Z. Vaišvila. Sausio 13-oji – nuoširdžiausias ir tikras pasiaukojimo Lietuvai paliudijimas

Tiesa apie Sausio 13-osios įvykius turi būti paskelbta Tautai.

Tam, kad nebūtų ištrinta tikroji Tautos atmintis, leidžianti suprasti Tėvynės ir aukos už ją prasmę. Kad neleistume tuo spekuliuoti ir prekiauti. Kad nesimaivytų veidmainiai ir istorijos perrašinėtojai ar tiesiog nesusigaudantys, ar jauni, kurie šios istorijos mokyklos suoluose neperteikiama.

Kad kolaborantus vadintume tikrais kolaborantų vardais, o ne pamaiviškais kolorado vabalais, „žaisdami karą“ ir nesuvokdami jo baisybės, nepagalvodami, kad yra ir turi būti atsakomybė už visa tai.

Kad išliktų mūsų šalis, valdžios parduodama net be agresoriaus ginklų, įremtų į mūsų nugaras. Šalis, dėl kurios tuomet buvome tokie vieningi, jog 1991 metų sausyje net penkias paras Lietuvoje nebuvo įregistruota jokio nusikaltimo. Išskyrus okupantų ir kolaborantų.

Kad mūsų šalį valdytų ne kolaborantai, o Prezidentai, neslepiantys savo biografijų ir tomis dienomis buvę barikadų pusėje su mumis, o ne prieš mus.

Todėl kviečiu susipažinti su tuometinio Lietuvos banko vadovo, signataro Viliaus Baldišio liudijimais apie tas dienas, mūsų apginklavimą. Tai pasakojimas žmones, kurių pasiaukojimo nedrįso įvertinti jokia Nepriklausomos Lietuvos valdžia. Tai atsiminimai, kurių V. Baldišis prieš metus nesugebėjo paskelbti – tiesos ne visiems reikia.

Ta proga noriu pakviesti dar kartą susipažinti su mano liudijimu 2011 m. sausio 12 d. Aukščiausiosios Tarybos gynėjų konferencijoje „Paskutinioji barikada“, kurioje bene pirmą kartą buvo pasakyta apie Sausio 13-osios nakties Tiesa Vyriausybės rūmuose.

Toli dar iki visiškos tiesos, net kolaborantų vardų atskleidimo sausio 13-osios byloje.
Todėl kviečiu į savo spaudos konferenciją Seime 2015 m. sausio 12 d.  9 val.

Pagarbiai, Zigmas Vaišvila

Lietuvos valstybės gynėjų konferencijos „Aukščiausioji Taryba – paskutinioji barikada“ stenograma

2011 m. sausio 12 d. Seimas , Kovo 11-osios salė

Z. Vaišvila: Gerbiamieji vyrai, kolegos deputatai ir svečiai! Šiandien arkivyskupas Sigitas Tamkevičius man pasufleravo mano naktinio darbo, šios kalbos, pavadinimą – „Lietuvai reikia meilės tiesoje“ .

