Šis namas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą: kodas 12380, įregistravimo data 2001-03-13, dosjė Nr. PD-12380. Namas turi valstybės saugomo paminklo statusą. Pripažinta, jog objektas vertingas architektūriniu, Lietuvos architektūros vystymosi istorijos požiūriu, puošyba. Vienas iš seniausių Žvėryno medinių namų, pastatytas 1901 m. Autorius – Antonas Filipovičius-Dubovikas. Stilius – istorizmo. Tai didelio tūrio dviejų aukštų karkasinis rąstų, apkaltų dailylentėmis, namas, turintis penkiolika butų (2000 m.). Planas raidės „L“ formos, su šešiais išsikišimais – penkiais rizalitais ir priestatu (1 nuotr.). Pirminė ir tebesanti paskirtis – gyvenamoji.
Tai vienas iš Vytauto gatvėje išlikusių mėlynųjų namų (dar 39, 49, 61; 63 namą restauruojant, jis nudažytas prie aplinkos besiderinančia slopiai žalia spalva). Gražiausias jo vaizdas atsiveria iš Vytauto ir Treniotos gatvių sankryžos: iš šios, pietryčių, pusės vienu metu matomi visi penki rizalitai (2 bei 3 nuotr.). Būtent jie yra šio namo architektūros ir puošybos stipriausi akcentai. Po du rizalitus yra rytų ir pietų fasaduose ir vienas atgręžtas į minėtą sankryžą. Architektai pastebi, kad pastarasis, centrinis (kampinis) rizalitas, įkomponuotas netradiciškai. (Žvėryne panašiai kampu į sankryžą pasukti taip pat Kęstučio / Stanislovo Moniuškos g. 22/28 ir Dionizo Poškos g. 42 namo rizalitai). Jis yra bene gražiausias rizalitas Žvėryne; čia apdaila ir puošyba įvairi, sudėtinga (žr. 5–10 nuotr.). Antrajame jo aukšte visose trijose pusėse langai smulkiai skaidyti. Savitos arkučių abipus jų ir improvizuotų stulpelių profiliuotės. Polanginių plokštumų apkaloje – zigzaginis eglutės variantas. Savita mansardinio aukšto trikampio frontono lango skaida. Geometriniai karnizėlių ir augalinis (virš langų) ornamentai ažūriniai. Šio rizalito en face kompozicija apgadinta, išderinta, pertvarkius pirmojo aukšto langą.
Kituose rizalituose išlaikyta ta pati, kaip ir centriniame, bendra forma, jie su trikampiais ažūru puoštais frontonais, bet dekoro mažiau. Pietų fasado (11 nuotr.) rizalitai vienas nuo kito nežymiai skiriasi, palyginkime: 12 ir 13, 14 ir 15 nuotr. Langai juose suformuoti tokie, kaip ir pagrindiniai namo langai, bet dešiniajame rizalite frontono mansardinio lango stiklų skaida išskirtinė (16 nuotr.): jis iš aštuonių simetriškai sudėliotų segmentų (centriniame rizalite penki segmentai – žr. 5 nuotr.). Smailiaarkiai segmentai virš savęs tarsi iškėlę smulkesnių formų „puokštę“. Čia paminėtina, kad to paties stiliaus mansardinio lango skaida yra ir Kęstučio g. 35 namo rizalite (nesikartota – jame net dvylika daugiakampių segmentų).
Namas įdomiai atrodo ir iš rytų bei šiaurės rytų (17 ir 18 nuotr.). Rytų fasado rizalitai skiriasi tik tiek, kad kairiojo rizalito antrame aukšte yra durys (19 nuotr.). Mansardiniai (frontonuose) langai skaidyti panašiai, kaip ir visi kiti šio fasado langai, jų graži sąšauka čia akivaizdi (žr. 17 nuotr.). Malonu pastebėti, kad šiame name, senuosius langus keičiant į langus su plastikiniais rėmais, dauguma atvejų išsaugota pirminė stiklų skaida, ypač rytų fasade, kuriame skaidos ritmas pažeistas tik pirmojo aukšto šiauriniame gale.
Išliko antrojo aukšto langų, nors ne visų, ornamentai. Dekoruoti viršlangiai, polangiai ir vertikalieji apvadai (21 ir 22 nuotr.).Yra sudvigubintų (sujungtų) langų (žr. 15, 20, 23 nuotr.). Dekoras mišrus: derinta ažūrinė – sandrikai, pokarniziai – ir profiliuota puošyba (vertikalieji apvadai ir polangiai).
