Rusijos ir Baltarusijos invazija. Padėties apžvalga 2022 06 30 12:02

Politinis strateginis lygmuo

Volodymyras Zelenskis, susirinkusių į NATO aukščiausio lygio vadovų susitikimą tiesmukai klausė, ką Ukraina turi padaryti, kad įstotų į NATO: „Ar Ukraina nepakankamai sumokėjo? <…> Ar mūsų indėlis į Europos ir visos civilizacijos gynybą vis dar nepakankamas?“ – klausė jis, išreikšdamas nusivylimą. „Tai ko dar reikia?“

Karą su Rusija Ukrainos prezidentas apibūdino kaip kovą dėl teisės diktuoti sąlygas Europoje ir dėl to, kokia bus ateities pasaulio tvarka. „Kyla klausimas – kas toliau laukia Rusijos? Moldova? Baltijos šalys? Lenkija? Atsakymas – jos visos”, – 30-čiai NATO lyderių kalbėjo Zelenskis. „Turime sugriauti Rusijos artilerijos pranašumą… Mums reikia daug daugiau modernių sistemų, modernios artilerijos.“

Gal kai kam per drąsūs ar įžūlūs atrodo tokie klausimai ir teiginiai, tačiau būtent taip reikia kalbėti šalies, kuriai gresia sunaikinimas, lyderiui. Tiesiai, aiškiai, be „įpakavimų“ į europinį diplomatinių vingrybių popierėlį.

J. Stoltenbergas patikino, jog Ukraina gali pasikliauti NATO, kurios parama bus iki galo, o Ukrainos vadovo lyderystę pavadino „įkvėpimu mums visiems“.

Džo Baidenas pakartojo Aljanso įsipareigojimą ginti „kiekvieną centimetrą“ savos teritorijos.

Tačiau Baltijos šalis neramina, kokiu būdu būtų ginamas tas centimetras? Atkovojant? Kada? Po kelių mėnesių?

Kuomet, kaip teigė Estijos premjerė Kaja Kallas, miestai bus nušluoti nuo paviršiaus?

Mums atrodo, jog metas keisti retoriką, atsisakant „atgrasymo ir centimetrų gynybos“, o atvirai pareiškiant, jog jei bus užpulta kuri nors NATO narė, Maskva bus nušluota nuo žemės paviršiaus per tris valandas.

NATO paskelbs dokumentą, kuriame, kaip tvirtinama, Rusija įvardijama „didžiausia ir tiesioginė grėsme sąjungininkų saugumui ir taikai bei stabilumui euroatlantinėje erdvėje“.

D. Baidenas ir kiti NATO vadovai nutarė reikšmingai stiprinti pajėgas rytiniame Aljanso flange, nes Rusijos karas Ukrainoje nerodo jokių lėtėjimo ženklų.

JAV numato Lenkijoje įkurti nuolatinę Penktojo armijos korpuso vadavietę, Rumunijoje išlaikyti papildomą 3 000 karių rotacinę brigadą, sustiprinti rotacinį dislokavimą Baltijos šalyse, į Jungtinę Karalystę nusiųsti dar dvi F-35 naikintuvų eskadriles, o Vokietijoje ir Italijoje dislokuoti papildomus oro gynybos ir kitus pajėgumus.

Plodami katučių dėl NATO pajėgų stiprinimo, turime suvokti, jog tokie ir kiti svarbūs bei rimti strateginiai sprendimai, kaip greitojo reagavimo pajėgų didinimas nuo 40 iki 300 tūkstančių bus įgyvendinti – geriausiu atveju – tik iki kitų metų galo.

Putino ordos gali pradėti atgalinį skaičiavimą – tai riboženklis, laiko matas, per kurį Rusijai suteiktas šansas imtis veiksmų.

Jau paskelbtos naujos sankcijos Maskvai, draudžiant importuoti auksą ir apribojant naftos kainą.

Ukrainai toliau tiekiama artilerija, į eilę įtrauktos JAV turimos priešraketinės gynybos sistemos NASAMS. Ar to pakaks, kad iš esmės pasikeistų karo eiga? Mes manome, kad ne.

Kai kurie NATO valstybių atstovai nerimauja, kad dėl didėjančių karo išlaidų, augančių dujų, naftos ir maisto kainų, parama Ukrainai gali sumažėti.

Keletas jų įspėjo, kad jaučiamas nuovargis, išreikštas susirūpinimas, kad Aljansas gali subyrėti.

Tokie pamąstymai, mūsų galva, rodo geroką Vakarų ištęžimą. Jei Vakarų valstybių piliečius ir lyderius vargina augančios kainos, dėl ko iš esmės apribojamos pramogos ir kita tuštybė, tai kokia būtų reakcija į ant namų krintančias bombas?

Gal visgi reikia tuos laikinus nepatogumus iškentėti tam, kad to neatsitiktų? Toks ištęžimas dvasioje yra didžioji Vakarų vertybinė katastrofa, kai ramus, sotus gyvenimas tampa brangesnis už gyvybę. Argi nepasakyta, kad kas „stengsis išsaugoti savo gyvybę – tas ją pražudys“?

JAV sprendimą nuolat dislokuoti dalį savo karių Lenkijoje prezidentas Andžejus Duda sutiko labai palankiai. Daugiau nei pusė iš šiuo metu Lenkijoje esančių 12 000 JAV karių, dislokuota Rusijai įsiveržus į Ukrainą, ir liks čia visam laikui.