Suprantame, kad Sausio 13-oji – lūžio taškas, sutelkęs mus visus vasario 9 d. balsuoti už nepriklausomą demokratinę respubliką, vieningai balsuoti. Ir norėdamas pabandyti pri­siliesti prie tų įvykių, aš noriu priminti keletą faktų. Po sausio 13-osios nakties penkias paras Lietuvoje nebuvo įregistruota nė vieno kriminalinio nusikaltimo. Aš, be abejo, neturiu omeny tarybinės armijos veiksmų – tai atskira Sausio 13-osios byla. Tačiau paskutinieji vieši samprotavimai mane privertė mąstyti, kas vis dėlto atsitiko, kad šiandien, praėjus vos 20 metų, atsiradus veikėjams, kurie kartoja po Sausio 13-osios iš karto skleistą melą, mes, dar daugelis gyvų liudininkų, išgirstame klausimus: o gal iš tikrųjų savi šaudė, rinko žuvusiuosius autoavarijose ir vežė juos po tankais? Kas nutiko, kad valstybė ne tik nebegina savo piliečių, bet leidžia iš jų tyčiotis – iš žuvusiųjų artimųjų, pirmųjų krašto apsaugos pareigūnų, beginklių rokiškėnų pasieniečių, buvusių Televizijos bokšte. Kodėl ministerija, matydama šių savo pirmeivių šmeižtą, ne tik šmeižtą ir įžeidimą, bet kaltinama šaudžius į savus, nereaguoja nei viešu pareiškimu, nei kreipimusi į prokuratūrą? Kas darosi su sistema? Kodėl prokuratūra tyli? Negi reikia Loretos Asanavičiūtės kreipimosi po tokių viešų samprotavimų? Kadaise prokuratūra tinkamai vertino Valerijaus Ivanovo veiksmus, o šiandien panašu, kad yra svarbiau gimtadienio proga išmesti tokius profesionalus kaip Algimantas Kliunka. Atsakingų institucijų vadovai, nesvarbu, ar jie užima tas pareigas šiandien, ar tada, turi būti lojalūs ne juos paskyrusiems asmenims, bet įstatymui, sąžinei. Sudėtinga, bet jie turi apsispręsti dabar, kaip tada, 1991 m. sausį, apsisprendėme mes. Neįsivaizduojama, kad tada būtume atsilaikę su tokia morale ir pažiūra į valstybę. Atmintis trumpa. Net nebeprisimename, kad prokuratūra, tyrėjai, medikai, ekspertai Sausio 13-osios byloje atliko labai sudėtingą ir didžiulės apimties darbą ir pasiekė rezultatą: ne tik tie trys nuteisti kolaborantai – J. Kuolelis, L. Bartoševičius, J. Jarmalavičius, bet ištirti ir teisiškai įvertinti sausio įvykiai Vilniuje. Užmiršome, kad išsireikalaujant įtariamuosius iš Rytų būtini ne tik prokuratūros, bet ir aukščiausių valstybės pareigūnų veiksmai. 1991 metais (čia sėdi Česlovas Stankevičius, derybų su Tarybų Sąjunga ir Rusija vadovas) nepavyko susitarti su M. Gorbačiovu, pavyko su B. Jelcinu. Keičiantis valdžioms matome, kad valstybė tikrai nebegina žmonių: negina gynėjų, negina vežėjų, negina gamintojų. Prieš keletą metų aplankiau labai daug mokyklų ir klausiau (tik vienoj, kitoj buvo aišku), nuo ko atsiskyrė Lietuva. Nuo ko? Kokia nepriklausomybė? Kas ta Tarybų Sąjunga? Nebežinomos sąvokos. Ar ne mūsų, čia susirinkusių, tylėjimas, nuolankumas kaltas, kad Lietuvai laiku nepaliudijome to, ką matėme, ir kad leidome spekuliuoti tuo teisybės nežinojimu tiems, kas netingi? O dabartinė valstybė, jos padėtis, jos būklė, manau, mus įpareigoja sakyti tiesą. Ir ne tik todėl, kad mes ją žinome, o todėl, kad tiesos sakymas Sąjūdžio lūpomis pakėlė Lietuvą ir suteikė pasitikėjimą vienas kitu, tačiau paslydome. Kada? Pra­dėkime liudyti. Juk jūs šiandien minėjote, kaip jus mėtė iš jūsų kurtų struktūrų, atiminėjo pensijas, kažkam, neaišku, kam skyrė apdovanojimus. Bet mes vėl savo tylėjimu neleidome žinoti tiesos ir užsiauginame kaskart vis ciniškesnę valdžią.

