E. Klumbys, Z. Vašvila. Kas atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ar Atkuriamasis Seimas?“

Paskelbti šį klausimą paskatino iki koktumo kasdien skambančios propagandinės klišės, kad viskas, kas Lietuvoje įvyko „sovietmečiu“, yra blogai. Šių demagogų klausiame, ar Lietuvos Nepriklausomybės, kuria naudojatės šiai demagogijai skleisti ir kurią beatodairiškai liaupsinate, atkūrimas taip pat yra absoliutus blogis? Juk Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė „sovietinė“ XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, išrinkta 1990 m. vasario 24 d. Ji buvo paskutinioji Tarybų Lietuvos valdžia, mes – pirmą kartą Tarybų Lietuvos istorijoje ne formaliai, o demokratiškai ir konkurencingai rinkti šios aukščiausiosios tarybų valdžios atstovai – deputatai.

Likimo ironija, bet istorija lėmė, kad Vytautas Landsbergis tapo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku, t.y. aukščiausiu paskutiniosios Tarybų Lietuvos valdžios pareigūnu. Tai patvirtina 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimas Nr.I-4: Išrinkti Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininku Vytautą Landsbergį – Kniaudiškių 54-osios rinkiminės apygardos deputatą, Lietuvos konseravtorijos profesorių.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė ir Deklaraciją Nr.I-10 „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, kurią pasirašė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir kuri patvirtino, kad 1990 m. vasario 24 d.  rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rinkimų teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią (suprema potestas) per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.

Ši Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė ir Įstatymą Nr.I-11 dėl valstybės pavadinimo ir herbo, kuriuo „Lietuvos TSR“ buvo pervadinta į „Lietuvos Respubliką“, „Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba“ – į „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą“, „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko“ pareigybė – į „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko“ pareigybę, o valstybės Herbu ir ženklu nutarta vartoti Vytį.

Ir tik dokumentu Nr.I-12 pakeisto pavadinimo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė visiems žinomą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo, kurį pasirašė ne tik šio aukščiausio valdžios organo pirmininkas V. Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis, bet ir Virgilijaus Čepaičio siūlymu – visi už šį Aktą balsavę deputatai.

1990 m. kovo 11 d. ši Aukščiausioji Taryba dar priėmė Įstatymą Nr.I-13 dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo (kad užtikrinti valstybės, kurios nepriklausomybė 1940 m. buvo nutraukta jėga, tęstinumą) ir Įstatymą Nr.I-14 dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (kad galima būtų gyventi pagal 1990 m. realijas).

Ir tik vieno žmogaus – Vytauto Landsbergio – siūlymu 1996 m. lapkričio 28 d. LR Seimas priėmė deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo, kuria Lietuvos Respublikos „Aukščiausiosios Tarybos“ pavadinimas pakeistas į „Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas“.

2002 m. birželio 19 d. nutarimu LR Konstitucinis Teismas byloje dėl Valstybinių pensijų ir Respublikos Prezidento įstatymų nustatė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigos negali būti prilygintos 1992 m. spalio 25 d. priimtoje LR Konstitucijoje nurodytoms Respublikos Prezidento, t.y. valstybės vadovo, pareigoms, paaiškino, kad Lietuvos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigų, taip pat paaiškino, kad Atkuriamojo Seimo nebuvo.

Tačiau vis gyvename vieno žmogaus, taip ir netapusio mūsų valstybės vadovu, problemomis – tai jo apsauga, tai jo statusas, tai jo pensija, tai jo ar ne jo Sąjūdis, tai jo ar ne jo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė… Ir dėl viso šito bandoma suklastoti mūsų nuostabaus Atgimimo istoriją.

1988 m. spalio 22-23 d. demokratiškai susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – LPS) Steigiamasis suvažiavimas išrinko 220 narių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą, 35 narių LPS Seimo Tarybą.

Kodėl  V. Landsbergis LPS Seimo nepasiūlė pervadinti Atkuriamuoju Seimu?

Kodėl V. Landsbergis Atkuriamuoju Seimu nepasiūlė pervadinti XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą dėl 1939 m. TSRS – Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo (Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija; TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS“ paskelbti neteisėtais ir negaliojančiais, TSRS pasiūlyta pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo)?

