios kryžmos Žvėryne aptinkamos vieno kito namo viduje – laiptų tvorelėse ar jų aikštelėse (Vytauto g. 34, S. Moniuškos g. 2 bei kt.) bei tūrinėse (išorės) laiptinėse (pvz., Treniotos g. 3), o kad būtų balkone, panaši tvorelė yra nebent Dionizo Poškos g. 25, pusiau plytiniame, pusiau mediniame name (10 nuotr.).
Šiame fasade yra laukujos durys, kurių apkala – dvikryptė eglutė: viduryje sukurta rombų matrioška (11 nuotr. Toks matrioškos variantas dar žinomas Sėlių g. 19, Saltoniškių g. 30, Dionizo Poškos g. 7 (visiškai naujos durys), Treniotos g. 39 duryse, kai kur yra ir vidaus patalpose. Šis apdailos motyvas būdingesnis nepagrindinėms (dažniau pagalbinių patalpų) vienvėrėms durims. Jei tokios ar su panašia apkala įstatytos kaip pagrindinės, pastebėta, kad jos vėlyvos.
Pietų pusėje išliko tūrinis pusapvalės formos senasis stogo langelis (13 nuotr.). Nedaug, bet Žvėryne tokių jų yra: Stanislovo Moniuškos g. 50, Maloniosios g. 15 bei kt.
Pastebėtina, kad Žvėryne dūmtraukiams dažniausiai rinktasi šviesios, geltonos plytos. O pastarojo namo dūmtraukiai Žvėryne yra išties išskirtiniai: pramaišiui derintos raudonos ir geltonos plytos. Šis akcentas labai pagyvina namo vaizdą, juo labiau kad namas apkaltas geltonomis dailylentėmis, o ornamentai, kerčios, langų apvadai rusvi, – labai šiltas, žaismingas įspūdis (14 nuotr.). Viršuje yra vertikalių plytų eilė, kurios sumūrytos ne įprastai, o į išorę pasukus briaunas. Ir tai dar ne viskas: žemiau yra profiliuotos formos plytos bei sumūrytos punktyru.
Medinė tvora vėlyva, šio šimtmečio pradžios, bet jos lengvai ir plačiai banguotas siluetas puikiai dera pietų fasado skoningai vizualinei raiškai, paryškina ir papildo namo formas (17 nuotr.).
Aleksandro Stabrausko 2008–2018 m. nuotraukos
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