Iš pradžių keletas trumpų ištraukų iš Sausio 13-osios bylos. 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 2001 m. vasario 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo ir tų pačių metų gruodžio 28 d. Aukščiausiojo Teismo nutartis. Paminėsiu tik esminius dalykus. Konstatavo ir Europos Žmogaus Teisių Teismas jau patvirtino keletą pačių svarbiausių dalykų, kad tai TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš (cituoju) „Lietuvos Vyriausybę 1991 m. sausio 11–13 dienomis, ir dėl to žuvo 13 civilių, daugiau kaip tūkstantis sužeista“. Oficialus dokumentas, teismo įsiteisėjęs sprendimas. Byloje netgi tarybinių karininkų parodymai patvirtina: niekas kitas nešaudė, išskyrus juos, ir jokių kitų įrodymų nerado ne tik Lietuvos prokuratūra, bet ir Tarybų Sąjungos prokuratūra. Atsimenate, buvo tokia, Petrausko vadovaujama, greta dvi dirbusios įstaigos. Ir teismas nustatė (vėl citata): „Leidimą pradėti karinę akciją prieš beginklius žmones davė aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė.“ Aukščiau Prezidento ir aukščiau gynybos ministro nėra, aukščiau Saugumo vadovų nėra. Dar daugiau – Apeliacinis teismas 2001 m. vasario 20 d. nutartyje konstatavo, kad patys nuteistieji, tie trys minėti kolaborantai, neginčijo sužeidimo, šūvių į žmones, nei jokių aplinkybių. Tuo metu visiems viskas buvo aišku. Trumpai pacituosiu iš to paties nuosprendžio. Audiokasetė Nr.23. Juozo Kuolelio kompartijos Centro Komitete lankėsi du nepriklausomi ekspertai, jie pasakė auksinius žodžius įvertindami šią situaciją, šią dieną. Jie apkaltino, kad LKP (TSKP platforma) nepaskelbė, kas yra Nacionalinis gelbėjimo komitetas (…), pasakė, kad jūs esate tie patys. Ir pasakė labai paprastą tiesą: armija padarė savo ir išeis, o jūs, komunistai, liksite čia gyventi. Tada šiame kabinete gimė pirmosios netiesos. Ekspertai mokė, kaip elgtis. Pavyzdžiui, aiškinti, kad trys žmonės žuvo iki įvykių, kad žmones stūmė po tankais. Ričardas Savickas šiandien pasakė, kaip buvo. Jis tik dar nepasakė vieno dalyko, ką pasakojo man: kai stovėjo nugara atsisukęs į pajudėjusius tankus, už nugaros žiūrėdamas į savo vyrus, į minią, jis išgirdo įsakymą „užtaisyti“. Vienas kareivių paklausė: tuščiais ar koviniais? Manau, kad turėjome padėkoti ir prokurorams už darbą.

Čia turiu liudijimus Eugenijaus Šepečio – Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos Rokiškio užkardos viršininko. Aš, labai jo atsiprašydamas, tik keletą citatų. Jie buvo ten, bokšte, tą naktį. „Sausio 11 d. buvo paskirta Rokiškio užkardos 30 žmonių. V. Česnulevičius su A. Butkevičiumi paskirstė: 15 – į Spaudos rūmus, 15 – į bokštą. Geriau, kad neuniformuoti, turime surengti simbolinį pasipriešinimą. Paskyriau Antaną Gegelį vyresniuoju Spaudos rūmuose, pats nuvažiavau į Televizijos bokštą. Net lazdų neturėjome. Užsibarikadavome, įėjimą į viršų užtvėrėme kažkokiu transformatoriumi, jį vilkome net aštuoniese. Šiaip buvome plikomis rankomis. Pranešinėja: tai važiuoja, tai nevažiuoja tankai. Žmonės maitino, buvo labai geri, girdė kava. Po Spaudos rūmų užėmimo likusieji 14 rokiškėnų, net 15, atvyko į bokštą. Aplinkui buvo gyvas žmonių žiedas, žmonės šoko, dainavo. 1. 50 val. pamatėme tankus. Liftus buvome visus sugadinę. Vandens paleidome į tunelį. Buvo net iki juosmens. Tankas privažiavo prie žmonių, t. t., mes puolėme atsukti vandenį, nespėjome kaip Aukščiausiojoje Taryboje. Kareiviai sekė mums įkandin, bandė pasiekti buožėmis, šaudė. Kai tinkas pradėjo ant galvos byrėti, tai supratau, kad vis dėlto ne tuščiais šaudė. Matėme kaip žuvo I. Šimulionis prie laiptų. Traukėmės į viršų. Buvome pasiruošę darbines pirštines, vaikinai per tą jaudulį pamiršo ir nusileido kruvinomis rankomis nuo troso. Grįžome į Aukščiausiąją Tarybą. Įėjome jau tik aštuoniese. Kitiems nebeužteko drąsos, palūžo psichologiškai, sakė du kartus išmušti, trečią kartą nebenorį rizikuoti. 4.30 val. paskambino žmonai į Rokiškį, pasakė, kad gyvas.“