O tai yra labai svarbu ir Lietuvai. 2018 m. Varšuva pasiūlė sumokėti iki 2 mlrd. dolerių, kad padėtų finansuoti nuolatinę JAV bazę Lenkijoje, ir net pasiūlė ją pavadinti „Trampo fortu“.

Gal reiktų pakeisti pavadinimą „Baideno fortas“?

Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Džonsonas Madride patvirtino, kad Jungtinė Karalystė Rytų Europai, ypač Estijos gynybai, skirs 1 000 papildomų karių.

B. Džonsono teigimu, JK siūlo Baltijos šalims „ilgalaikę paramą; partnerystę, kuri padėtų joms sustiprinti savo pajėgas ir užtikrinti, kad jos galėtų nedelsiant atremti bet kokį puolimą“.

Bravo, Borisai. Tai labai svarbu, matant virpančias kai kurių „lyderių“ kinkas. Tik būtų gerai tuos karius atsiųsti jau ryt. Šiandien.

Putinas Ašchabade pareiškė, jog darbas (karas) vyksta ramiai ir ritmingai. Viskas vyksta pagal planą. Jokių karo baigimo terminų Putinas nenurodė, kas reiškia, jog ordos judės į priekį tol, kol Vakarai kapituliuos. Arba jas sustabdys, tik klausimas – kur: Ukrainoje ar Lietuvoje.

Maskva, kurdama atsvarą G7 ir NATO susitikimams, surinko potencialių rėmėjų kompaniją, vadinamąjį Kaspijos jūros penketuką, kurį sudaro Rusija, Azerbaidžanas, Iranas, Kazachstanas ir Turkmėnistanas. Valstybių vadovai svarsto partnerystės, ekonominio bendradarbiavimo, saugumo ir kitus blabla klausimus.

Ale pamiršo gi garbės narėmis įtraukti Venesuelą, ŠK ir Braziliją. Galėtų dar kokią specialią poziciją sugalvot Talibanui, gal koks atsakingasis už pasaulio saugumą sekretorius galėtų būt?

Operacinis lygmuo

Be esminių pakitimų. „Analitikai“ paskelbė, jog Rusija gali nepasitenkinti Lugansko ir Donecko regionais ir veržtis į Charkovą.

Jau daug kartų sakėme, kad Maskva nepasitenkins nei šiuo, nei dar kitu regionu. Kremliaus tikslas iki metų pabaigos yra Kijevas ir visa Ukraina.

Galutinis Kremliaus tikslas – JAV pajėgų išvedimas iš Europos bei grįžimas į 1997-ųjų geopolitinę situaciją iki NATO plėtros į rytus.

Šiuos tikslus, kaip ultimatumą Vakarams, Kremlius ne sykį viešai skelbė grasindamas karu prieš Ukrainą.

Vakarai, manydami, kad tai kliedesiai – nereagavo. Tačiau ir šiandien būtina suvokti, jog Rusijos karas vyksta ne su Ukraina, o su Vakarais, ir Rusijos tikslai yra nepakitę.

Taktinis lygmuo

Remiantis Ukrainos informacija, Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų daliniai Bresto ir Gomelio sričių pasienio rajonuose nagrinėja slaptos gyventojų mobilizacijos galimybes.

Lietuvai į tai verta žiūrėti pro didinamąjį stiklą.

Charkovo apylinkėse rusai toliau gina anksčiau užimtas pozicijas. Vykdo apšaudymus iš tankų, minosvaidžių, patrankų ir reaktyvinės artilerijos.

Donecko rajone, remiami artilerijos, okupantai bando blokuoti Lysičiansko miestą ir perimti greitkelio Lysičianskas – Bachmutas ruožo kontrolę. Apšaudoma civilinė infrastruktūra Lysičiansko, Verkhnijekamjankos ir Seversko gyvenviečių teritorijose.

Šiuo metu vyksta mūšiai Lysičiansko naftos perdirbimo gamykloje.

Mūsų manymu, ukrainiečiams teks pasitraukti ir iš Lysičiansko, o kol kas Ukrainos generalinis štabas siekia nualinti priešą, padarant jam kuo daugiau nuostolių.

Mielieji, mes suprantame, kad ne visuomet džiugina informacija, kurią pranešame.

Tačiau tik realybės matymas, tokios, kokia ji yra bei blaivus jos vertinimas leidžia suvokti esamą padėtį.

Ukraina ginasi, sėkmingai ginasi ir tai jau savaime yra labai gera žinia.

O tai, jog okupantų raketos krinta ant miestų ir padaro daug žalos, sukelia neviltį ir paniką – natūralu.

Maskva to ir siekia. Nepalūžkime.

Išmokime kovoti esamomis sąlygomis.

Nuotrauka: rusai skelbia, kad visos užduotys Gyvačių saloje „įgyvendintos“, todėl orkų štabas nusprendė savo driskius iš ten atitraukti ?

Nuoširdžiai dėkojame mus skaitantiems ir kitaip jau parėmusiems. Tik Jūsų, brangieji, dėka, esame visiškai nepriklausomi ir galime sakyti būtent tai, ką galvojame. VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra, LT447300010172065624. Mūsų rašinius perskelbia kitos žiniasklaidos priemonės, tačiau mes jokio atlygio už tai neimam. Jūs – vieninteliai rėmėjai.