Spalio 14–16 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje, vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Toks pats, tik kitoks: kopija, sekinys ir klastotė vizualiajame mene“. Joje 36 tyrėjai ir specialistai iš septynių Europos šalių nagrinės painų meno istorijos klausimą – kuo originalas skiriasi nuo kopijos ir kada kūrinio atkartojimas tampa klastote.
Konferencijoje dalyvaus Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos ir Ukrainos muziejų, universitetų, akademijų, bibliotekų bei restauravimo centrų atstovai. Pranešimai aprėps laikotarpį nuo Senovės Egipto iki šiuolaikinės skaitmeninės kultūros.
Paveikslas, kurio autorystė vis dar kelia klausimų
Vienu iš konferencijos atspirties taškų tapo Vilniaus paveikslų galerijoje rodomas Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus paveikslas pagal Karavadžo (Caravaggio) „Kristaus suėmimą“. XVII amžiaus pirmosios pusės Romos tapytojų aplinkai priskiriamo kūrinio autorystė ir sukūrimo aplinkybės tyrinėjamos jau ne vieną dešimtmetį.
Paveikslas buvo tiriamas LNDM Prano Gudyno restauravimo centre, pasitelkus rentgeno, ultravioletinius ir infraraudonuosius spindulius. Tyrėjai aptiko tapybos pakeitimų, vėlesnių pertapymų ir restauravimo pėdsakų. Tyrimų rezultatus konferencijoje pristatys restauratorius-technologas Tomas Ručys.
Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė pabrėžia, kad muziejininkams tenka susidurti su netikėtais atradimais: anksčiau nepastebėtas autoriaus parašas gali pasirodyti suklastotas, o ilgus metus kopija laikytas paveikslas – tikras originalas. Apie kitus meno kūrinių rinkos netikėtumus Alkas.lt rašė ir anksčiau.
Kai klastotojai apgaudavo net meno žinovus
Meno istorijoje netrūksta išradingų klastojimo pavyzdžių. Dar XVI amžiuje Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch) kūrinių kopijuotojai savo paveikslus laikydavo dūmuose, kad šie atrodytų senesni.
Italų tapytojas Luka Džordanas (Luca Giordano) buvo įsivėlęs į teisinį ginčą dėl paveikslo, pažymėto suklastotu Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer) parašu. XX amžiuje olandų tapytojas Hanas van Meegerenas kūrė tariamai naujai atrastus Jano Vermerio (Johannes Vermeer) paveikslus. Jo klastotėmis patikėjo meno žinovai, o vieną jų įsigijo ir nacių veikėjas Hermanas Gėringas (Hermann Göring).
Šie atvejai rodo, kad vien kūrinio išvaizdos ar autoriaus parašo nepakanka jo tikrumui nustatyti. Net ir gerai žinomų istorinių asmenybių palikimo klastotės kelia istorikams nelengvų klausimų.
Kada kopija gali būti tokia pat vertinga kaip originalas?
Konferenciją pradės Berlyno valstybinių muziejų kuratorius dr. Aleksanderis Rėstelis (Alexander Röstel). Jis nagrinės, kaip meno kūrinių kartojimas padėjo išsaugoti prarastus atvaizdus, skleisti menines idėjas ir įkvėpti naujus kūrinius.
Vilniaus universiteto mokslininkas dr. Tomas Riklius aptars sakralinių atvaizdų kopijas, kurios religinėje aplinkoje pačios galėjo būti laikomos autentiškomis. Kultūros istorikė dr. Irena Vaišvilaitė nagrinės tapytojų Simono Čechavičiaus ir Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybą, kurioje kitų menininkų darbų sekimas buvo įprasta meninės veiklos dalis.
Kopijos svarbios ir muziejams. Kai originalus kūrinys tampa pernelyg trapus, tiksliai pagaminta jo kopija leidžia lankytojams susipažinti su vertybe, kartu apsaugant originalą. Panašiai buvo atkurta istorinė išeivijos vėliava.
Tokį pavyzdį konferencijoje pateiks restauravimo centre dirbanti Austėja Janušaitė, pristatysianti šilkinės vestuvinės suknelės kopiją.
Klastotės slypi ir archeologiniuose radiniuose
Ne tik paveikslai, bet ir senoviniai papuošalai gali slėpti apgaulę. Valdovų rūmų muziejaus archeologė dr. Rasa Gliebutė ir Lietuvos prabavimo rūmų brangakmenių specialistė Violeta Kisielienė pristatys XV–XVII amžiaus papuošaluose aptiktus netikrus brangakmenius.
Kai kuriuose žieduose brangakmenius atstojo stiklo akutės, imituojančios turkį ar rubiną. Tokius pakaitalus net šiandien ne visada lengva atpažinti be specialių tyrimų.
Egiptologė Asta Junevičienė kalbės apie Senovės Egipto kūrinių autentiškumo problemas. Egipto valdovų skulptūros kartais būdavo pritaikomos naujiems faraonams, pakeičiant įrašus, veidus ar kitas detales. Todėl tyrėjams tenka spręsti, ar kelis kartus perdirbtą senovinį kūrinį vis dar galima laikyti originalu.
Meno kopijos – ir politinės propagandos priemonė
Konferencijoje bus nagrinėjama ir politinė meno kopijų paskirtis. Kadriorgo dailės muziejaus direktorė Aleksandra Murė (Aleksandra Murre) parodys, kaip Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV šlovinti sukurti meniniai motyvai buvo pritaikyti Rusijos caro Petro I valdžiai ir karinėms pergalėms aukštinti.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Indrė Urbelytė nagrinės ankstyvojo sovietmečio tapybos kopijas Lietuvos muziejuose. Jos buvo naudojamos ne vien meno mokymui ar muziejų rinkiniams papildyti. Kilnojamosiose parodose padėjo skleisti sovietinę ideologiją ir visuomenei pristatyti valdžios propaguojamus meno pavyzdžius.
Nuo senųjų graviūrų iki socialinių tinklų
Meno kūrinių kartojimas įgijo naują mastą atsiradus skaitmeninėms technologijoms. Jeigu XVII–XVIII amžiuje dailės kūrinių vaizdai po Europą plito graviūromis, šiandien jie per kelias akimirkas pasklinda socialiniuose tinkluose.
Vilniaus dailės akademijos doktorantė Milena Černiakaitė nagrinės, kaip socialiniai tinklai keičia menininkų kūrybą ir jos sklaidą. Pasitelkusi suomių menininko Jaako Palasvuo (Jaakko Pallasvuo) kūrybą, ji aptars, kaip menininkas gali tapti ne tik kitų sekamu kūrėju, bet ir pats pradėti taikytis prie socialinių tinklų veikimo taisyklių.
Konferencija atvira visuomenei
Tarptautinė mokslinė konferencija „Toks pats, tik kitoks: kopija, sekinys ir klastotė vizualiajame mene“ vyks spalio 14–16 dienomis Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius).
Dalyvavimas nemokamas. Pranešimai bus skaitomi lietuvių ir anglų kalbomis, numatytas sinchroninis vertimas. Išsamią trijų dienų dienotvarkę galima rasti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus svetainėje.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus pranešimą.