Apie Ričardą Savicką nebekartosiu. Visi čia – milicijos pareigūnai, savanoriai, krašto apsaugos. Manyje šios paskutinės savaitės viduje įvyko lūžis. Susitikdamas su jumis, aš… manau, kad visų pirma jūs, čia susirinkusieji, turite teisę žinoti, kas vyko iš tikrųjų. Kodėl buvo priimami vieni ar kiti sprendimai, nes jūs juos vykdėte. Ir kalbėsiu apie tai, ką mačiau, ar žinau, ką drįstu vadinti išdavyste, ką pasiaukojimu. Jūs turite atsiremti į tiesą. Ir atsiprašysiu, kad šiandien kalbėsiu vardan tos tiesos daugiau ne apie savanorius, Aukš­čiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, bet vidaus reikalų sistemą, nes tai yra mano liudijimai.

Prisiminkime. 1990 m. gruodžio 1 d. TSRS prezidento įsakas skelbia, kad būtų gaudomi šaukiami į karinę tarnybą jaunuoliai. Visi prisimename, kad tai buvo tik formalus pretekstas. Ruoštasi akivaizdžiai sausio įvykiams. Tarptautinis kontekstas minėtas. Pirmasis veiksmas prasidėjo (atviras karas) gruodžio 20 d. Klaipėdoje. Karinis garnizonas mieste paskelbė komendanto valandą ir karinį patruliavimą. Tarybinė armija pradėjo atvirus karinius veiksmus, o Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė tą pačią dieną savo pareigas pavedė pavaduotojui R. Ozolui ir išvyko iki Naujųjų metų, rodos, į Japoniją, Pietų Korėją, jeigu aš teisingai atsimenu. Skaudu, kad du aukščiausi valstybės vadovai – V. Landsbergis ir K. D. Prunskienė – nesugebėjo įveikti, nežinau, kuris daugiau ar mažiau, savęs. Jie juk užėmė pareigas, kurios įpareigojo juos rasti (ir nedelsiant) bendrą sprendimą. Kariniai veiksmai tebuvo dienų, jei ne valandų, klausimas. Tai neįvyko, to susitarimo, to išsiaiškinimo. Tuo metu vis dėlto buvo dar daug nežinios. Ir 1991 metų sausio įvykiai mus visus surikiavo. Deja, visiems teko apsispręsti, kurioje barikadų pusėje. Aišku, buvo ir laukiančių šone, bet ne apie tai kalbama. O V. Landsbergiui ir K. D. Prunskienei pareigos neleido būti šone. Teko ap­sispręsti ir laikyti atsakingiausią egzaminą gyvenime. Jokia sąžininga logika negalima pa­aiškinti šio nesusikalbėjimo. Tai nebuvo dviejų asmenų priešprieša. Tai nebuvo Aukš­čiau­siosios Tarybos ir Vyriausybės priešprieša. K. D. Prunskienė pasirinko nekalbėjimo kelią. Šių metų, pats girdėjau, sausio 6 d. radijo laidoje „Ryto garsai“ ji prisipažino, kaip tai darė. Sausio 7 d. pakvietė V. Landsbergį pasiaiškinti į televiziją. Tai pirmiau gal reikia sprendimą rasti.

Paskutinis Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo posėdžių salėje įvykęs bendras pasitarimas baigėsi supratimu, kad K. D. Prunskienė neatsižvelgs į jokius argumentus, neaišku, kodėl, karinę padėtį, ir neaišku, kas mūsų laukia, tačiau kažką darys pati. Beje, 1991 m. sausio 7 d. įsigaliojusį Vyriausybės nutarimą Nr. 4 „Dėl žemės ūkio produkcijos superkamųjų kainų ir maisto produktų mažmeninių kainų“ Ministrė Pirmininkė pasirašė dar sausio 4 d. Kodėl?

