V. Rubavičius. Rusija tikrina NATO atlapus

Rusija pradėjo didelį geopolitinį žaidimą, kuriame stumiant pasaulį prie rimtų regioninių konfliktų slenksčio, laužant visą pokario saugumo architektūrą bei susitarimus ir skatinant naują pasaulinės ekonominės finansinės krizės bangą siekiama išsikovoti sau didesnės galios pasaulio valdymo reikaluose. Tam būtina kuo labiau išskirti ES ir JAV interesus, stengiantis juos supriešinti. Pastaraisiais metais JAV „apaugo“ regioniniais konfliktais, kurie nemenkai kaštuoja ir politinių galių, ir ekonominių išteklių. Tad nauji konfliktai Valstijoms nėra parankūs.

Bandant įvaryti pleištą į ES ir JAV santykius, siekiama sumenkinti ir ES karinę galią – juk pati ES neturi savo kariuomenės ir yra po NATO sparnu, o NATO – tai pirmiausia JAV. Pasaulio reakcija į Rusijos agresiją Ukrainoje rodo, kokia svarbi ir lemiama stabdant agresorių yra JAV pozicija. Tačiau JAV diplomatams tenka atlikti didelį darbą savo poziciją derinant su ES. Šioje srityje kaip tik ir veikia Rusijos diplomatija.

Jau ne sykį girdėjome mūsų politikų patikinimus, kad mus gins NATO. Tiesa, niekas iki šiol nesiėmė aiškinti nei galimų Rusijos agresijos scenarijų, nei NATO sumanymų. Pastaruoju metu NATO vadovybė jau aiškina, kad NATO narei Rusijos pritaikytas Krymo scenarijus bus laikomas karine agresija, į kurią bus atsakoma jėga. Tačiau sykiu įspėjama rengtis įvairiems netikėtumams, susijusiems su netikėtu vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymu miestuose bei juos palaikančių vietinių rusakalbių būrių mobilizacija. Baltijos regione tie žmogeliukai – gerai apmokyti specialiųjų padalinių kariai – veiks miestuose.

Kaip ir kokią karinę galią NATO galės panaudoti miestuose. JAV jau turi karčios Irako patirties, kuri rodo, kad kovos miestuose yra visai kito pobūdžio, nei įsivaizdavo jų kariniai planuotojai. Norint okupuoti šalį nepakanka sutraiškyti jos armiją – jei šalis urbanizuota, kova persikelia į miestus, kuriuose nesama paramos okupacinėms pajėgoms. Juolab kad ateiviai visiškai nesuvokia vietinio gyvenimo būdo, visuomenės valdymo ir savivaldos pobūdžio. Tad Lietuvos politikams ir kariškiams kartu su NATO strategais reikia kuo greičiau sukti galvas, kaip galima būtų veiksmingai atsakyti į, pavyzdžiui, kokių 5 tūkst. Rusijos karių be skiriamųjų ženklų atsiradimą Klaipėdoje ar kokios tūkstantinės, užėmusios Ignalinos AE, pasirodymą teleekranuose.

Rusija šiame žaidime turi grynai regioninį geopolitinį pranašumą. Koks jis? Visų šalių karinio saugumo pirminį „lygį“ galima nustatyti vaikiškai keliant klausimą – ką ta šalis pajėgi ir kas ją gali okupuoti. Ką pajėgi okupuoti Rusija? Ar ji pajėgi okupuoti Baltijos šalis? Atsakymas akivaizdus – Rusija pajėgi okupuoti visas buvusias „tarybines respublikas“ ar jų dalis. Dera turėti omenyje, kad okupacijai nepakanka vien karinės galios – reikalingi nemenki okupuotų šalių valdymo ištekliai. Tad okupantams visada būtina turėti atramą tų šalių viduje – subrendusį gentinį, etninį, religinį ar politinių elitų konfliktą, didžiulį visuomenės nusivylimą valdžia, socialines problemas ir pan. Rusijos veiksnys – vietiniai rusakalbiai. Nesvarbu, kiek jų ir ar pavyks daugumą jų sutelkti po okupacine vėliava. Šitai jau atliks profesionalai.

O dabar pasvarstykime, kas galėtų okupuoti Rusiją ar pasiglemžti jos dalį? Gal ES? Gal Vokietija ar Prancūzija? Gal NATO, kitaip tariant, JAV? Atsakymas – niekaip negalėtų. Vienintelė šalis, kuri gali grasinti šitai padaryti, – Kinija, neslepianti savo pretenzijų į istorinėmis laikomas Rytų Sibiro kinų žemes. Nei JAV, nei NATO neturi tiek karinių ekonominių išteklių, kad galėtų net galvoti apie okupacinį scenarijų. Juolab kad puikiai žinoma – joks agresorius Rusijoje nesulauks veiksmingo vienų ar kitų rusų visuomenės sluoksnių palaikymo. Rusijai niekada negrėsė NATO okupacija, tačiau Rusija NATO grėsmę supranta savaip. Stiprindama Aljanso narių, tarp jų ir Baltijos šalių, karinį saugumą, NATO atima iš Rusijos galimas užimti teritorijas, kurias Rusija laiko savo geopolitinių interesų zona. Rusijos akimis žiūrint NATO yra agresorė jau vien dėl to, kad padeda toms šalims laisvintis iš Rusijos glėbio.

Ką gali NATO ir JAV? Vienintelį dalyką – suduoti karinį smūgį. Pagrindinis klausimas: kokį ir kur. Kur galvojama smogti, pavyzdžiui, Rusijos žaliesiems desantininkams pasirodžius Rygos centre ir įsikūrus valstybiniuose pastatuose kartu su savais stingeriais ir kitokia ginkluote. Galime įsivaizduoti, kad jie net netrukdo vyriausybei dirbti – juk reikės Vokietijai ir Prancūzijai raginant po kurio laiko sėsti prie derybų stalo. Akivaizdu, kad su tokiomis okupacinėmis pajėgomis pirmiausia turės kautis vietiniai tam paruošti daliniai. Kovos vyktų miestuose, kur okupantas visiškai nepaisys civilių. Tarkime, kad NATO pabos tokios Rusijos vykdomos provokacijos ir bus nutarta pereiti prie rimtesnių atgrasymo veiksmų. Kokie jie gali būti? Nedidelės galios branduolinio ginklo panaudojimas? Tačiau kaip tik Rusija ir eina keliu, kuris veda prie branduolinio ginklo naudojimo regioniniuose konfliktuose.

Rusija demonstruoja to nebijanti, kadangi jokie regioniniai smūgiai neišsirutulios į jos okupaciją. (Čia nesvarstau Kinijos veiksnio – kaip tik šiai šaliai daugiausia naudos atneš visokių scenarijų eiga.) Visiems aišku, kas labiausiai nukentės įsisukus nors vienai tokio scenarijaus spiralei. Nei Rusija, nei JAV, manau, nesvarsto savižudiško scenarijaus – branduolinių smūgių į didžiuosius tų valstybių miestus ir visos karinės infrastruktūros naikinimą. Tačiau gilėjant politinei ir ekonominei konfrontacijai randasi sava tos konfrontacijos logika, kuri sukelia nenumatytas ir nevaldomas pasekmes, tad sunku numanyti, kaip rutuliosis pasaulinės reikšmės įvykiai, kurių epicentras vienaip ar kitaip jau palietė ir Lietuvą.

Nedera pamiršti, kad esama politikų ir finansininkų, kuriems krizės ir rimti konfliktai yra pats geriausias „pridėtinės vertės“ kūrimo ir žmonių valdymo būdas.