Keturkalbė ir keturtautė Šveicarijos valstybė – išskirtinė kiekvienos tautos savasties branginimu, santarve ir tolerancija šalies kalboms, kultūroms, mentaliteto ir religinio tikėjimo skirtingumams. Čia šimtmečiais praktikuojamos viso pasaulio religijos, nes šveicarai žino, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, privalo turėti į ką atsiremti ir sustiprinti dvasią.

Tada ir kūnas taps tvirtesnis, atsparesnis ligoms, negalavimams ir negandoms. Senoji šveicarų karta labai religinga, niekada nesipykusi su Dievu. Pakalbėjus su senuku šveicaru tuojau pat pajunti, kaip jam svarbi pati Dievo buvimo idėja.

1952 metais, tik sukūrę oficialią teisinę Šveicarijos Lietuvių Bendruomenę (ŠLB), lietuviai karo pabėgėliai išsikėlė sau užduotį visomis galiomis Vakarų pasauliui parodyti priverstinės okupacijos žalą Pabaltijo šalims, tačiau Šveicarijos vyriausybė, būdama labai atsargi naujai politinei pokario atmosferai, aštresnių politinių reikalavimų išeiviams kelti nepatarė:

Mums reikia dar palaukti, gerai įsitikinti ir pažinti Tarybų sąjungos vedamą politiką, – patarinėjo jiems šalies valdžios atstovai.

Iš tikrųjų Vakarų Europoje sovietų vykdoma propaganda buvo labai patraukli, atitinkanti visas žmogaus teises ir pareigas, deklaravo melagingą, lyg tai taikiai ir demokratiškai vadamą savo politiką…

Pirmuosius pokario metus pamatėme, kad mūsų skundai dėl okupuotos Tėvynės skriaudų šveicarams ilgai pasiliks nesuprantami, tačiau, kai savo demonstracijose iškeldavome plakaus su užrašais: Prašome nedrausti, o grąžinti mums katalikišką TIKĖJIMĄ! – sukrusdavo visi ir tuoj pat įsijungdavo į mūsų gretas…- pasakojo senoji karta.

Sovietinio režimo tikėimo tiesų uždraudimas buvo pirmasis ženklas šveicarų visuomenei, skaudžiai iki širdies gelmių juos palietęs, nes niekas negalėjo įsivaizduoti, kad pasaulyje gali gyvuoti tokia santvarka, kuri draustų žmogui tikėjimą.

Romos katalikų ir reformatų tikėjimą Šveicarijos piliečiai apytikriai pasidaliję pusiau, o svetimų, su užsieniečiais emigrantais atkeliavusių tikėjimų gausiausią dalį sudaro islamas. Musulmoiškos bendruomenės – turkai, albanai, jugoslavai, egiptiečiai, iraniečiai ir pakistaniečiai šalyje gausios nuo senų laikų. Musulmonai savo tikėjimo tiesų Šveicarijoje negarsina – apie juos Ciuricho miestas sužino dėl kasmet švenčiamo ramadano ir gatvėmis vaikštančių „skarotų“ moterų arba įsivelia į diskusijas su švericarų valdžia, ar būtina mokinėms ir studentėms dėvėti skaras ar burkas? Ar būtina prie kiekvienos mečetės pristatyti minaretų, kurie sujauktų preciziškai darnią miesto architektūrinę panoramą?

Taip Šveicarijos dešiniosios liaudies partijos 2009 metų inicijuotame gyventojų referendume susidūrė demokratijos ir teisinės valstybės interesai, ir šveicarai tvirtai pareiškė, kad: mineretai simbolizuoja grėsmę mūsų tapatybei, o jų uždraudimu mes pareiškiame, kas šiuose namuose šeimininkai… Akyvūs politikai drąsiai pasisakė, kad: mūsų šalyje musulmonų aiškiai per daug..!

Laimėjusi referendumą, referendumo įkvėpėja didžiausia dešnioji Šveicarijos partija šventė demokratijos triumfą: Paskutinį žodį taria tautos dauguma – be jokių „jei“, ir be jokių „bet“!

Ne islamo tradicijos pergale baigėsi ir referendumas įvykęs 2021- jų metų pavasarį, kai CH Sąjungos taryba mėgino padaryti nuolaidą musulmonų bendruomenės moterims norinčioms be jokių suvaržymų nešioti skaras ir burkas. Sąjungos taryba dėjo viltis į šveicares moteris, kurių yra daugiau aktyvesnių balsavimuose, kurios atrodė bus tolerantiškesnės ir labiau užjaus musulmones, tačiau ir šį kartą didesnė dalis moterų, pažymėdamos referendumo lapelyje skarų ir burkų draudimą pažymėjo žodį „taip“. t.y. drausti nešioti viešumoje skaras ir burkas. Jau prieš referendumą susibūriavusios gatvėse šveicarės garsiai piktinosi: negalime žiūrėti, kaip skarotos turkės, apsikrovusios pirkinių maišais, pagarbiai atsilikusios tripena paskui savo vyrus…

Kita pagal dydį – žydų bendruomenė. Ji atvirai praktikuoja savo tikėjimą, aiškina ir skelbia tikėjimo tiesas, tvirtindama, kad žydų integracijos sėkmė yra pagarba šaliai, kurioje jie gyvena. Reiškia kiekvienas žydų bendruomenės narys privalo mokėti, ne tik oficialią vietinę kalbą, bet ir dialektą, ir gerbti šalies įstatymus.