Atmetus bet kokias, kad ir labai svarbias asmenines ambicijas, nėra ir negali būti jokio logiškai suvokiamo paaiškinimo, kad tai galima padaryti nesąmoningai, o tik vadovaujantis emocijomis. Ir netruko paaiškėti faktai. Sausio 8 d. išvakarėse, nors ir turint išsamią vi­sapusišką informaciją, kas bus tą dieną ir net konkrečiai 9 val. planuojamą minios pridengtą įsiveržimą į Aukščiausiąją Tarybą pro pagrindinį įėjimą (viską žinojome), nepavyko įtikinti, deja, mūsų kolegų daugumos išrinkti laikinąją gynybos valdybą. O V. Landsbergio kabinete vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis įsipareigojo – 8 dieną 8 val. ryto jau turėjo būti pertvaros (tada nebuvo metalinės tvoros)… įsiveržti į tą kiemą ir nežinau, kas, OMON’as ar kursantai, nežinau, turėjo stovėti ir neįleisti minios į kiemą. Tačiau ministras pažado ne­įvykdė. Po to, kai vandens čiurkšlės sustabdė besiveržiančius, pamačiau vieną mūsų milicijos karininką (jeigu stovi į duris, man iš dešinės), jis prispaustas minios, veržėsi. Aš irgi išlindau į minią, paklausiau, galų gale kur buvote vyrai, kodėl jūs čia taip vėlai? Veržėsi prie durų, stengėsi padėti apsaugos vyrams. Kur buvote? Ministras įsakė būti 9 val. Galima samprotauti, kaip kas norite, bet aš kitokio… Apsisprendimas turėjo būti ir ministro. Išdavystė? Manau, kad taip. Per daug liudytojų buvo.

Nebekalbėsiu. Po to įvykęs dieną stumdymasis jau buvo lengviau… Kauno savanoriai atvažiavo. Buvo Kauno patrulinės tarnybos bataliono vado pavaduotojas Viktoras Kondrackas, vadovavęs 25 vyrų būriui. Žmonių buvo daug. Ir 8 dieną, nepamirškime, ką tik paskirto ir ką tik dabar 20 metų savo darbą baigusio metropolito Chrizostomo žodžių į rusakalbius iš Aukščiausiosios Tarybos.

Sausio 8 d. Aukščiausioji Taryba sudarė deputatų A. Januškos, R. Maceikianeco, A. Sėjūno, V. Šadreikos, Z. Vaišvilos laikinąją komisiją šiems įvykiams ištirti. Nutarimas Nr. I-921. Kreipkimės į Seimą, prašydami viešai paskelbti šios komisijos surinktą medžiagą, tada bus galima komentuoti. Tai bus ne Zigmo nuomonė, ne kažkieno kito, o bus valstybinės komisijos surinkta medžiaga. Tada diskutuokime viešai ir prezidentams bus lengviau ap­sispręsti, ką apdovanoti ar ką skirti į kokius postus.

Artėjant šioms dienoms, susitikau su Vytautu Žuku, mūsų sausumos kariuomenės vadu ir jis priminė, kaip 1991 metų rugpjūčio pučo metu jis su amžiną atilsį Virgilijumi Česnulevičiumi iš Šalčininkų rajono jau tuomet Policijos komisariato vadovo, vėl per­sirengusio tarybine uniforma, vadavo pririštą ir kankinamą šio rajono pasieniečių užkardos vadą Pumputį, atsisakiusį persivertėliui atiduoti pasieniečių ginklus. Kokiam valstybės apdovanojimui šis „didvyris“ buvo pristatytas, Vytautai, tu geriau žinai. Liudyk. Virgilijaus nebėra. O jeigu mes tylėsime, valstybė risis toliau nežinia kur. Žmonės, nematydami tiesos, praranda pasitikėjimą valstybe.

Taip, mūsų kova buvo neginkluota. Ja žavėjosi ir palaikė pasaulis. Tik trys objektai, kaip G. Vagnorius sakė, buvo ginami ginklu. Turėjo būti ginami ginklu Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė, Lietuvos bankas. Tačiau ginklų įsigijimas buvo didžiulė problema. Pirmus nupirkome legaliai tik 1992 metų vasarą, beje, iš Rusijos.

Net Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko apsaugai išmušti vieną kitą iš vienintelio legalaus šaltinio, kaip R. Volikas patvirtino šiandien, Vidaus reikalų ministerijos, dėl ministro pozicijos buvo neįmanoma. Ne kartą perspėjome, kad gali netekti ir ginklų turinio. Aš atsimenu, sausio 9 ar 10 dieną netikėtai buvau iškviestas į Lietuvos radijo pastatą. Prie įėjimo į radijo pastatą budėjęs pagyvenęs milicijos viršila verkė pasakodamas, kaip ką tik atvykęs ministras jį nuginklavo palikdamas be pistoleto. Gal taip ir reikėjo, bet reikėjo rasti būdą, priemones, reikėjo derinti veiksmus. Štai apie ką aš šneku.

