Tuomet prie Seimo irgi buvo užtvarai. Betoniniai. Skyrę Laisvą Tautą nuo Sovietų okupantų. Rytoj (Sausio 13-ąją – Alkas.lt) žada metalines tvoras. Sako, kad atskirtų minią nuo valdžios.
Prieš 31 metus buvome prisiekę gyventi Laisvėje ir Sutarime.
Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus kartojame Jums tą Priesaiką, net jei šiandien to nepavyko pasiekti.
Kai FB pilnas neįpareigojančio saldaus patriotizmo, prisimenu įvykius, kurių metu žuvo 14 Didvyrių, o 702 buvo sužeisti.
***
Pabudau nuo sujudimo. Triukšmas iš televizoriaus, tėtis kažkur ruošiasi. Įsiklausau į žinių pranešimus, darosi aiškiau: sovietų kariai puola. Tėtis abejoja, kur reikėtų skubiai eiti – prie Aukščiausios Tarybos, ar Radijo ir televizijos, Konarskio gatvėje.
“… karinė technika ir pasigirdę šūviai…iš tankečių lipa kareiviai su šautuvais, su ginklais ir eina į mūsų pastatą” – susijaudinusiu balsu praneša žurnalistė Eglė Bučelytė. “…atakuoja… , girdisi šaudymai iš visų pusių,… jie įlindo į radijo tašką…” Po kelių akimirkų jos balsas nutrūksta.
„Užėmė televiziją, dabar eilė Aukščiausiai tarybai“ – skubiai rengdamasis šiltas kelnes sako tėtis. Mačiau, kaip išėjęs iš virtuvės už kelnių diržo užsikiša kirvuką. Tą, kur kapoti mėsą – kitokio bute nebuvo. Mano broliui įdavė rimčiausią virtuvinį peilį.
„Bet ir aš eisiu. Kodėl jūs einat, o aš ne?“ – susiginčijame. Mama reikalavo, kad aš likčiau. Aš atrėžiau, kad brolis yra šaukiamojo amžiaus – jam rizika dar didesnė, sovietų kariškiai tokius tik ir gaudo. O man tik penkiolika. „Kai prie benzino eilėse valandų valandas stovėti ir „kanistrus“ tampyti – aš tinkamas, o Aukščiausios Tarybos ginti – jau ne?“ – užsispiriu.
Tėvas pritariamai tyli, o brolis jau rinko antrą rimčiausią virtuvinį peilį. Man jo nedavė – susivyniojo abu pas save, sakė, duos, kai prieisime prie Aukščiausios tarybos.
Mama su ašaromis akyse ieškojo kam šilto šaliko, kam apatinių marškinių ar kepurės ir nuolat kartojo, kad būtume atsargūs. Nors baimės nejaučiau, tačiau ore tvyrojo nemaloni įtampa: tėvų jaudulys buvo persmelkęs visus namus.
Skubiai rengdamasis šilčiausią striukę nesupratau, kodėl mama mus visus išleidžia, o pati pasilieka namuose. Likti vienai, išleidus brangiausius žmones į kruviną nežinią – daug baisiau, nei pačiam ten eiti. Leidžiantis laiptais žemyn tėtis paaiškino: toks susitarimas – vienas turi likti namuose ir juos saugoti, laukti grįžtančių ir, prireikus, skubiai padėti ar paslėpti.
Nespėjome laiptais nusileisti iš penkto aukšto, kai mus pasivijo mamos šūksniai: viena ji neliks. Palaukėme apačioje ir skubiai žingsniavome jau keturiese.
Leidžiantis nuo Tauro kalno tėvas trumpai instruktavo: laikomės visi kartu, vienas kitą turime nuolat matyti, vienas nuo kito nesitraukiame. Neįsimaišome giliai į minią, stovime taip, kad turėtume nemažą apžvalgos aikštelę. Atsitikus nelaimei, pasimetus – visi renkamės namuose.
Brolis turi būti itin atsargus – jį gaudys. Kareiviams pradėjus ginkluotą šturmą, sekame tėčio veiksmus ir elgiamės tik pagal jo nurodymus. Gedimino prospekto prieigose matėsi būreliai žmonių, o priartėjus prie Aukščiausiosios tarybos – didelė minia.
Nuolat įtampą kurstė iš lūpų į lūpas perduodami pranešimai apie artėjančius šarvuočius ir tankus. „Nuo žvėryno pusės juda šarvuočiai“ – nuvilnija žinia. Ir minia kaip koks bičių spiečius plūsteli į Žvėryno pusę. „Nuo televizijos studijos iš Konarskio gatvės Parlamento link juda kareivių sunkvežimiai“ – ir minia spaudžiasi į tą pusę, o priešakyje stovintys pamato pravažiuojantį sunkiasvorį automobilį. Bet dar ne tai. Viena karinė mašina, dar ne puolimas. Jų turi būti daug. Laukiame.
