M. Kundrotas. Priešsroviniai ir pasroviniai: subkultūros vakar ir šiandien

Pirma ryškesnė antisisteminė subkultūra Vakarų, o taip pat – ir mūsų pasaulyje buvo hipiai. Šioje subkultūroje būta daug prieštaringų reiškinių – absoliuti seksualinė anarchija, narkotikai, pacifizmas, kosmopolitizmas, iššūkiai patriotizmui ir krikščioniškajai kultūrai. Hipiai kilo kaip protesto judėjimas, prieš puritonišką, kapitalistinę ir jų požiūriu – militaristinę Vakarų civilizaciją. Toks judėjimas Vakaruose, be jokios abejonės, buvo naudingas sovietų blokui.

Yra versijų, kad šį judėjimą tiesiogiai įkūrė sovietų specialiosios tarnybos, siekdamos pakirsti patriotinę Vakarų visuomenių dvasią, karinę galią ir kultūrinius pamatus, programa minimum numatydamos išvesti jas iš rikiuotės Trečiojo pasaulio karuose, kur sovietai grūmėsi su Vakarais, programa maksimum – pačias šias visuomenes pakreipti į kairę. Paradoksalu, bet šis judėjimas persimetė į pačių sovietų bloką, tapdamas jo vadovams rimtu galvos skausmu. Laisvės, meilės ir taikos idėjos ėmė klibinti raudonojo totalitarizmo pamatus.

Be hipių sunkiai įsivaizduotume didelę dalį antisovietinio disidentinio judėjimo, įskaitant legendines lietuvių Kalantines. Roko kultūra, užgimusi Vakaruose, po protesto vėliava, kritikuojant klasikinę Vakarų civilizaciją, paradoksaliu būdu tapo tų pačių Vakarų kultūrine invazija į stropiai sergimas sovietinio gyvenimo būdo erdves. Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse ši kultūra glaudžiai susipynė su tautinėmis aspiracijomis. Laisvė žmogui ir tautai susiliejo į vieną visumą.

Įkandin hipių sekė bytnikai ir pankai. Jei Vakaruose tai buvo kairuoliški, anarchistiniai judėjimai, tai sovietų okupuotose šalyse bent jau pankai taip pat tapo tautinio pasipriešinimo dalimi. Anarchijos ženklas čia figūravo greta svastikos ir abu šie simboliai išreiškė protestą prieš žmogaus dvasią pavergusią okupacinę sovietinę diktatūrą. Dar kiek vėliau pasirodė metalistai, šiapus geležinės uždangos apsireiškę jau persitvarkymo laikais, o plėtojantis globalizmo tendencijoms gimė skinų judėjimas, į mūsų kraštus atėjęs jau po sovietų griūties.

Panašiu metu į Baltijos šalių pankų judėjimus ėmė skverbtis vakarietiškos tendencijos, atnešusios radikalią opoziciją patriotizmui ir nacionalizmui. Senuosius pankus ištiko tapatybės dilema. Jie dar susitinka su šiuolaikiniais pankais bendruose renginiuose, bet idėjiškai dažnas jų labiau sutaria su skinais. Kalbant apie metalistus, šis judėjimas visada buvo toliau nuo politikos, nei pankai ar ypač – skinai, bet kai kurios jų pakraipos, ypač – pagoniškieji blekeriai, kaip ir skinai, išpažįsta nacionalistines pažiūras, dažnai – gana radikaliomis formomis.

Reaguodami į antisisteminių subkultūrų plėtrą politiniai režimai ėmė kurti savas subkultūras. Sovietų sistemoje tai buvo garsieji montanos, tiesiogiai kuruojami specialiųjų tarnybų, kovoję su tuometiniais tautiniais pankais smurtiniais metodais. Šiuolaikinė liberaliai kairuoliška sistema taip pat turi savo formalią subkultūrą. Tai – hipsteriai.

Nepaisant pavadinimų ir įvaizdžių panašumo su klasikiniais hipiais, hipsteriai – visiškai atskiras, net priešingas mentalinis, socialinis ir kultūrinis fenomenas. Hipiai – su visomis savo ydomis – buvo drąsus, ryžtingas protestinis atsakas vyraujančiai sistemai, kokia ji bebūtų – konservatyvi Vakaruose ar komunistinė Rytuose. Hipsterių kelias – daug lengvesnis. Tai – šiuolaikinės sistemos smogikai, dar labiau radikalizuojantys jau vyraujančias kairuoliško liberalizmo, globalizmo ir kosmopolitizmo pozicijas.

Lietuvoje hipsterių etalonas – Andrius Tapinas su savo fanklubu. Ciniški turtingų tėvų vaikeliai, savimi patenkinti metroseksualai, aptarnaujantys sistemą ir auklėjantys jaunimą režimo dvasia. Hipsteriai politikoje šiandien atstovaujami Ingridos Šimonytės, Gabrieliaus Landsbergio, Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės. Visi – sočiai pavalgę, apsirengę madingais drabužiais ir kupini paniekos bet kuriam, išeinančiam už sistemos ribų. Kaip tai skiriasi nuo antisisteminių subkultūrų, pradedant hipiais, tiek apranga, tiek muzika, tiek visu gyvenimo būdu reiškusių protestą madai, kas yra bukiems vartotojams skirtas sistemos kūrinys.

Tapinoidiniai hipsteriai – tuščiaviduriai pasroviniai. Laisvas seksas, įskaitant homoseksualų, narkotikai, laisvas judėjimas, pasaulis be tautų ir tėvynių – pagrindiniai jų pasaulėžiūros atributai. Šiandien tai – madinga. Hipiai, pankai ir kitos antisisteminės subkultūros ėjo prieš srovę, kovojo, hipsteriai – tik naudojasi. Tai – tobuli vartotojai. Be jokios savasties, be drąsos, be ryžto. Tai – subkultūros karikatūra. Montanos antisisteminių subkultūrų atstovus daužydavo kumščiais, rizikuodami patys gauti per galvas. Hipsterių kelias ir šiuo aspektu – lengvesnis. Jie kovoja patyčiomis. Tai – visa, ką jie sugeba išspausti iš savo tuščių galvų ir širdžių.

Iš lietuviško folkloro žinome, kokia substancija plaukia pasroviui. Neformaliosioms subkultūroms galima daug ką prikišti – nuo ištvirkimo iki smurto, bet visa tai – bent jau autentiška. Formaliosiose subkultūrose autentiškumo – nulis. Jų atstovai gali tik mėgdžioti ir vartoti tai, kas sukurta kitų. Užtai bet kuri antisisteminė subkultūra – labiau gerbtina, nei sisteminė. Garbingas priešas visada vertingesnis, nei bukas, tuščiadvasis prisitaikėlis.