Beje, pasižiūrėjau, apdovanotųjų bazėje V. Baldišis, kaip suprantu, buvęs Lietuvos banko vadas niekuo neapdovanotas, jis nedvejodamas tą dieną atidavė visus Lietuvos banko inkasatorių ginklus Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriui.

Kitas faktas. Naktis iš sausio 11 į 12-ąją. Sužinojęs apie Vilniaus OMON’o skilimą ir galbūt ginklų sandėlio netekimą, paskambinau ministrui M. Misiukoniui. Jo darbo telefonu niekas neatsiliepė. Sunerimęs su dviem apsaugos skyriaus vyrais antrą ar trečią valandą nakties suskubau į ministeriją. Ji buvo apsupta ginkluotos sargybos. Prie budėtojų dalies mus sustabdė, nenorėjo praleisti, nors pateikiau savo dokumentus. Prasibrauti pavyko. Durys iš koridoriaus į antrame aukšte esantį ministro kabineto sekretoriatą ir ministro kabinetą buvo atviros.

Laisvai įėję pamatėme nugara į mus stovintį mūsų milicijos karininką, raportuojantį ministrui apie Vilniaus OMON’o bazėje nutikusius įvykius, prarastus sandėlius. Šiandien ar ryt „Kauno diena“ ir „Vilniaus diena“ apie tai spausdina. Karininkas iškart mūsų nepamatė, o M. Misiukonis ir trys jo pavaduotojai – P. Liubertas, A. Svetulevičius ir V. Zabarauskas buvo atsisukę į mus veidu. Karininko raportas, deja, demaskavo ministrą M. Misiukonį, kuris iki tol Aukščiausiajai Tarybai teikė visiškai priešingą informaciją tiek dėl ginklų, tiek įvykių aplinkybių.

Matant visa tai, ministro veidas raudo, kol jis neišlaikė ir pratrūko nutraukdamas karininką. Ne pirmą kartą, bet buvau rusiškais keiksmais išvadintas 34 metų pacanu, per kurį visa tai vyksta. Kai ministras stabtelėjo, aš paprašiau leisti karininkui baigti raportą. Turime priimti sprendimus, žinoti, kas vyksta.

Ministras vėl pratrūko ir tada kreipiausi jau į pavaduotojus, paprašiau vieno iš jų apsispręsti ir nedelsiant atvykti į V. Landsbergio kabinetą. Jeigu neapsirinku, atvyko V. Za­barauskas ar P. Liubertas, bet po to M. Misiukonis psichologiškai jau vengė ben­dravimo, ir V. Zabarauskas atstovavo laikinojoje gynybos vadovybėje vidaus reikalų sistemai, už ką visiems pavaduotojams ir šiandien minėtam V. Leipui, tuometiniam Vilniaus milicijos vadui, dėl šitų paliudytų aplinkybių dėkoti, dėkoti ir dėkoti.

Iki tol aš maniau, kad šis karininkas M. Misiukonio kabinete buvo buvęs OMON’o vadas E. Kaliačius, likęs po skilimo Lietuvos pusėje, tačiau šiomis dienomis paaiškėjo, kad tai buvo kaunietis Viktoras Kondrackas. Kad susivoktume šituose įvykiuose, (…) padarė gerą įvadą. Aš tik pridursiu, kad tuo metu sistemoje be jūsų minimų kursantų, Policijos akademijos klausytojų, buvo tik vienas pareigūnas – tai ministras, prisiekęs Lietuvos Respublikai kaip ministras.

Sistemą daugiausia tebefinansavo Vidaus reikalų ministerija. Komandiruočių pretekstu ten visą laiką buvo jos atstovai. Gruodžio 11 dieną priimto Policijos įstatymo K. Prunskienės Vyriausybė neskubėjo įgyvendinti ir tik sausio 22 dieną jau G. Vagnorius pasirašė Vyriausybės nutarimą dėl pirmojo finansavimo skyrimo iš Lietuvos biudžeto mėnesio pabaigoje, dėl būsimo „Aro“ būrio finansavimo iš Lietuvos biudžeto. Būtent dvi­prasmybė ir neapsisprendimas psichologiškai ir ypač artėjančios agresijos akivaizdoje veikė visus vidaus reikalų sistemos pareigūnus ir vyrai mokėjo skaudžią kainą, patekę į tą mėsmalę. Toje pačioje vidaus kariuomenės bazėje Valakampiuose jie miegodavo ten pat, valgydavo ten pat. Vienas autobusas važiuoja imti, kitas ginti pastatų. Tokia buvo realybė.

