J. Survilaitė. Lietuvės išeivės Šveicarijoje: Elena Garbačiauskienė

Į Šveicariją, su savo vyru Steponu Garbačiausku, Lietuvos URM-os paskirtu darbuotis Ciuricho konsulate ir dviem mažamečiais vaikais Rita ir Sigitu, Elena Garbačiauskienė atvyko 1930 metais. Daugelio ją pažinojusių atmintyje Garbačiauskienė išliko įvardinta, kaip Lietuvos moterų sporto legenda…

Elena Garbačiauskienė (Kubiliūnaitė) gimė 1900 metais Rokiškio apskrityje, Totoriškyje. Pirmojo pasaulinio karo audra visą šeimą nubloškė į Rusiją. Elena 1919 m. baigė Peterburge Pakrovskaja gimnaziją, skirtą karininkų vaikams, o 1920 m. grįžo į Lietuvą. Metus, praleistus Pakrovskaja gimnazijoje, Elena prisiminė iki mirties:

Kiekvieną rytą didelėje gražioje salėje visi susirinkdavome maldai. Du kartus savaitėje turėjome gimnastiką, baletą ir šokius. Įgijau nepamirštamai sveiką judesių jausmą visam gyvenimui…

E.  Garbačiauskienę galima pavadinti ne tik geriausius rezultatus pasiekusia 20 amžiaus pradžios Lietuvos sportininke, bet ir Lietuvos moterų sporto pradininke ir daugelio sporto šakų įkūrėja. Už sportinius pasiekimus buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės

10-mečio medaliu, tačiau Lietuvos sporto istorijoje jos vardas tapo garsus ir už tokius žymius pasiekimus, už kuriuos negavo jokio medalio. Ji viena iš LFLS steigėjų, sekretorė, Moterų lygos Komiteto pirmininkė, pirmojo „Lietuvos sportas“ laikraščio redaktorė, iš tuo metu registruotų 12 moterų rekordų lengvojoje atletikoje – visose vienintelė rekordininkė…

Kaip sporto žurnalistė 1924 metais dalyvavo Paryžiaus olimpiadoje, buvo Lietuvos moterų atstovė Tarptautinėje Moterų sporto organizacijoje.

Apie abiejų sutuoktinių Garbčiauskų nuopelnus lietuviškam sportui pasakoja Jono Narbuto septintame dešimtmetyje Amerikoje išleista knyga „Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje“, ir 1968 m. pačios Elenos Garbačiauskienės straipsnis: „Moterų veiklos užuomazga“, skelbtas redaktoriaus K. Čerkeliūno Šiaurės Amerikos lietuvių žurnale „Sportas“. Daug prisiminimų apie pirmuosius Moterų sporto žingsnius Elena Garbačiauskienė iki mirties išsaugojo savo atmintyje, kaip pačius brangiausius prisiminimus jos ilgo gyvenimo kelyje.

Kai 1920 metais grįžome iš Peterburgo į Lietuvą, kuri buvo svetimų armijų kareivių batais numindžiota ir nualinta, paversta skurdžiu vargo kraštu, kas tada galėjo galvoti apie sportą, fizinį auklėjimą mokyklose, o dar labiau, kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris? Buvome jauni, džiaugėmės 1918-jų metų įvykiais, troškome draugiškų ryšių, žaidimų, džiaugsmo, kurį sau patys galėtume susikurti. Įsidarbinau Švietimo ministerijoje, o po darbo visi bėgdavome į Vytauto kalną, Kauno Laisvės alėjos gale už Įgulos bažnyčios. Ant kalno buvo senas paviljonas su „kegelbanu“, greta miegojo apleista teniso aikštė…

Kasdien susitikdavome su jaunais energingais vyrais: Stepu Garbačiausku, Petru Oleka, dr. Šližiu ir kt., kurie priklausė ką tik surengtai pirmajai Lietuvos Sporto Sąjungai. Tada buvau vienintelė moteris, kuriai labai parūpo rengti sportui moteris. Pirmiausia pasirinkome basketbolą – krepšinį, kaip kolektyvinį visapusiškai lavinantį – estetinį sporto žaidimą… Ėmėme kartu užsiiminėti lengvąja atletika ir gimnastika, ir prisitaikę tinkamą aprangą kasdieną treniravomės…

Kadangi dirbau Švietimo ministerijoje gerai mačiau mokymo programų trūkumus, apeinančius reiklingiausius fizinio lavinimo jaunimui dalykus. Iš kur nors atvykstančių žinovų laukti nebuvo kada, – tas labai pastūmėjo mane į sporto rengimą mokyklose ir už jos ribų. Reikėjo veikti pagal „carpe diem“ (naudok duotą momentą) principą. 1921 metais įsteigėme moterų sekciją, pradėjome rungtyniauti tarp komandų, ruošėmės krepšinio turnyrui „LFLS“ jau turėjo dvi komandas. Aušros gimnazijos mergaitės sudarė savo komandą…

Oficialias krepšinio taisykles paruošiau vadovaudamasi Europos centro Paryžiuje išleistomis taisyklėmis… Gražiai pasisekė 1923 metais pravestas pirmasis moterų krepšinio turnyras, kuiame jau dalyvavo virš 20 komandų.

