M. Kundrotas. Darsyk apie rasizmą ir diskriminaciją (video)

„Lietuvos ryto“ laikraščio ir sporto klubo vadovo Gedvydo Vainausko žodžiai per „Lietuvos ryto“ televiziją sukėlė šurmulį visame pasaulyje. Pasirodo, į komandą galima priimti tik du juodaodžius. Ne daugiau. Nes susidaro klanas, trukdantis dirbti visai komandai. Pasisakymas, mažų mažiausiai, atviras klausimams. Jei norima Lietuvos sporto komandą išlaikyti lietuvišką, reiktų taip ir sakyti. Jog daugumą jos narių turi sudaryti Lietuvos piliečiai arba dar griežčiau – etniniai lietuviai. Žinoma, tai irgi sukeltų audrą, bet būtų aiškus principas. Koks gi principas išsakytas dabar? Kad baltas geresnis už juodą?

Nežiūrint pasisakymo keistumo jis atskleidė graudžią tiesą. „Facebook“ socialiniame tinkle pasipylė teisėti ir teisingi klausimai: jei kurio nors klubo vadovas leistų priimti tiktai iki dviejų baltaodžių, ar protestai būtų pasiekę tokį mastą? Ar jie apskritai pasiektų viešąsias erdves? Vargu.

Politkorektiškose erdvėse jau įprasta, kad net smurtinių nusikaltimų atvejais vienaip teisiama, kai europietis užpuola afrikietį, azijietį ar lotynų amerikietį, kitaip – kai įvyksta priešingai, trečiaip – kai nusikaltimas įvyksta tos pačios rasės viduje. Tuo ypač garsėja Skandinavija. O JAV juodiesiems ir spalvotiesiems gyventojams numatytos kvotos universitetuose ir kitose įstaigose. Kai kas tai vadina pozityviąja diskriminacija, bet kas vienam – pozityvu, kitam atsisuka negatyviai.

Kas gi yra rasizmas? Daug kas painioja rasizmą su rasializmu, panašiai kaip nacionalizmą su nacizmu. Rasialistas tiesiog pripažįsta rasių skirtumų faktą. Rasistas agresyviąja prasme skirsto žmones į geresnius ir blogesnius pagal jų rasę arba netgi tiki, jog vienos rasės turi teisę skriausti, išnaudoti, kraštutiniu atveju – net naikinti kitų rasių žmones. Mąstantis žmogus vengia stereotipų, tačiau esama net statistinių duomenų, pagal kuriuos Europos, Azijos ir Afrikos rasės pasižymi skirtingais gabumais vienose srityse ir trūkumais kitose. Dabar tokie tyrimai beveik uždrausti.

Net nacionalizmas labiau toleruojamas už rasializmą, tapatinamą su rasizmu. Kyla klausimas, kodėl mylėti savo tautą (išlaikant pagarbą ar bent toleranciją kitoms) – leistina, o mylėti savo rasę (išpildant tą pačią sąlygą) – jau nuodėmė? Gal dėl to, jog tauta vis labiau suvokiama kaip kultūrinis ar net politinis konstruktas, o rasė – vienaip ar kitaip – biologinė? Iš tiesų kiek keistoka garbinti biologinę grupę, tarsi priklausomybė jai būtų koks nors mūsų nuopelnas. Kas kita – priklausomybė tautai, kur svarbią reikšmę turi prigimtis, bet brandus tapatumas priklauso dvasinei sričiai.

Rasei tapatumą teikia gamta be jokios mūsų valios, be mūsų minčių ar darbų. Tautos tapatumas bręsta būtent šių veiksnių dėka. Nežiūrint to kiekvienas renkasi, ką mylėti, jei dar galime kalbėti apie laisvą visuomenę. Jei man mėlynakė blondinė patinka labiau už rudaakę brunetę, tai yra mano ir tiktai mano reikalas. Kol nėra žeminimo, smurto ar kitokios skriaudos rudaakių brunečių atžvilgiu.

Ar sporto klubo vadovas turi teisę į savo klubą, išlaikomą savo pinigais, priimti vien aukštus mėlynakius blondinus? Tikrai turi, juk tai – privati įstaiga. Net jei sugalvotų priimti vien kairiarankius, tai būtų jo teisė. Ar būtina apie tai viešai skelbti? Nebūtina, gal net keista, bet ir tai – jo teisė. Ar turi teisę privatus restoranas ant įėjimo durų užsikabinti lentelę su užrašu: homoseksualūs klientai prašomi rinktis kitą maitinimo įstaigą? Be jokios abejonės. Kiekviena privati įstaiga, kaip ir privatus asmuo, gali rinktis bet kokias preferencijas, net jeigu jos būtų keistos.

Diskriminacijos sąvoka labiausiai taikytina valstybei ir valstybinėms įstaigoms. Jei egzistuoja bendros žmogaus ar piliečio teisės, jos turi būti taikomos be jokio išskyrimo. Jei afrikietis gauna Lietuvos pilietybę, nuo tos sekundės jis turi teisę balsuoti rinkimuose ir pats būti renkamas, išskyrus išimtis, kurias gali nustatyti tiktai įstatymas. Jis taip pat turi teisę naudotis viešosiomis paslaugomis, socialiniu draudimu ir kitais pilietybės teikiamais privalumais.

