Senojo baltų tikėjimo atkūrėjui J.G. Beržanskiui-Klausučiui 160 metų

Rugpjūčio 25 d. sukanka 160 metų kai Pluogų vienkiemyje, Viekšnių valsčiuje (Mažeikių r.) gimė Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis – Lietuvos istorikas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, senojo baltų tikėjimo išpažinėjas ir atkūrėjas.

J. Gediminas Beržanskis-Klausutis Garbės Pomian šeimos genealogijoje yra atskleidęs savo kunigaikštišką kilmę ir yra pasižymėjęs tvirta ir nepalenkiama nuostata laikyti save senovės lietuvių tikėjimo pasekėju.

„Paskelbus (caro) aukščiausią manifestą (17.X.1905 m.) apie „duotas žmonėms Rusų imperijoje įvairias naujas teises, liuosybes ir sąžinės laisvę… Radęs reikalingu pasinaudoti  manifeste pažymėta sąžinės laisve, aš … 22.X.1905 m. iš Dvinsko išsiunčiau į Petrapilį Ministerių Kabineto Pirmininkui manąjį prašymą pripažinti ir skaityti mane senovės Lietuvių tikėjimo pasekėju, kokiu aš tikrai esu buvęs nuo pat mano mažų dienų“, – rašė J.G. Beržanskis-Klausutis.

Bemaž 10 metų vyko atkaklus susirašinėjimas su rusų carinės valdžios valdininkais ir tik 1915 m. birželio 14 d. Dvinske Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis gavo atsakymą, jog iš Rusų Imperijos Valdžios pusės nėra jokių kliūčių, kad jis būtų laikomas senovės lietuvių tikėjimo žmogumi.

Senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai šią dieną laiko senovės lietuvių tikėjimo tęstinumo ir atgimimo paliudijimu.

J. Gediminas-Beržanskis-Klausutis gimė Žemaitijoje, Viekšnių valsčiuje, Pluoguose, laisvų ūkininkų – Jono ir Barboros Šiuipaitės-Beržanskių šeimoje. Beržanskiai nepažino baudžiavos, o jų šeimoj užsiliko pasakojimų, kad, esą, kilę iš tų bajorų Beržanskių, kurie pareina iš Gedimino sūnaus Klausučio.

Nuo pat jaunų dienų J. Gediminas-Beržanskis – Klausutis pradėjo domėtis savo šeimos genealogija ir nusistatė tai ištirti. Po 40 metų atkaklaus darbo pavyko sudaryti ilgą šeimos genealogiją, kurioje išvedama, kad Beržanskių šeima tikrai kilusi iš Gedimino sūnaus Klausučio

Beveik 30 metų J. Gediminas Beržanskis-Klausutis ne tik dirbo valdiškose tarnybose, bet ir aktyviai dalyvavo tautiniame XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sąjūdyje. Dar jaunystėje jis matė kaip motina priimdavo ir slėpdavo lietuvišką spaudą, kaip ją išskirstydavo ir perduodavo knygnešiams.

Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, buvo slaptos gimnazistų bibliotekėlės vedėju. Biblioteką, kurioje buvo apie 3000 knygų, slėpė grafo Vladimiro Zubovo tėvų namuose. Studijuodamas Peterburgo universitete, 1884 – 1885 m. kartu su broliu Liudviku Beržanskiu (1864.I.10 – 1888.V.23) leido hektografuotą laikraštėlį Žinių nešėjas (Žinianešis). Studijuodamas Varšuvoje, kartu su V.Kudirka dirbo Lietuvių studentų draugijoje, daug prisidėjo prie Varpo ir Ūkininko įkūrimo. Rėmė slaptą spaudos gabenimą, buvo jos platintojas ir knygnešys.

Palaikė glaudžius ryšius su J.Basanavičiumi. Bendradarbiavo Varpe, Aušroje, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje, Žinyčioje, Ūkininke, Lietuvių laikraštyje, Vilniaus žiniose ir kt. Pasirašydavo Dagio, J-K., J. Kadagio, Klausučio, Vapsvos, Keleivio slapyvardžiais.