E. Garbačiauskienės surengtos ir skatinamos sportuoti moterys aktyviai treniravosi ir lengvojoje atletikoje, vis gausiau dalyvaudavo Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse.

Kaip sporto žurnalistė 1924 metais dalyvavo Paryžiaus olimpiadoje, buvo Lietuvos moterų atstovė Tarptautinėje Moterų sporto organizacijoje.

Atvykusi į Šveicariją stebėjosi, kad šveicarės moterys, turėdamos tokias geras sąlygas, savo pasiekimais sporte stovėjo žymiai žemiau už lietuves. O prisimindama lietuvių moterų norą dalyvauti 1924 metų Paryžiaus olimpiadoje, atsidusdavo:

Visi mūsų norai virto neišsipildžiusia pasaka, nes nebuvo pinigų ir visuomenės supratimo mus paremti, nors mūsų pajėgumas nesiskyrė nuo kitų valstybių sportininkių moterų, dalyvavusių olimpiadoje…

Grįžusi iš Paryžiaus olimpiados E. Garbačiauskienė paskutinį kartą dalyvavo lengvojoje atletikoje. 1925 m. teisėjavo krepšinio varžybose V. Jonušaitės taurei laimėti. Knygoje apie Lietuvos sportą, jos autorius pabrėžia:

… be Elenos ir Stepo Garbačiauskų pagalbos, jų sutektų pirmųjų Lietuvos sportinio gyvenimo nuotraukų ir sportinės medžiagos, tos knygos puslapiai savo žiniomis ir nuotraukomis būtų labai liesi…

Šveicarijos konfederacijoje užsienio diplomatinių tarnybų diplomatų žmonos paprastai būdavo pilnai išlaikomos, ir rūpinosi tik pristatomaisiais dalykais, tačiau Elena Garbačiauskienė ėmėsi įvairios prasmingos veiklos. Kadangi Lietuvoje buvo studijavusi mediciną, ją traukė įvairios žmogus kūno, sielos, proto tobulinimo naujovės Šveicarijoje. Ciuricho Bircher klinikoje lankė teorinius ir praktinius užsiėmimus dietinio maitinimosi srityje ir sukaupė pažangią patirtį. Daug nuveikė švietimo srityje dėstydama garsioje Berliz mokykloje praktinės vokiečių, rusų, lietuvių kalbos vartojimo mokymo pratybose. Jos dėstymas buvo įdomus, siekiantis betarpiško bendravimo su žmonėmis, paįvairinamas dainomis (nes turėjo nuostabų balsą), šokiais ir žaidimais… Garbačiauskienės mokytojavimo sugebėjimus vertino ir šveicarų vaikų bei moksleivių tėvai, būdavo nepaprastai dėkingi, kai ponios Elenos patarimais galėjo pagerinti savo atžalų auklėjimą… Būdama 50-ties metų įgijo kosmetikos žinovės diplomą ir toje srityje dirbo 25 metus tuo metu garsiausioje kosmetologės Marijos Švaizer (Schweizer) vardo mokykloje. Bendravo su garsiais Vakarų Europos plastinės chirurgijos žinovais, mados pasaulio stilistais.

Aplankydama Lietuvos sporto legendą visada džiaugiausi ir didžiavausi Alpių lietuvių/išeivių pasiekimais. Tokie brangių Tautai piliečių gyvenimo ir veiklos pavyzdžiai įrodo, kad reikšmingiausią Tautos istoriją rašo Tautai nusipelniusios ASMENYBĖS. Tačiau šiuo atveju negalima nepaminėti ir neatsakingai su Tautos istorijos palikimu besielgiančių atskingų LR vadovų.

Verta susimąstymo ir ši istorija:

1983-08-03 mirus Steponui Garbačiauskui, žymiam Lietuvos 20 amž. vidurio sporto žurnalistui, lengvaatlečiui, futbolininkui ir LR diplomatui, visas rašytinis sportinis ir prieškario Ciuricho konsulato diplomatis palikimas iki Elenos Garbačiauskienės mirties, jos buvo tvarkingai saugojamas. 1997-04-19 Garbačiauskienei mirus, archyvinį palikimą paveldėjo dukra Rita Garbačiauskaitė, kuri iš prigimties sirgo šizofrenija, buvo psichiškai nestabili, nesukalbama, o prieš mirtį porą metų Ciuricho miesto daktarų konsiliumo pripažinta neveiksnia.

Dalį Lietuvos valstybei priklausančio archyvinio palikimo 2021 amž. pradžioje pavyko atgauti LR generaliniam konsului p. Erikui Petrikui, išsivežant į Ženevos konsulatą, o dalis LR valstybei priklausančių archyvų, žymių 20 amž. lietuvių dailininkų paveikslų ir kt. buvusio LR Ciuricho konsulato nuosavybėje, pagal neveiksnios p. Ritos (jokios juridinės teisės neturintį) įgaliojimą, jai 2010 m. mirus, sau asmeniškai pasiėmė naujų emigrantų ŠLB pirmininkė. 

Gaila, kad LR URM-ja istoriniais Lietuvos diplomatinių tarnybų palikimais nesidomi.