Antra vertus net valstybinėse įstaigose, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, kai kuriais atvejais diskriminacijos sąvoka – svarstytina. Pavyzdžiui švietimo įstaigoje gali kilti klausimas, ar homoseksualus asmuo gali tapti mokytoju. Ko gero, tai turėtų spręsti mokyklos bendruomenė – moksleiviai, jų tėvai ir mokytojų kolektyvas. Tai būtų demokratiška. O jei kas nors tuo pačiu pagrindu užgins mokytojauti protestantui, pagoniui ar musulmonui? Deja, galioja tas pats principas.

Juolab kad panaši diskriminacija veikia praktikoje. Tik ji slepiama. Pamėginkite įsidarbinti švietimo įstaigoje, būdamas prieštaringai vertinamos religinės bendruomenės arba politinio judėjimo nariu. Atsiras šimtas vienuolika priežasčių užtrenkti duris, nors tikroji bus visai kitokia.

Žvelkime dar toliau. O jei bus uždrausta mokytojauti lenkui, rusui arba žydui? Šie atvejai kiek kitokie. Nes homoseksualus gyvenimo būdas, religija ar politinė stovykla reiškia tam tikrą pasaulėžiūrą, tam tikrą vertybių sistemą, kuri gali būti priimtina arba atmestina, dėl to galima svarstyti demokratiniame procese. O štai lenkas, rusas arba žydas yra tiesiog tautybė. Tačiau tuo pačiu pagrindu galima uždrausti mokytojauti Lenkų rinkimų akcijos atstovui, Kremliaus rėmėjui ar kosmopolitui, jei taip nuspręs bendruomenė.

Atviros preferencijos geriau, nei paslėptos. Daugiau skaidrumo, mažiau korupcijos ir intrigų. Nori būti mokytojas – susirink bendraminčius ir kurk savo mokyklą. Švietimas – per daug subtili sritis, kad būtų patikimas vien tolerancijos principui. O kaip teisėtvarka ir teisėsauga? Čia problemas išspręstų demokratinis procesas kita forma, pirmiausiai – prisiekusiųjų teismų ir tarėjų institutai. Jei bendruomenė užsimanys išsirinkti teismo pareigūnus iš homoseksualių afrikiečių – jos valia. Na, o tokiose srityse, kaip sveikatos apsauga, muziejai ar bibliotekos, pasaulėžiūra ar kitokia tapatybė vargiai turi didelės reikšmės, todėl čia galėtų būti apsiribojama kompetencijos kriterijais.

Žinoma, kiekvienas atvejis gali būti diskutuojamas. Pavyzdžiui sveikatos apsaugos sistemoje pasaulėžiūra gali turėti reikšmės, ypač kalbant apie abortus ir eutanaziją. Ar gyvybės kultūrą palaikantis gydytojas gali būti verčiamas atlikti tokias procedūras, kai jas leidžia įstatymas? Čia galima pasitelkti pavyzdį iš kitos srities – karinės tarnybos, kur pacifistinių pažiūrų asmenims leidžiama rinktis alternatyviąją tarnybą. Taigi, valstybinėse gydymo įstaigose turėtų veikti lygiateisiškumo principas skirtingų pažiūrų darbuotojams. Vargu, ar čia tiktų demokratinis personalo balsavimas, nes žmogaus gyvybė vargiai gali būti sprendžiama šiuo būdu.

Gyvybės kultūrą palaikantis medikas turėtų iš anksto išdėstyti savo pažiūras ir susitarti su įstaiga dėl sąlygų darbo sutartyje, kurioje turėtų būti skiltis, skirta abortų ar eutanazijos klausimams. Atitinkama sutartis galėtų veikti ir privačioje gydymo įstaigoje, tik ši – skirtingai, nei valstybinė – turėtų teisę nustatyti savus kriterijus ir alternatyvių pažiūrų kandidatą palikti už durų.

Na, o gydytojo rasė arba tautybė jau vargu, ar kam turėtų rūpėti, kaip ir restorano padavėjo. Dėl muziejininkų ar bibliotekininkų, jų kontaktas su žmonėmis turi mažesnę įtaką visuomenės vertybių formavimui, nei mokytojo, todėl čia galima taikyti tolerancijos principą.

Atidesnis skaitytojas sušuks: bet juk politika labiausiai formuoja visuomenės nuomonę, tai gal reiktų uždrausti prieštaringų pažiūrų žmonėms balotiruotis rinkimuose ir užimti valdžios postus? Atsakymas būtų: palikime apsispręsti visuomenei. Jei rinkėjai norės matyti Seime, savivaldybėje ar kitoje politinėje institucijoje tam tikrų pažiūrų žmogų, jį ir išsirinks. Kitaip būtų diktatūra, o pagrindinė šio teksto mintis, kad žmogus laisvas rinktis, kol tai išsitenka tam tikrose ribose.

Taigi, „Lietuvos ryto“ vadovo pasisakyme – jokio kriminalo. Galima jo pasisakymu stebėtis, galima jį smerkti – tai irgi laisvo žmogaus teisė, bet nėra jokio pagrindo reikalauti kažin kokios atsakomybės. Antraip priartėsime prie to, jog uždrausime žmogui rinktis jam patinkančią žmoną. Vargu, ar kas norėtų gyventi tokioje visuomenėje.