Tokie sandrikai ir pokarniziai, taip pat polangiai būdingi Žvėryno XX a. pradžios langų puošybos stiliui. Ir neatsitiktinai: beveik visų šiuo atveju paminėtinų namų autorius vienas ir tas pats – tuo laikotarpiu Žvėryne bene populiariausias produktyvusis Antonas Filipovičius-Dubovikas (kitų namų architektai kol kas tiesiog nepatikslinti). Sandrikai labai tipiški ir primena rūbų pakabos formą, pokarniziai ažūriniai su geometrizuotų gėlės žiedelių formos elementais, o polangių profiliuotės gana sudėtingos – geometrinės ir su dantukais („kutais“). Tiesa, ne visų čia minėtinų namų ir ne visi jų langai šiandien beturi tuos tris išvardytus elementus: idealiai tokie pat kaip pristatomojo namo sandrikai ir pokarniziai yra Stanislovo Moniuškos g. 4, Vytauto g. 39 (antrojo, stovinčio teritorijos gilumoje, namo šiuo numeriu); labai jau nežymiai kitoks Kęstučio g. 22, Vytauto g. 61 ir 63 namo viršlangių dekoras. To paties stiliaus sandrikai: Dionizo Poškos g. 19, Vytauto g. 39 (namo, stovinčio prie gatvės). Idealiai toks pat (kaip Vytauto g. 34 namo) pokarnizių ažūras: Dionizo Poškos g. 10 ir 16, beveik toks pat Pušų g. 1 name. Tapačios polangių profiliuotės Vytauto g. 61 ir 63, o Pušų g. 1, Vytauto g. 39 (namas teritorijos gilumoje) namuose jos to paties stiliaus.
Šiaurės (kiemo) fasade rizalitų nėra, jo vakariniame gale yra priestatas (24 ir 25 nuotr.).
Sienų apkala horizontali, yra tik du maži fragmentai vertikalia apkala pietų fasado vakariniame gale antrame aukšte ir rizalite. Namą (išskyrus jo vakarinį fasadą) juosia tarpuaukščio ir pastogės karnizai, puošti ažūriniu geometriniu ornamentu su dantukais. Kerčių apkalos briaunos skobtos su užkirtimais ir turi įkartėles, o viršuje yra prikaltos lentelės su pastambintu karnizo motyvu (26 nuotr.).
Sijos, gegnės profiliuotos (27 nuotr.). Panašių profiliavimo atvejų, kuriems būdingas daugiau ar mažiau išryškintas apatinės profilio linijos banguotumas, Žvėryne nemažai, o rasta ir tapačių profiliuočių (Pušų g. 43, Vytauto g. 49).
Stogas šlaitinis, pusiau valminis, dengtas šiferiu. Šiaurės fasade išlikęs tūrinis stoglangis dvišlaičiu stogeliu dekoruotas tokiu pat ornamentu kaip ir pastogės karnizas; dūmtraukiai profiliuoti, susiaurinta viršutinė dalis (28 nuotr.).
Pamatai akmenų ir plytų mūro. Reikia pastebėti, kad jie panašūs (labai žemas cokolis) į kito išskirtinės architektūrinės vertės namo šioje gatvėje – 49-ojo.
Namo centrinėje dalyje yra dvi pagrindinės laiptinės: iš Vytauto gatvės pusės ir iš kiemo pusės. Trečioji laiptinė yra priestatėlyje, namo vakariniame gale.
Viduje yra įvairesnių, kitokių apdailos elementų, kokių kituose namuose nėra. Pastebime šio namo architekto A. Filipovičiaus-Duboviko stiliui būdingą braižą: yra labai santūraus, „sauso“ dekoro, paprastai besiribojančio su apdaila. Laiptai sukti, suktai, vėduokle laiptų posūkiuose sudėliotos pakopos. Čia daug kas kitaip, ne taip, kaip dažniausiai – įžengei iš kiemo ir kopk aukštyn tiesiai: Vytauto gatvės – rytų – fasade atsidarę duris įeiname į pirmojo aukšto aikštelę. Joje grindų lentos paklotos kitaip nei kitur,– ne paraleliai vienai ar kitai sienai, o įstrižai (29 nuotr.). Laiptai kairėje, kuriais kylame aukštyn į dešinę (30 ir 31 nuotr.); ties laiptų viduriu posūkis vėl dešinėn (32 nuotr.). Kryžmos užtvarėle pridengtas langas (33 nuotr.), kryžma apipavidalinta tinkuota siena tarpuaukštyje. Čia pat savita – taip pat su kryžma – kompozicija dekoruota kerčia (34 ir 35 nuotr.). Labai originalios kerčios stulpelių profiliuotės. Jose, taip pat sienos kryžmoje turbūt nesunku įžvelgti tam tikrą iracionalumą, gal kaip ir akibrokštą grynai pragmatiškiems sprendimams. Kaip ir tos durys kai kurių Žvėryno namų antruose aukštuose, už kurių nėra balkono.
Galinis laiptų stulpas viršuje pusapvalis (pusritinio formos), vietoj tvorelės stulpelių – vėlgi kryžma (36 nuotr.). Tuo ši kryžmų serija nesibaigia. Viršuje yra erdvi antrojo aukšto aikštelė su kryžmos užtvarėle (37 nuotr.). Aikštelės grindys išklotos fragmentuotai. Iš čia laiptai leidžiasi žemyn (38–40 nuotr.), į šiaurės pusę. Jie išveda kairėje į namo kiemą, o dešinėje – į koridorių, kuriuo sugrįžtame ten, iš kur atėjome (apsukome ratą).
Pastaba: yra šviežias straipsnis apie namo dabartinę būklę ir jo gyventojų problemas.
Kultūros paveldo centro (architektės R. Vėlyvienės) nuotraukų reprodukcijos iš namo dosjė – 24–28 nuotr., 2000 m.) ir Aleksandro Stabrausko 2009–2018 m. nuotraukos:
A.
Pataisymas: R. Vėlyvienės nuotraukų reprodukcijos – 24 ir 28 nuotr.