1905 m. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Vienas pirmųjų Lietuvių mokslo draugijos narių. 1906 m. kartu su kitais inteligentais pasirašė memorandumą popiežiui Pijui X, kuriuo

buvo prašoma Lietuvos bažnyčiose vartoti lietuvių kalbą. Artėjant istoriko A. Vijuko-Kojelavičiaus 250 – osioms mirties metinėms,  Jonui Gediminui Beržanskiui-Klausučiui kilo mintis jas paminėti valstybės mastu. Kilęs iš turtingų bajorų A. Vijukas-Kojelavičius gimė 1606 m. Kaune, mirė 1677 m. Varšuvoje. Pagrindinis minėjimas įvyko 1927 m. gruodžio 27 d. karininkų Ramovėje, kuriame taip pat dalyvavo Prezidentas A. Smetona.

Labai gerai pavykęs, aukščiausių valdžios atstovų, mokslo, meno ir visuomenės susidomėjimą sukėlęs renginys buvo didelis impulsas susikurti Lietuvos bajorų draugijai (1928 m.), kurios pirmininku išrinktas Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. Jo pastangomis 1930 m. visoje Lietuvoje buvo paminėtos Vytauto Didžiojo mirties 500-osios  metinės.

Už ypatingus nuopelnus Valstybės Prezidentas 1933 m. Joną Gediminą-Beržanskį-Klausutį apdovanojo D.L.K. Gedimino ordinu tėvūno laipsniu.

Savo prigimtinio tikėjimo nuostatas ir mintis Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis nuolat skelbdavo spaudoje. Išleido tris leidinukus – „ATSAKYMAS Atvaizdo kritikams. 25.I.1929 m.“, „NULINKĖJIMAS Lietuvos banko valdybai ir visiems jo tarnautojams. 8.XII.1928 m.“, „Senovės lietuvių tikėjimas. Ką reiškia žodis „Criwe“ – Krivis. 1928 m.“.

Kaip matyti iš įvairiapusiškos nors ir nepilnos Jono Gedimino  Beržanskio-Klausučio veiklos charakteristikos, jis iš tikrųjų buvo neeilinė ir spalvinga asmenybė, nepriklausiusi jokiai politinei partijai. Deja, plačiajai visuomenei ir tada ir dabar mažai žinoma.

Nežiūrint nepaliaujamų trikdžių dėl kunigaikštiškos kilmės pripažinimo, dėl prigimtinio tikėjimo, galima pagrįstai teigti, kad tik savo išsilavinimo, atkaklumo ir nepalenkiamumo dėka jis garbingai pasiekė savo. Dabar to siekia ir Senojo baltų tikėjimo bendrija Romuva,  išpažįstanti protėvių tikėjimą bet jau 30 metų nesulaukianti nebe carinės o savosios nepriklausomos Lietuvos valdžios pripažinimo.

J. Gediminas  Beržanskis-Klausutis, kaip senovės lietuvių tikėjimo pasekėjas, pageidavo, kad po mirties jo kūnas pagal protėvių tikėjimą būtų sudegintas. Jo valia įvykdyta 1936.07.12. Palaidotas Kauno Romainių kapinėse.

Šių metų balandžio 9 d. prie Seredžiaus esančiame Ramovės kaime, Beržytės vienkiemyje, romuviai pasodino šventą ąžuolų giraitę skirtą  J. Gedimino Beržanskiio-Klausučiio 160-osioms gimimo metinėms.

Talkoje dalyvavo apie 50 vienminčių talkininkų iš 5 Lietuvos regionų. Taip pat ir J. Gedimino Beržanskio-Klausučio anūkas Gintaras Gediminas su savo šeima. Po to vyko apeiga  įkurtoje Beržytės Romuvos šventvietėje.

Čia taip pat pradėta kurti Romuvų guoto žinyčia (muziejus), kuriame bus saugomas J. Gedimino Beržanskio-Klausučio aukuras. Jį Kauno Romuvai patikėjimo teise perdavė anūkas Gintaras Gediminas.