M. Kundrotas. Karas. Pradžia

Rusijos karas prieš Ukrainą daugeliui atvėrė akis. Dėl Rusijos agresyvumo, dėl Europos pasyvumo, dėl būtinybės stiprinti tautinį tapatumą ir suverenumą – valstybės saugumo ir pačios jos būties pagrindus. Bet klaida būtų manyti, kad šis karas prasidėjo tik šių metų vasario pabaigoje. Jo šaknys – gilios.

Problema prasidėjo tada, kai Vakarų pasaulis ir Lietuva pro pirštus žiūrėjo į kolonijinį karą prieš laisvei apsisprendusią Čečėniją. Tada iš Vakarų tereikėjo labai mažai. Ne kariuomenės. Net ne ginklų. Tereikėjo politinio žingsnio – oficialaus Čečėnijos valstybės pripažinimo de facto ir de jure.

Pripažinus Čečėniją būtų prasidėjusi visos Rusijos imperijos griūtis, įkandin jau žengė Tatarstanas, Kalmukija, Tuva. Žengus mažą, bet lemtingą politinį žingsnį, šiandien Rusijos teritorija ir galia būtų Vokietijos ir Prancūzijos dydžio.

Bet Čečėnija išduota. Ją išdavė ir mūsiškiai konservatoriai, prieš rinkimus garsiai rėkavę apie išdidžios kalnų tautos laisvę, o po rinkimų viską pamiršę. Po Čečėnijos įsidrąsinęs Kremlius puolė ir apkarpė Gruziją.

Vakarai vėl tylėjo. Tylėjo ir mūsų prezidentė, dabar pasižyminti karinga retorika. Ji tada svaigo apie santykių perkrovimą tiek su Rusija, tiek su Baltarusia, kurios diktatorių priiminėjo kaip mielą svečią.

Rusijos režimo įteisinimui pasitarnavo ir dujotekiai su Vokietija, ir karo laivai iš Prancūzijos. Šiuos sprendimus priėmė ne mūsuose dažnai skalpuojama nacionalinė opozicija, bet oficialūs šių šalių lyderiai. Neatsiliko ir mūsų politikai, tarp kurių – dabartinis sostinės meras, kuris, būdamas ministro poste, išdavė Rusijos satelito režimui opozicijos veikėją Alesį Beliackį.

Pasižymėjo ir mūsų teisėsauga, kartu su Rusijos režimu persekiojusi Eglę Kusaitę už jos ryšius su čečėnais. Atrodytų, smulkūs ir pavieniai atvejai, tačiau jie puikiai iliustruoja bendrą laikyseną. Rusija ir jos satelitas pripažinti normaliais partneriais.

Ne kažin kas kito ir Rusijai žengus trečią žingsnį – pirmoji agresija prieš Ukrainą, Krymo atplėšimas ir karo židinio sukūrimas Donbase sulaukė tam tikrų sankcijų, bet iki rimtos bausmės buvo toli. Ir tiktai ketvirtoji agresijos akcija – oficialių Rusijos pajėgų įvedimas į Ukrainą ir sukeltas karas – paskatino rimtesnę reakciją.

Rusijai suduoti keli skaudūs smūgiai, bet kol kas susilaikoma nuo lemtingų žingsnių – visuotinio embargo ir Ukrainos oro erdvės apsaugos. Stringa ir žadėta sunkioji karinė technika. Laukiama, kol Ukraina pati, savo pajėgomis apsigins ir apgins visą Europą.

Viena vertus galima tiktai džiaugtis, kad Lietuva laiku spėjo įstoti į NATO. Ukrainos pavyzdys aiškiai rodo, kaip atrodo Rytų Europos šalis be NATO. Ir dar lieka viltis, kad Rusijai pradėjus ginkluotus veiksmus prieš bet kurią NATO šalį, ją gins visas blokas. Ne iš meilės ar altruizmo, o dėl savo paties prestižo.

Nors vieną NATO šalį palikus Rusijos valiai tą pačią dieną griūtų visas politinis ir karinis galios blokas. NATO lyderės nėra tuo suinteresuotos, nes žaidžia savus galios žaidimus.

Ukraina nėra NATO narė, tad suprantamas NATO šalių vengimas siųsti jos gynybon savo kariuomenes. Bet oro erdvės apsauga, ginklų siuntimas ir ypač – ekonominis embargas nėra tolygūs karo veiksmams.

Net jei Rusijos diktatorius iš tiesų išsikraustė iš proto, jį nuo karinio smūgio dėl tokių priemonių sustabdytų jo paties aplinka. Juk tai reikštų pasaulinį karą, o jis, veikiausiai, būtų branduolinis. Tokiame kare nugalėtojų nebūtų. Esamo pasaulinio branduolinio arsenalo užtenka sunaikinti visai žmonijai, bet kokiai gyvybei ir pačiai Žemės planetai.

Kremliaus despotas nėra vienvaldis šalies lyderis. Už jo stovi sudėtinga sistema, sudaryta iš jėgos struktūrų ir ekonominių klanų. Kolektyvinis režimas nėra suinteresuotas karu, kuriame žūtų visa, kas gyva. Tad bijoti, kad Rusija puls NATO, nėra rimto pagrindo.

Svarbu patiems išlaikyti blaivų protą ir kartu – paprastą žmogišką padorumą. Nereikia klausytis, ką kalba vakarykščiai išdavikai ir šiandienos kiršintojai apie karo stabdymą karu. Bet būtina teikti paramą Ukrainai, kurią leidžia tarptautinė teisė.

Atidavus Ukrainą draskyti Rusijai smuktų tiek NATO, tiek Europos Sąjungos tarptautinis prestižas. Neužmirškime, už ką Kremlius puolė šią valstybę. Už jos siekius įsijungti į euroatlantines struktūras.

Taigi, ji siekė tapti mūsų pasaulio dalimi ir šiandien už tai moka kraujo kainą. Ko vertos mūsų sąjungos, jei leidžiame prievartauti savo sąjungininkus?

Ne, tai nėra tolygu retorikai, kad šiandien atidavus Ukrainą rytoj Rusija puls mus. Po NATO skydu esame saugūs, kiek apskritai įmanoma būti saugiam tarp ryklių ir piranijų.

Bet žlugus NATO patikimumui atsivertų platūs vartai politiniam Rusijos veikimui, o pirmiausiai – informaciniam karui.

Mažiausiai saugioms Rytų Europos šalims būtų lengviau įteigti, kad NATO – veikiau problema, nei jos sprendimas. Rinkimuose pasirodytų antinatinės jėgos, o joms laimėjus parlamentinius rinkimus galima tikėtis bet ko.

Pirmiausiai – siekių išstoti iš NATO. Jei ši avantiūra pavyktų, tokia šalis jau tikrai taptų lengvu Kremliaus grobiu.

Mes patys atrišome Rusijai rankas. Karas Ukrainoje – tai tik tęstinio karo etapas. Ir mes jame dalyvavome, dažnai – Rusijos pusėje.

Dabar prisiimkime atsakomybę. Kol dar yra, ką gelbėti.

Autorius yra politologas