Jau daugiau kaip pusmetį Maskva vykdė ekonominę blokadą Lietuvoje. Trūko visko – kuro, maisto produktų, būtiniausių prekių. Keletą kuro „kanistrų“ buvome paslėpę garaže. Sandėliuke – kruopos, miltai ir keletas dėžučių konservų. Valdžioje vyravo įtampa ir nepasitikėjimas, vieni kitus kaltino.
Politinės rietenos paskutiniu metu buvo itin paaštrėjusios: atsistatydino Kazimiera Prunskienė, ministru pirmininku paskiriamas Albertas Šimėnas, kuris po kelių parų nežinia kur dingo. Sausio 13-ąją pasitinkame be Vyriausybės vadovo.
Per televiziją ir radiją pranešimai apie sovietinės armijos karinius „manevrus“, vis naujai užimamus svarbius objektus visoje Lietuvoje. Mieste išmėtytos skrajutės apie „nacionalistų“ fiasko ir atkuriamą sovietinę liaudies žmonių valdžią Lietuvoje, kuriai vadovaus Lietuvos SSR gelbėjimo komitetas su jo vadovais Jermalavičiumi, Burokevičiumi ir kitais… Tikras jovalas.
Aukščiausios Tarybos lange pasirodo Aukščiausios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Visi nuščiūva. Ir „brazauskininkai“, kurie nemėgo Landsbergio, ir tie, kurie jį dievino. Ne laikas rodyti politines simpatijas ar antipatijas. Ne to čia susirinkome. Reikia apginti laisvę.
„Jūs esate mūsų skydas, bet ne kalavijas. Mes visada laimėdavom tuo, kad atsilaikydavom. Atlaikykime…
Tegu mūsų širdyse būna daugiau ramybės, daugiau šviesos ir tikėjimo. O aniems palikime blogus jausmus ir nusikaltimus. Būkime tokie, kokie turime būti, ir mūsų Lietuva bus šviesi ir laiminga! Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus…
Dabar, kai stovime pavojaus jums ir mums akivaizdoje, mes mąstome apie Lietuvą. Mes žinome, kodėl ėjome į tą pavojų. Žinome, kodėl esame pasiryžę kaip kareiviai atiduoti ir savo gyvybę, jeigu to reikia Tėvynei. Kai kurie mūsų broliai šiandien jau atidavė savo gyvybę.
Kai mąstau apie jus visus, kurie esate gatvėse, aikštėse, aš didžiuojuosi jumis, didžiuojuosi, kad esu lietuvis, kad esu šitos šalies pilietis, kad mes esame drauge, nes branginame laisvę taip, kaip įrašyta Laisvės varpo taurėje: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Mes ginsime. Jeigu neapginsime ir neteksime, tai laisvės sėkla sudygs vėl ir vėl. Ir atgims Lietuva. Ir bus laisva…“
Ir tuomet visi jautėme Lietuvą. Laisvą Lietuvą. Tą vienintelį teisingą kelią.
Nors valdžioje – pykčiai ir betvarkė, o bailys ministras pirmininkas – kažkur pabėgo. Nors nežinia, kada baigsis ekonominė blokada. Vadovauja gal ir ne tie, kuriuos norėtų matyti kiekvienas. Nors grasina tikrais šautuvais, tankais ir tikromis kulkomis. Nors žinojome, kad galime pralaimėti. Žinojome, kad rizikuojame pačiu brangiausiu turtu…
Bet jautėme pasididžiavimą. Visais, kurie buvo šalia ar kitose Lietuvos aikštėse, prie pastatų ir Aukščiausioje taryboje. Didžiavomės visų mūsų pasiryžimu. Ir tas vieningas pasididžiavimas nustelbė visas baimes.
Ore sklandė drąsa negalvoti apie galimas pasekmes.
Pasiryžimas nebebijoti…
#ProMemoriaSausio13
Posted by Ignas Vėgėlė on Sunday, January 12, 2020
![Romas Kalanta. [1970–1972 m.]](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2022/05/resize_1920x1080_08_krva_r-1724_1_33_40-e1652483346263-120x86.jpg)
ne 14, o 13 nuzude ir kelis menesius taip ir laikrasciuose rase bei per tv pasakojo, o 14aji pridejo daug veliau, be to jis nuzudytas kita diena