Šalies įstatymai aukščiau religinių įstatymų! skelbia Žydų šventoji knyga, o tai atliekama neprarandant tautinės tapatybės.

Išsamią medžiagą apie žydų bendruomenę dažnai skelbia vietinė spauda, ir statistiškai pateikia faktus, kad 20 amž. Šveicarijoje jau gyveno virš trijų dešimčių tūkstančių žydų, iš kurių dešimtis tūkstančių Ciuriche, viename iš nedaugelio Europos miestų, kuris nėra susitepęs holokausto krauju. Trijuose miesto kvartaluose savo tikėjimo tiesas skleidžia didžiausia Vakarų Europoje žydų ortodoksų bedruomenė, turinti savo sinagogas, parduotuves, vaikų darželius, mokyklas, senelių namus, knygynus, restoranus. Bendruomenės žydai valgo košerinį maistą ir nevaržomai nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro švenčia šabą.

Ortodoksiniai žydų kvartalai gyventojus ir svečius traukia gana neįprastais vaizdais: gatvėmis pėsti ir dviračiais zuja barzdočiai plačiomis juodomis skrybėlėmis, juodais kostiumais, žemę siekiančiais juodais apsiaustais, pro kuriuos švysčioja baltos pėdkelnės ir tradicinių žydiškų marškinių virvelės. Vėjyje plaikstosi nuo smilkinių pasuktos juodos plaukų sruogos, o pakaušiai pridengti mažomis juodomis kepurėlėmis – kipomis. Juodais kostiumėliais, baltais baltinukais aprengti ir kipeles užsidėję zuja ir maži, ir paaugliai juodaakiai berniukai, kurių priedermė – kiekvieną šeštadienį su tėveliais lankyti sinagogą.

Žydės moterys išsiskiria ilgų tamsių sijonų, žemakulnių uždarų juodų batelių, perukų arba didelių apvalių, tamsiaspalvių berečių apranga, kuri ne tiek religinio, kiek savitos kultūros išraiška. Skubantys gatvėmis žydai išsiskiria nieko aplink nematančiais veidais. Tenka pripažinti, jog žydų sielos yra užsisklendusios savo ypatingame – išskirtinio, švaraus ir teisingo gyvenimo būdo – makropasaulyje…

Išskirtinuolių miesto gyventojų papročius ir tradicijas: košerio ir šabo griežto laikymosi režimą, tuoktuvių papročius, pasitikint patyrusių piršlių paslaugomis, ir susituokus – būtinybę turėti vaikų, moterų ritualinį apsišvarinimą, – dalykus, kurių neturi kitataučiai, dažnai aprašo šveicarų spauda.

Ciuricho rabinai niekada nepamiršta paaiškinti, kad žydai išskirti Dievo ne todėl, kad jaustųsi pranašesni už kitas tautas, o tik dėl to, kad rodytų pasauliui teisingo ir švaraus gyvenimo pavyzdį.

Šveicarų vyrausybė stengiasi sudaryti žydų tikėjimui reikalingas išskirtines sąlygas: netoli sinagogų pastatyti keli nauji daugiabučiai su įrengtais specialiais automatiniais liftais, kuriais galima puikiai naudotis šabo dienomis, kada žydui draudžiama pačiam spustelėti elektros mygtuką. Virtuvėse įrengtos dvi zonos: atskirai pieniškiems ir mėsiškiems patiekalams gaminti dėl košerio reikalavimų. Pirmuose gyvenamų namų aukštuose įrengtos košerinių prekių parduotuvės.

Taikus, švarus, draugiškas industrinis/ekonominis ir kultūrinis Ciurichas savo įvairove traukia tūkstančius miesto svečių ir turistų.

Pokaryje lietuviai išeiviai, gyvenantys ar studijuojantys Ciuricho mieste, kas sekmadienį visada rinkdavosi į tas pačias puošnias katalikų bažnyčias, kurioms kasmet buvo ir yra mokamas bažnytinis mokestis, pagal parapijos atsiųstas sąskaitas.

Savo tautietes išeives 1990-jų metų šv. Kalėdų mišiose irgi pirmą kartą sutikau Ciuricho Motinos gailestingosios bažnyčioje. Tada buvau pati pirmoji iš Tėvynės atskridusi „lietuviška kregždė“…

Spausdinti 🖨