J. Survilaitė. Už kiek Lietuva perka emigrantų meilę Tėvynei?

50 okupacijos ir dešimtmetį atgimusios Lietuvos metų neteko girdėti, kad senoji Šveicarijos išeivija paramos Tėvynei projektams iš Lietuvos Respublikos biudžeto būtų paprašiusi bent vieno lito. Milijonus litų naujų emigrantų kartai Lietuvos vyriausybė ėmė plukdyti tik peržengus 21-jo amžiaus slenkstį. (Pvz. 2007 lapkričio 7-9 dienomis Vilniuje vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) seminare Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID) generalinio direktoriaus pavaduotoja p. Vida Bagdonavičienė pranešė, kad 2006 m. iš 19,523 milijono savo biudžeto daugiau negu 14 milijonų paskyrė užsienyje gyvenančių emigrantų veiklos projektams.” (ŠLŽ Nr. 11(18))

Apie dar storesnius milijonų skaičius nuplukdytus iš Lietuvos biudžeto emigrantams skelbė „Atgimimas“, kt. laikraščiai. Šimtai milijonų skrido savo noru Tėvynę palikusiems emigrantams, nors Lietuvoje skurdo pensininkai, mokyklos stovėjo kiaurais stogais, nebuvo lėšų pamaitinti daugiavaikių šeimų vaikams, atlikti būtinas operacijas sunkiai sergantiems ligoniams, padėti ar invalidų namams. 

Naujiems emigrantams su energinga vadove p. Jūrate Kaspersen perėmus ŠLB vairą, prasidėjo betiksliai Tėvynės skiriamų milijonų išlaidavimai. Nauja emigrantų vadovė tobulai sudarinėjo sąmatas staiga sumanytiems projektams – o iš Lietuvos lyg iš dangaus mana, biro šimtai tūkstančių litų. Beverčių projektų apetitas augo, nes pasižymėti, išsiveržti į priekį, pasirodyti aukštumoje sukurptų projektų viršūnėse, buvo vadinama jos didžiosios meilės Tėvynei išraiška. Už meilę, žinoma, Tėvynė turėdavo brangiai susimokėti pati. Tik 2019 m. valstiečių partija atsitokėjo, jog finansinių stebuklų emigrantams kranelius reikia kiek priveržti.

Paimkim vieną pavyzdį iš ŠLB veiklos dosniame dešimties metų gėrybių byrėjimo starte.

1999-2005 su senąja karta rūpinomės, kaip atgaivinti Alpių šalyje 2001m. numirusią Lituanistikos studijų tradiciją, kuri senosios išeivijos ir Ciuricho/Berno universitetų profesorių George Dunkel ir Jan Peter Locher dėka 1970-2001m. buvo įtraukta kaip lygiavertis studijų objektas į baltų ir slavų kalbų, ir literatūrų instituto dėstomų dalykų planus. Berno universitetui 2001m. pakeitus lingvistinių studijų kryptį,(palikus tik Rytų slavų kalbas), Baltistikos studijos buvo nutrauktos, buvusi studijų kryptis panaikinta.

Pasitelkęs mane ir bendruomenės garbės pirmininką dr. V. Dargužą, prof. J.P. Locheris sprendimui priešinosi: sudarė dviejų semestrų studijų planus su realiai apskaičiuotais mokymo kaštais, siekdamas kad dar nors metus baltistika išsilaikytų.

Prof. J. P. Locheris įtikinėjo LR ir Latvijos mokslo ir švietimo ministerijas, dr. V. Dargužas vyko tartis pas VU rektorių R. Pavilionį, o aš rūpinausi įvairiais prašyminiais raštais į Lietuvos ir Latvijos ambasadas Vakarų Europoje, bei Lietuvių fondą JAV dėl lėšų metams prailginti studijas, nes turėjome viltį, kad po metų galbūt savaime viskas pasikeis į gerą.
Iš visur sulaukėme neigiamų atsakymų. Buvo aišku: išgelbėti baltistikos studijas vilties nėra.

Tačiau ŠLB pirmininkė studijų (ne)atgaivinimo procese įžiūrėjo puikų savęs pagarsinimo šansą. Sukūrusi pora šimtų tūkstančių litų kvepiantį projektą, kurį, artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, lengvai patvirtino Lietuvos Respublikos  URM, Berne surengė pasaulinę konferenciją: „Lietuvių kalbos reikšmė ir vieta Europos kontekste“. Konferencija vyko 2008 birželio 4-6 dienomis, joje buvo sukviesti 24 mokslininkai iš 10 pasaulio šalių ir atvyko apie 30 asmenų delegacija iš Lietuvos, nors nulinis konferencijos rezultatas buvo seniai aiškus.
Lietuvos šimtatūkstantiniai finansai ištirpo delegatų kelionių apmokėjimams, viešbučiams, maitinimui, lektorių apmokėjimui, bendrai konferencijos paviešinimų reklamai ir t.t. 