Pabandykime tai išsiaiškinti teisės ir istorinių faktų kalba.

LPS Steigiamasis suvažiavimas sprendė esminį klausimą, kokiu keliu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, t.y. dalyvauti ar ne okupacinės valdžios parlamento rinkimuose? Tam oponavo Lietuvos Laisvės Lyga, teigdama, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau Sąjūdis apsisprendė dalyvauti rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. LPS Steigiamasis suvažiavimas Rezoliucija Nr.21 „Dėl rinkimų“ nutarė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises…. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius. /…./

Tokiu būdu Sąjūdis faktiškai be diskusijų intuityviai apsisprendė politiškai veikti gerai organizuotos TSRS – Lietuvos TSR sistemos, primestos okupacinės valdžios, rėmuose. Kitos alternatyvos tiesiog nebuvo. 1918 m. Lietuvos Taryba veikė visiškai kitoje geopolitinėje erdvėje – dviejų tarpusavyje kariavusių Lietuvos okupantų griūtyje. 

LPS pasirinko vienintelį ir labai pavojingą kelią atkurti Lietuvos nepriklausomybę, pasinaudojant okupanto sukurta valdžios sistema.

Toks rungtyniavimas su tuometine tarybų valdžia galėjo baigtis labai prastai – faktiniu priverstinio Lietuvos inkorporavimo į Tarybų Sąjungą  pripažinimu.

Įvykių raida patvirtino šio sprendimo teisingumą, nors tai buvo labai rizikinga. Tarybų valdžia, turėdama formalius parlamentinės ir realius partinės valdžios Tarybų Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje svertus, galėjo perimti iniciatyvą ir formaliai įteisinti prievartinį Lietuvos įtraukimą į TSRS. Bene pavojingiausias buvo Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos rungimasis XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje (1985 – 1990), jos veikloje.

Pirmą kartą galimybę dalyvauti tokiuose rinkimuose ir atstovauti rinkėjus LPS įgijo 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose į laisvas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų vietas. 1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimas nutarė dalyvauti šiuose rinkimuose ir pasiūlė tai daugiausia Seimo balsų surinkusiems Sąjūdžio lyderiams: V. Landsbergiui – 178, A. Juozaičiui – 144, Z. Vaišvilai – 133, R. Ozolui – 123, V. Petkevičiui– 120, K. Motiekai – 94, K. Antanavičiui – 90, B. Genzeliui – 86 ir t.t.  A.Juozaitis atsisakė dalyvauti rinkimuose, V. Petkevičius nusprendė būti LKP pusėje ir konkuruoti su Sąjūdžiu.

Raseinių rajone Kazimieras Motieka laimėjo prieš Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelumbauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką, Šiaulių mieste Romualdas Ozolas laimėjo prieš LKP CK instruktorių Česlovą Juršėną, Zigmas Vaišvila – prieš LKP Šiaulių miesto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą. Vievio rinkiminėje apygardoje V. Landsbergis, nors ir surinko daugiausia balsų, tačiau rinkimų du kartus nelaimėjo, nes tam reikėjo daugiau kaip pusės rinkimų apygardos rinkėjų balsų.

Ši sėkmė lėmė LPS apsisprendimą 1989 m. kovo 19 d. dalyvauti rinkimuose į TSRS liaudies deputatus. 1989 m. vasario 15-16 d. Kauno muzikiniame teatre LPS Seimas priėmė deklaraciją, kuria buvo paskelbta, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato, o LPS Seimo nariai prie atidengiamo Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai.

TSRS liaudies deputatais buvo išrinkti 36 LPS atstovai. 2250 deputatų TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose dalyvavo negausi Lietuvos ir dar mažesnės Latvijos bei Estijos delegacijos. Tačiau veikiant drauge ir ne pagal Kremliaus primestas taisykles, o pagal mūsų supratimą, siekius ir įsipareigojimus rinkėjams, jau II TSRS liaudies deputatų suvažiavime sugebėta pasiekti, kad 1989 m. gruodyje ši aukščiausia Tarybų valdžia pripažino negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus. LPS pasiūlyti ir Lietuvos žmonių išrinkti deputatai buvo tos aukščiausiosios TSRS valdžios atstovai. Po šio II TSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimo XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. vasario 7 d. nutarimą dėl 1939 m. TSRS–Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo.

