Jungtinė Karalystė tarė savo žodį. Ji išstoja iš Europos Sąjungos. Nebe už kalnų 2017-ųjų metų Prancūzijos prezidento rinkimai. Nors ligšiol visais būdais siekta marginalizuoti euroskeptiškąjį Nacionalinį frontą, vis dažnėjantys imigrantų išpuoliai jo pergalę daro vis labiau tikėtina. Į sceną žengia Marina Le Pen.
Vienas pirmųjų veiksmų, kuriuos ji žada padaryti – surengti Jungtinės Karalystės Breksito pavyzdžio referendumą dėl Prancūzijos išstojimo iš Europos Sąjungos. Kai kas ją jau praminė madam Freksit. Jei Le Pen pergalę galima būtų vertinti kaip Rusijos įtakos sustiprėjimą Europos mastu, tai Freksitas šią grėsmę praktiškai panaikintų.
Išėjusi iš Europos Sąjungos Prancūzija liktų pati sau, su savo prorusiškomis nuotaikomis. Europos Sąjungoje jos balso nebeliktų. Labai tikėtina, kad Le Pen vadovaujama šalis pasitrauktų ir iš NATO, bet vargu, ar NATO daug ką prarastų iš tokios partnerės, kuri dar vakar pardavinėjo priešiškai valstybei savo karo laivus ir tik Jungtinių Valstijų spaudžiama užėmė labai nuosaikiai antikremlines pozicijas.
Būkime atviri – prorusiškumas nėra Nacionalinio fronto išskirtinumas. Juo serga beveik visa prancūzų tauta. Jei vokiečiai su rusais dažnokai paflirtuoja dėl savo įgimto pragmatizmo, tai prancūzai rusus nuoširdžiai myli. Tai – dvi valstybės, nuo seno svajojančios pasidalyti Europą. Daugybė prancūzų pasisako už Rusijai skirtų sankcijų panaikinimą ir laisvos prekybos atkūrimą, tad vargu, ar išlikęs šiandieninis Prancūzijos politikų elitas ilgai galėtų tam prieštarauti.
Šiandien Prancūzija su Vokietija – dvi pagrindinės Europos Sąjungos valstybės, siekiančios diktuoti kiekvienai šios Sąjungos šaliai, centralizuoti Sąjungą iki supervalstybės šalių-narių sąskaita, skleidžiančios liberaliosios kairės ideologiją, skatinančios atvirumą masinei imigracijai, tautos, šeimos ir lyties dekonstrukciją.
Įvykus Freksitui liberaliosios kairės ir centralizmo jėgos susilpnėtų maždaug 40-čia procentų. Liktų Vokietija, senokai save laikanti Europos Sąjungos metropolija, bet pasitraukus Prancūzijai šios šalies ambicijas būtų kur kas lengviau identifikuoti kaip vienos šalies diktatą. Liktų Švedija, Danija, Suomija, kurios gana stipriai plėtoja liberaliosios kairės ideologiją, bet gana skeptiškai vertina centralizmą. Na, o Italijos ar Ispanijos balsas mažai, ką lemtų.
Šiame kontekste stiprėtų Rytų ir Vidurio Europos šalių įtaka. Iš to kyla mažiausiai du pliusai. Mažėtų išpuolių prieš tautą ir prieš šeimą, lytinių iškrypimų ir masinės imigracijos brukimo, o mažų mažiausiai – galių šiems išpuoliams įgyvendinti. Atskiras klausimas – pozicija dėl Rusijos. Skeptiškiausios Rusijos atžvilgiu – Baltijos šalys ir Lenkija. Tuo tarpu Vengrijos ir Čekijos politiniai elitai ganėtinai prorusiški. Vis dėlto jų prorusiškumas – konjuntūrinis ir situacinis.