Senoji išeivija konferencijoje nedalyvavo, traukė pečiais ir aimanavo: kodėl konferencijos Lietuvos Respublikos URM neorganizavo pati Vilniuje, kur penkis kartus mažesnės išlaidos, kur iš viso pasaulio atskridę mokslininkai baltistai Vilniuje aplinkui girdėtų skambant gražią lietuvių kalbą, o, svarbiausia, prie konferencijos prisijungtų Lietuvos vyriausybės politikai, kurių vienintelių pareiga ir teisė pagal vyriausybines Europos valstybių politinės kultūros sutartis kelti ir spręsti lituanistinių studijų klausimus Europos aukštosiose mokyklose. Juk vyriausybinių klausimų spręsti jokios teisės neturi viena, negausi emigrantų bendruomenė, ypač Šveicarijoje, šalyje, kuri nepriklauso Europos Sąjungai?

Sklandžiai praėjusi konferencija Šveicarijoje ŠLB pirmininkę plačiai pagarsino, buvo į šalį nuspirta išeivijos nuomonė ir aimanavimas dėl bereikalingų Lietuvos biudžeto išlaidų, o PLB valdyboje sumaniai pirmininkei atsivėrė švietimo komisijos pirmininkės postas, iš kurio galėjo vadovauti emigrantų vaikų lietuvių kalbos mokymui, nesvarbu, kad pati komisijos pirmininkė savo sūnų lietuvių kalbos mokyti net nebandė, su jais kalbasi angliškai. Negaliu užmiršti, kaip senoji išeivija smerkė tokią motiną, kuri neperduoda savo vaikams motinystės meilės jausmais įkūnytų pirmųjų gimtų žodžių, kuriuose slypi pagrindiniai augančiam kūdikiui reikalingi syvai, kad išaugtų doru Tėvynės ir pasaulio piliečiu.

Pritinginčioms ar niekada neturinčioms laiko savo vaikus pamokyti lietuviškai emigrantėms tokia švietimo šefė tapo atradimu, galinčiu nuraminti sąžines dar ir todėl, kad į mokyklėles vis gausiau lijo iš Lietuvos išmelžiamų finansų lietus, o mokymo reikalavimų kartelė leidosi žemyn, aiškinant, kad užsienyje gimusiam lietuviukui, lietuvių kalba niekada nebus reikalinga: užtenka, kad jis pasaulio žemėlapyje parodytų savo tėvų/senelių tėvynę Lietuvą, iš kelių šimtų pasaulio vėliavų atskirtų lietuvišką trispalvę ir išmoktų sušokti “Jurgeli, meistrelį”…

Patriotiškai nusiteikę pasaulio lietuviai norėjo verkti, bet išskirtinis šefės paprotinimas daugeliui emigrančių mamų patiko. Ją iš visų pusių ėmė supti neužtarnautos šlovės spinduliai, kol persėdusi į PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkės postą, ėmė vykdyti išeivijos istorijoje gėdingiausią veiklą – po išeivijos mirties ištaisyti 60 metų išsaugotus ŠLB archyvus ir viešai paskelbti melą, kad karo pabėgėliai Alpių šalyje (1950 m.) savo bendruomenę įkūrė NELEGALIAI, nesilaikydami jokių tarptautinėje konvencijoje išdėstytų įstatymų – neturėdami patvirtintų Įstatų… 

Spaudoje  skelbiami mano straipsniai, pateikiant archyvinius faktus, įrodančius, jog ŠLB buvo įkurta teisėtai: 1952-02-17d. – ponia, pasaulio kultūros komisijos pirmininkė, laikė jos asmenybės šmeižimu ir įžeidinėjimu, o lietuviškos spaudos redakcijoms uždraudė mano straipsnius publikuoti. Iš „Atgimimo“ redaktorės I. Makaraitytės gavau perspėjimą, kad mano straipsnius galės publikioti tik tada, kai juos patikrins ir duos leidimą ŠLB pirmininkė. „Bernardinų“ redakcija pranešė, kad mano archyvų faktais paremti straipsniai nebus publikuojami arba pavadinti: „J. Survilaitės versijomis“, kai tuo tarpu ponios pirmininkės straipsniams, paremtiems melu ir propaganda visi keliai į spaudą buvo atviri.