Tai leido tai pačiai „sovietinei“ Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai priimti nutarimą dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų statuso Lietuvoje ir Lietuvos TSR piliečių karinės tarnybos. Sąjūdžio požiūriu, jie taip pat buvo kompromisiniai, tačiau formaliai aukščiausio „sovietinių“ Lietuvos įstatymų leidėjo vardu leido paskelbti, kad …bet kurie TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmai, galintys trukdyti Lietuvos TSR valstybinės valdžios ir valdymo organams vykdyti savo konstitucines funkcijas, bus vertinami kaip karinis kišimasis į Lietuvos TSR vidaus reikalus.

Šie ryškūs pavyzdžiai patvirtina, kokiu pavojingu keliu mes ėjome. Reikia nuoširdžiai džiaugtis, kad Kremlius nesugebėjo mus aplenkti laike ir įvykių gausoje, teisiškai pergudrauti. Kartais šiose lenktynėse trūkdavo labai nedaug – dienų ar net valandų. Ryški dviprasmybė buvo ir nedarbo dienų sąrašo pakeitimas – įtraukus į jį vasario 16-ąją, lapkričio 1-ąją ir gruodžio 25-ąją, jame liko gegužės 1-oji ir 9-oji, lapkričio 7-oji. Sąjūdžio žmonės buvo pasimetę, kai „sovietinė“ Lietuvos valdžia, Sąjūdžiui to nežinant, Lietuvos TSR valstybine vėliava patvirtino trispalvę ir 1988 m. spalio 7 d. iškėlė ją Gedimino bokšte. Vienareikšmiškos nuomonės nebuvo, tačiau vis tiek buvo džiugu matyti ją plazdant.

Artėjant rinkimams į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio lenktynės su 1989 m. gruodžio 19-20 d.d. nuo TSKP atsiskyrusia LKP, savo vadovu išrinkusia Algirdą Brazauską, labai aštrėjo. Visų pirma, konkuruojant dėl įtakos XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklai. Akivaizdi dviprasmybė prasidėjo 1989 m. lapkričio 18 d., šiai „sovietinei“ Aukščiausiajai Tarybai patvirtinus jos Prezidiumo įsakus dėl valstybinės kalbos, trispalvės ir Tautiškos giesmės pripažinimo Tarybų Lietuvos valstybinais atributais.

LKP ir LPS dvikova vyko ir dėl valdžios monopolį prarandančios LKP siūlymo keisti Lietuvos TSR Konstituciją ir tiesiogiai rinkti Respublikos Prezidentą, tikintis, kad A. Brazausko populiarumas padės LKP dvikovoje su LPS. Šį entuziazmą sustabdė žmonių remiamas Sąjūdis. LPS Seimo Tarybos 1989 m. spalio 31 d. pareiškime buvo sakoma, kadsudėtingu pereinamuoju į visišką suverenitetą laikotarpiu sukoncentruoti visą valdžią vieno žmogaus rankose yra neatsakinga. Seimo taryba mano, kad Prezidento institucijos įkūrimas galimas tik demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Vis tik 1990 m. sausio 15 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku vietoje atsistatydinusio V. Astrausko buvo išrinktas A. Brazauskas.

LKP ir LPS rungtyniavimas dėl Lietuvos TSR Prezidento institucijos nebuvo paprastas. LKP siekė pasinaudoti A. Brazausko ir pačios atsiskyrusios LKP greitai augusiu populiarumu. 1989 m. gruodžio pabaigos – 1990 m. sausio pradžios visuomenės apklausa parodė, kad net 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino LKP (Sąjūdį – 65%), o A. Brazauską palankiai vertino taip pat 73% Lietuvos gyventojų (V. Landsbergį – 12%).