Tiek Vengrija, tiek Čekija flirtuoja su Rusija dėl to, kad patiria spaudimą iš Vakarų Europos – spaudimą atsisakyti vis daugiau suvereniteto, keisti savo vertybines sistemas, atsiverti svetimšaliams. Daugiau, nei tikėtina, kad susilpnėjus šiam spaudimui žymiai sumažėtų ar net išnyktų šiandien ir taip nuosaiki gravitacija link Rusijos. Vengrai dar gerai atsimena 1956-ųjų, o čekai – 1968-ųjų sovietų invaziją. Slovakijos ir Slovėnijos pozicijos – ganėtinai neutralios ir gali pasisukti įvairiai, o Rumunija aiškiai stoja į antikremlinės koalicijos pusę.
Paryžiaus-Berlyno ašies skilimas ir subyrėjimas aiškiai skatintų Rytų ir Vidurio Europos šalis ieškoti glaudesnio bendradarbiavimo tarpusavyje, nes šios ašies diktatas taptų lengviau įveikiamas, todėl toks bendradarbiavimas įgautų daugiau praktinės reikšmės. Nežinia, ar naujojo bloko globėja vėl taptų Amerika, kaip jau yra buvę. Donaldas Trampas gana aiškiai užsiminė, jog labiau rūpinsis Amerikos reikalais, nei tarptautinėmis sąjungomis, o Hilarė Klinton besąlygiškai atstovauja liberaliosios kairės vertybėms. Taigi, abu kandidatai į JAV prezidentus – abejotini sąjungininkai Rytų ir Vidurio Europos šalių kovai už konservatyviąsias vertybes.
Tai palieka atvirą klausimą, kokią geopolitinę kryptį pasirinktų jų blokas, jeigu jis susikurtų – Lenkijos ar dabartinės Vengrijos pavyzdžio. Vis dėlto lieka didelė tikimybė, kad išnykus Prancūzijos veiksniui ir silpstant Vokietijos diktatui, prorusiškumas liktų beprasmis.
Netgi blogiausio scenarijaus atveju – kai kurioms Rytų ir Vidurio Europos šalims liekant prorusiškomis – vargu, ar šioje srityje kas nors būtų prarasta. Prancūzija, likusi Europos Sąjungoje, vis tiek anksčiau ar vėliau grįžtų į prorusišką kursą ir stiprintų prorusiškumą visoje Sąjungoje. Tuo tarpu faktiškai nulinė tikimybė, kad Vengrija ar Čekija, likdamos prorusiškos, tam pastūmėtų Lenkiją arba Rumuniją. Taigi blogiausiu atveju Baltijos šalių interesas – Rusijos imperializmo stabdymas – būtų atstovaujamas tiek pat, kiek dabar, o geriausiu atveju – stipriau.
Net ir išlikus status quo Rusijos klausimu, tautinių valstybių suverenumas, doros ir šeimos vertybių išsaugojimas ir stiprinimas – jau pakankamas pagrindas sveikinti galimą Freksitą. Išties po JAV prezidento rinkimų šiais metais, kitų metų planuojami įvykiai Prancūzijoje gali tapti svarbiausi Europos, o gal ir pasaulio mastu.
Nieko verti samprotavimai, Alkui derėtų siekti aukštesnio, išmanesnio lygio…
Frexit būtų šventė Europai.
Lietuvai tikrai ne – kuo daugiau sąjungininkų, tuo geriau, nes kitaip nuo rasiejinių neapsigintume.
Žingsnis po žingsnio Lietuva stumiama atgal už spygliuotos vielos.
Kad anglų ir velsiečių pėdomis paseks dar kas nors – absoliuti pasaka 🙂
O va anglai ir velsiečiai už tai sumokės labai brangiai – ekonomikos smukimu ir geopolitinės svarbos sunykimu.
O kad Anglija ir Velsas vėl pasiprašys į ES – tai tik laiko klausimas. Tik tuomet jiems jau teks stoti į Jungtines Europos Valstijas. Kad taip bus – didesnių abejonių nėra.