Nejaugi ir po 30 atgimusios Lietuvos metų lemta matyti primestą, netikrą, suterštą režimo propaganda LAIKĄ, kai: “… to laiko akys buvo pasruvusios krauju, o iš jų liejosi neapykanta, pyktis, kerštas”??? (J. Marcinkevičius) Tik tokia mintis pradėjo suktis mano galvoje, 50 metų sovietiniame režime pergyvenusiai begales sovietinio propagandinio purvo…

Kovojančiam už teisybę ne taip baisu, kai už tavo nugaros į tave mėtomi akmenys, o skaudžiausia, kai atsisukęs pamatai, kad mėtančių būryje gerai tau pažįstami veidai, o jų bandymai tave už teisybę pasmerkti – rodo tik apgailėtiną jų silpnumą.

Kodėl jie padeda Tautos istorijoje įteisinti melą, leidžiasi vyniojami apie sovietinės propagandistės pirštą?

Ar jie nežino, kad ignoruoti istorinį blogį reiškia tapti jo dalimi?

Senas patriotiškas tradicijas 60 metų gerbianti ŠLB nuritinta blogio keliu į pirmininkės inspiruotą išeivijos veiklos akivarą… Blogis naikino ir mano sveikatą, mano, kaip teisėtos Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narės reputaciją, nes kultūros komiteto pirmininkė mano kūrybą visur ėmė pristatinėti: niekam neverta „rašliava“, sąžiningai pateisintą LRS rašytojos statusą imti į kabutes (pvz. jos piktas straipsnis „Bernardinuose“ 2014-11-23).

Kam Tėvynei reikalinga kova už tiesą, kai patikimiausias ginklas veidmainystė ir išskirtinės ambicijos būtinai iškelti save, o išeiviją sulyginti su žeme?
Lietuviškąjį pasaulį žeidė ir piktino mirusios išeivijos apšmeižimui naudojama PLB valdybos tribūna, intertnetiniai puslapiai, Wikipedija, įvairiūs interviu, ir 2015m. J. Caspersen organizuotas 65-čio pseudojubiliejus, į kurį nesigėdindamas iš Berno atvyko LR Šveicarijos konfederacijai ambasadorius, garbingas Bendruomenės Profesorius, iš Vilniaus atskrido Mažvydo bibliotekos Lituanistinio skyriaus vedėja, (nors bibliotekoje jau gulėjo mano pareiškimas dėl tyčia sumanipuliuotų ŠLB įkūrimo archyvinių faktų). Melo įtvirtinimui istorijoje pseudojubiliejuje vyko ŠLB-nės istorinės ATMINTIES ardymo pamatai ir jų aktyvios veiklos Lietuvos okupacijos metais laidotuvės, veidmainiška fiesta ant mirusių protėvių kaulų nė kiek nesusimąstant, kad tokie neagalvoti veiksmai – didelis praradimas visai mūsų istorinės TIESOS besiilginčiai visuomenei.

Į internetinėje spaudoje ŠLB pirmininkės man reiškiamus priekaištus, kad nedalyvauju emigrantų veikloje, kad praradau bendruomeniškumo jausmą ir sąžinę, galiu atsakyti, kad nuo tikrosios pokario pabėgėlių elito teisiškai 1952-02-17d. sukurtos Šveicarijos lietuvių bendruomenės ne tik nenutolau, priešingai, per 30 metų pati tapau jų patriotiškos veiklos istorijos dalimi, kurią aprašau savo knygose (paskutinė knyga 2020 m. – „Paralelės“). Lietuviškoje spaudoje skelbiu unikalius išeivių atsiminimus, nes svarbiausia išmokti teisingai žiūrėti į savo Tautos istoriją, ją jausti savo širdyje ir sieloje.

30 metų kūrybinis laikotarpis Šveicarijoje dar labiau sustiprino mano supratimą niekada nenutolti nuo Tautos klasikų požiūrio, į kurį skatino mane gilintis žymūs VU profesoriai. 

Štai B. Sruoga rašė: „Dailiosios literatūros istorinio turinio veikalo uždavinys – gyvybės gijomis susieti dabartį su praeitim, – dabarties buitį sustiprinti praeities prasme. Šios literatūros uždavinys mūsų dienų gyvenimą parodyti, kaip permanentinį, šaknimis sodriai įsikerojusį žilosios senovės gilmenose”.

Tokio supratimo noriu palinkėti užsienyje pasilikusių gyventi emigrantų bendruomenių vadovams, kad jie niekada nesiektų sau nepelnytos garbės, o meilė doram, teisingam, sąžiningam, drąsiam ir talentingam tautiečiui, mylėjusiam savo valstybę, kada jai buvo sunku, – niekada netaptų nereikalinga, nemadinga ar užmiršta tema. JIE mums išsaugojo Tautos istorinius, dvasinius, patriotinius ir moralinius turtus, jų dėka sukurti tvirti mūsų Tautos ir valstybės pamatai ir toliau mus augins tvirtais ir sąžiningais.

Autorė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, buvusi ŠLB pirmininkė