M. Kundrotas. Pišizmas

Ne tik istorikams ar politologams žinomas reiškinys – fašizmas. Mažiau kam girdėtas višizmas. Kaimynystėje klesti rašizmas ir našizmas. Nūdienėje Lietuvoje tenka įsivesti dar vieną panašiai skambančią sąvoką – pišizmas, pagal žinomą ir jau populiarią raidžių kombinaciją: PIŠ – premjerė Ingrida Šimonytė.

Visi šie „izmai“ turi tiek panašumų, tiek skirtumų. Fašizmas – tai beribė valstybės galia, pajungianti sau tiek žmogaus asmenį, tiek tautą. Priešingai, nei nacionalizmas, su kuriuo jis dažnai ir klaidingai tapatinamas, fašizmas teigia, jog valstybė kuria tautą, iškeldamas valstybę virš tautos. Višizmas – tai didesnės, giminingos, užsienietiškos galios įsodintas fašizmas, kuriam būdinga savos tautos ir šalies išdavystė didžiojo šeimininko naudai. Rašizmas ir našizmas – tai savitos rusiškojo fašizmo atmainos, pagrįstos pasaulinės misijos ir itin sureikšmintos savasties akcentais.

Pišizmas, kaip ir fašizmas, aukština valstybę, tik ne kaip Tėvynę ir ne kaip organizuotą tautą, o kaip valdžios, jėgos ir prievartos aparatą, esantį virš žmogaus ir virš visuomenės. Kaip višizmas, pišizmas yra satelitinis, kolaboracinis, atstovaujantis svetimai jėgai, šiuo atveju – globalistams.

Kaip ir rašistai, pišistai nuolat kalba apie Rusiją, dirbtinai iškeldami jos vaidmenį, tik iš priešingos pusės. Pagaliau, kaip ir našistams, pišistams būdinga liguista panieka ir ties isterijos riba balansuojanti pagieža visiems, išeinantiems už jų bendrijos ribų, kurie nėra savi, nėra „naši“.

Skirtumas tas, kad tiek fašizmas, tiek rašizmas ir net višizmas telkėsi aplink ryškias vadų asmenybes – Benitą Musolinį, Vladimirą Putiną, Filipą Peteną. Pišizmas – priešingai, savo pasaulėžiūros ir veiklos centre stato vidutinybę, išaugintą vyraujančios propagandos, vartojimo, pop kultūros dirvoje, be lašelio idealizmo, altruizmo ar bent jau kritinio mąstymo.

Pišizmas dažnai laikomas landsbergizmo variacija ar net nuoseklia jo tąsa. Išties pišistai bando savo liniją vesti nuo Sąjūdžio patriarcho, bet iki jo intelekto, erudicijos ir lyderystės jiems reiktų augti šimtmečius. Jei tai apskritai įmanoma, nes tiesiog kita prigimtis, kitas dvasinis kodas. Vytautas Landsbergis – būtent Vytautas – su savo privalumais ir trūkumais yra asmenybė. Jis ėjo istorinių procesų priekyje. Pišistai su PIŠ priešakyje sugeba tiktai sekti ir kopijuoti. Jie net labiau primena ne landsbergininkus, o brazauskininkus – amžinus prisitaikėlius, dvasines vėtrunges.

Pasaulio istorijos atžvilgiu pišistai artimesni komunistams, nei fašistams. Jiems būdingesnis požiūris „pasaulį seną išardysim“, nei „išsaugosim atnaujindami“. Jie ir ardo, siekdami iš esmės pakeisti pačių pamatinių sąvokų turinį, pradedant šeima ir tauta, baigiant morale ir kultūra.

Šeima jų pasaulėvaizdyje tampa bet koks junginys, grindžiamas potraukiu. Tauta praranda tiek genetinius, tiek kultūrinius, tiek teritorinius kontūrus ir tampa tik įgeidžio reikalu. Moralė apskritai verčiama aukštyn kojomis: dorybės tampa ydomis ir atvirkščiai. Gobšumas laikomas verslumu, ištvirkimas – meile, savanaudiškumas krikštijamas konkurencingumu ir vadinamas pažangos varikliu, užtai prigimtinė šeimos koncepcija įvardijama homofobija, o savo tautos ir šalies gynyba nuo įsibrovėlių – ksenofobija, o juk fobija – tai liga ir iškrypimas.

Iš kultūros lieka tiktai pramogos, vartojimas, lėkšti malonumai. Be jokių prasmių ir taurumo. I. Šimonytės aljantai dėsningai pasirinko agitacinį šūkį: norintiems džiaugtis. Jis apibūdina visą jos komandą. Kam dirbti vardan kito, juolab – aukotis dėl jo ar kentėti? Juk dauguma atvejų tai visai nėra malonu.

Kančia – vienas labiausiai žmogų taurinančių veiksnių. Be jos nėra nei tikros meilės, nei romantikos, nei patriotizmo. Visa tai reikalauja aukoti save. Geriausiu atveju lieka prekybiniai mainai: tu – man, aš – tau.

Būties prasme pišizmas artimas komunizmui, tai – dekonstrukcinė pasaulėžiūra. O štai buities lygmeniu jis panašesnis į fašizmą. Komunizmas – tai atstumtųjų ideologija ar bent jau veikianti jų vardu. Pišizmas, kaip ir fašizmas, atstovauja iškilėliams, žmonėms, kuriems pasisekė.

Komunizmas bent teoriškai siekia lygiavos, nors jame visada atsiranda lygesnių už lygius. Fašizmas, taip pat ir pišizmas net teoriškai suskirsto visuomenę į aukštesnius ir žemesnius. Pagaliau, komunizmas kalba liaudies vardu, o pišistai į ją spjauna tiesiai ir atvirai.

Komunistinių ir fašistinių akcentų junginys pišistinėje koalicijoje vargu, ar turėtų stebinti. Evoliucija iš komunistų į fašistus istorijoje kartojosi ne vieną sykį. B. Musolinis, prieš išrasdamas fašizmą, buvo Vladimiro Lenino numylėtinis, o V. Putinas iš komunistų smogiko, represinės institucijos darbuotojo, tapo vos kiek papudruotu itališkuoju fašistu. Beveik visi fašistai, siekdami valdžios, elgiasi kaip komunistai, ir beveik visi komunistai, pasiekę valdžią, supanašėja su fašistais. Nuo Josifo Stalino iki raudonųjų khmerų ir Korėjos Kimų.

Pišizmas – tai intelektualinis ir moralinis prasčiokiškumas, pridengtas pačių prisiimtu elito vaidmeniu. Dar besaikis pasitenkinimas savimi. Deja, socialinis ir politinis elitas dažnai skiriasi nuo intelektualinio ir moralinio. PIŠ atvirai prisipažįsta, kad jos inteligencijos etalonas – „Radioshow“. Tokią turime valdžią. Ir jei tylėsime, dar kurį laiką ir turėsime.

Marius Kundrotas, politologas