Kalbu paskutinis. Labai atsiprašau, bet norėjau prieiti prie esminių dalykų. Jei neleisite, stabdykite, bet po šitos įžangos aš turiu dar šį bei tą pasakyti. sausio 13-osios naktį buvo išrinkta laikinoji gynybos vadovybė ir Č. Stankevičius priminė esmines tų dienų aplinkybes, kad tiek A. Šimėno vadovaujamos Vyriausybės patvirtintame nutarime dėl įgaliojimų A. Saudargui sudaryti Vyriausybę, tiek Aukščiausiosios Tarybos projekte buvo numatytas tik vienas atvejis, kai Vyriausybė negali vykdyti funkcijų. Apie tai, kad Aukščiausioji Taryba negali vykdyti, lyg ir nebuvo pagalvota. Aukščiausioji Taryba ištaisė.

Beje, sausio 13-osios įvykius tyrė kita Aukščiausiosios Tarybos tą pačią dieną paskirta komisija (nutarimas Nr. I-943), kuri ištyrė sausio 12–13 d. įvykius. Aš labai atsiprašau. Mes tuo metu nieko nežinojome, kas vyko Vyriausybėje. Mes visi buvome Aukščiausiojoje Taryboje, o ten vyko… Aš irgi esu apklaustas, diktofone mano įrašai šitos komisijos nariui V. Žiemeliui. Aš manau, kad laikas ir šituos dokumentus tautai žinoti.

Kodėl? Todėl, kad Pustovalovas vakar pristatytoje knygoje patvirtino tai, ką žinau ne tik aš vienas, žino buvę Vyriausybės nariai, žino dar, manau, daug kas. Kad suprastume logiką, po G. Vagnoriaus paskyrimo premjeru, paryčiais A. Brazauskas… Tai yra liudijimai beveik visų tuometinių ministrų, kurie liudijo ir man, ir komisijai. Aš kalbėjausi su jais. Atvežė ekspremjerę K. Prunskienę ir ji, anot liudijusių Vyriausybės narių, jiems paaiškino, kad ji žinanti tikrąją padėtį, žinanti, kad Aukščiausioji Taryba jau viskas, kad daugiau kraujo praliejimo galima išvengti, jei Lietuvoje pavyktų išlaikyti kiek įmanoma tos pačios sudėties Vyriausybę, kuriai, supraskite, nebereikės paklusti Aukščiausiajai Tarybai, jos tiesiog nebus. Aišku, tai ne pažodiniai dalykai. Na, o ji pasiaukotų vadovauti šiai Vyriausybei. Anot Pustovalovo liudijimų knygos, tuo metu skrido į Maskvą ar jau buvo atskridęs V. Sa­kalauskas, buvęs paskutinis tarybinis Ministras Pirmininkas, ir rikiavo lėktuve būsimąją Vyriausybę.

K. Prunskienė klaidina Sąjūdžio istoriją. 1989 metų vasarą Sąjūdis nedavė jai sutikimo būti V. Sakalausko pavaduotoja. Tokioje situacijoje įsivaizduokime, kas būtų buvę. Aukš­čiausiosios Tarybos nelieka, A. Saudargas išvyksta, yra Vyriausybė, neaišku, kokia ir fun­kcionuoja. Tauta mato beveik tą pačią Vyriausybę. Tačiau visų Vyriausybės narių garbei visi atsisakė. Visi atsisakė. Aš manau, laikas šitos komisijos surinktą medžiagą dėti ant stalo ir paviešinti. (Plojimai) Jeigu konferencija pritars, aš tiesiog siūlau kreiptis dėl to į Seimą. Tai yra Seimo medžiaga.

Baigdamas noriu pasakyti, kad Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji mus visus atvedė į apsisprendimą ir mes apsisprendėme. Manau, kad mes neturime teisės nekalbėti, liudyti, bet turi dirbti ir valstybės struktūros. Jei neliudysime, galėsime pasakyti, kad mes patys esame kalti. Atsiprašau už sugaišintą laiką. (Plojimai).