LPS rinkimų į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rinkiminėje programoje pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, o LKP – už suverenitetą TSRS sudėtyje. Todėl susirėmimas dėl visuotinai renkamo Prezidento buvo labai rimtas. LKP buvo pradėjusi rinkti parašus už referendumą dėl prezidento institucijos Lietuvoje atkūrimo, o XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, nepaisydama vieningos Laikinosios politinės konsultacinės tarybos nuomonės prieš šią iniciatyvą, balsų dauguma klausimą įtraukė į darbotvarkę. Galimo nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse grėsė rimtas LKP ir Sąjūdžio konfliktas. 1990 m. vasario 24 d. įvykęs rinkimų į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą pirmasis turas patvirtino, kad daugumai rinkėjų nepriklausomybės siekis buvo svarbiausias – iš 90-ies rinkimus laimėjusių deputatų net 72 buvo LPS atstovai. Tačiau tuomet rimtą ir atsakingą politiko požiūrį į situaciją parodė A. Brazauskas. Grįžęs iš TSKP CK plenumo jis paprašė visaliaudinių Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimų klausimo nesvarstyti.

Sąjūdžiui, neturėjusiam tokio ryškaus lyderio ir lygių sąlygų naudotis visuomenės informavimo priemonėmis, spaustuvėmis, buvo labai sunku. Tačiau XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimus laimėjo Sąjūdžio atstovas V. Landsbergis. Tai ir logiška, nes rinkimus laimėjo Sąjūdis, kurio kandidatai į deputatus tautai pasižadėjo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Būtina paminėti ir R. Ozolo bei K. Motiekos, iškeltų konkuruoti su V. Landsbegiu XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimuose, politinį korektiškumą ir atsakomybės supratimą. Jie atsisakė dalyvauti šiuose rinkimuose, nes suprato, kad būtina laikytis Sąjūdžio deputatų sutarimo kandidatu į paskutiniojo „sovietinės“ Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Pirmininko – aukščiausio Tarybų Lietuvos valdžios „sovietinio“ pareigūno – pareigas siūlyti V. Landsbergį.

Pavojinga dviprasmybė ir beprotiškos lenktynės su Kremliumi formaliai baigėsi tik 1990 m. kovo 11 d., paskelbus mūsų valstybės Nepriklausomybės atstatymą ir viena diena spėjus aplenkti 1990 m. kovo 12 d. TSKP CK Generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo išrinkimą TSRS Prezidentu bei TSRS Įstatymo dėl išstojimo iš TSRS priėmimą, taip pat XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrinkus LPS atstovą V. Landsbergį.

1990 m. kovo 11 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba turėjo apsispręsti, kuriuo keliu pasuks – Nepriklausomybės atkūrimo ar laukimo? Laukimas galėjo būti pražūtingas. Tik šiandien mes visi esame protingi ir viską išmanome. Tuo metu toli gražu taip nebuvo. Patį Vytautą Landsbergį iki 1990 m. kovo 11 d. 1 val. 30 min. apsisprendusiems ir Sąjūdžio programos besilaikantiems deputatams teko įtikinėti apsispręsti 1990 m. kovo 11 d. balsuoti už Kovo 11-osios Aktą ir neatidėlioti šio klausimo laukiant, kada Kremliuje neeilinis III TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priims TSRS įstatymą, reglamentuojantį tarybinių respublikų išstojimą iš TSRS.

Todėl tiems, kurie šiandien neigia viską, kas Lietuvoje sukurta jų taip vadinamu „sovietmečiu“, teks neigti ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, nes Lietuvos žmonių valia tai padarė paskutinė aukščiausioji „sovietinė“ Tarybų Lietuvos valdžia – „sovietinio“ pirmininko Vytauto Landsbergio vadovaujama „sovietinė“ XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba.

Tai – faktai ir istorija. Negalima perrašinėti istorijos, dangstytis neegzistavusiu Atkuriamuoju Seimu. Mes galime ir turime teisę didžiuotis unikalia ir išskirtine istorine patirtimi – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir mūsų Tauta taikiai atvedė aukščiausią okupacinės valdžios organą iki mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo!

Minėdami demokratiškai ir dvasiškai pakylėto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo trisdešimtąsias metines, prisiminkime ir jo priimtą istorinę Rezoliuciją Nr. 21 „Dėl rinkimų“. Pasistenkime ir šiandien gyventi taip, kaip šis Sąjūdžio suvažiavimas 1988 m. spalio 23 d. Geros Valios Pareiškimu Lietuvai skelbė: Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą.