J. Survilaitė. Kam priklauso Lietuvos Respublikos užsienio ambasadų ir konsulatų archyvai?

Apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ atsiliepimų girdėjome daug: vieniems būtų geriau, kad holokausto žaizdos nebūtų liečiamos, kiti, priešingai, atsidūsta lyg sunkų akmenį nuo širdies nuritinę ir pasirengę kartu su nusidėjėle Tauta melstis ir gailėtis už nuodėmes…

R. Vanagaitės knyga įtikina, kaip mūsų tautą dešimtmečius palaikė naivumas, jog tie vis pasitaikantys dviprasmiškumai  dėl to, kas vyko per holokaustą mūsų Tėvynėje išliks amžinai neliesti ir savaime numirs nepalikę tautos istorijoje pėdsakų.

Noriu pasidalyti keliomis mintimis, kaip skaudžius istorinius įvykius, susijusius su holokaustu, daliai lietuvių teko išgyventi už Tėvynės ribų – Šveicarijos lietuvių bendruomenėje (ŠLB) pokaryje.

ŠLB senoji išeivijos karta mums naujai iš Lietuvos atvykususiems,  užaugusiems sovietinio šėtono paunksmėje (pagal S. Gedą) aiškino sudėtingas Šveicarijoje pokario metų LB kūrimosi sąlygas, kai jų, pabėgėlių, tarpe nelegaliai slapstėsi lietuviai – holokausto aktyvistai ir Verhmachto karininkai – tie politiniai nusikaltėliai, kuriems šveicarai privalėjo parodyti kelią į Niurnbergą. Visi šie elementai Šveicarijos pogrindyje buvo subūrę pirmąją lietuvišką organizaciją „Lietuvių sąjunga“ (1949). Įkūrėjas Verhmachto aviacijos pulkininkas slapyvardžiu Giedrys. Į Sąjungą jie stengėsi įtraukti kuo daugiau lietuvių. Nors to ir nepavyko, tačiau pati „Sąjunga“ išsilaikė iki 1951-53-jų metų, kol  išsisklaidė po visą pasaulį.

Senoji karta garsiai vengė kalbėti apie šią „Sąjungą“, tik pabrėždavo, kad tos pronacistinės „Sąjungos“  visi šalinosi lyg nuo maro.

1952 metų vasario 17 dieną suvažiavę iš visos Šveicarijos į Ciurichą karo pabėgėliai pasitvirtino dr. A. Geručio pagal CH civilinio kodekso (ZGB) reikalavimus sudarytus  Statutus, ir Šveicarijoje įkūrė pirmąją teisėtą oficialią Lietuvių bendruomenę (ŠLB).

Deja, po išeivijos mirties, kaip nekartą rašiau lietuviškoje spaudoje, ŠLB įkūrimo data išliko neilgai. ŠLB pirmininkė p. Jūratė Jablonskytė Caspersen, gal neišsiaiškinusi pokarinės politinės painiavos, o gal komjaunuoliškai piktybiškai, ŠLB įkūrimo datą perrašė į 1950-uosius metus, taip Šveicarijos lietuvių bendruomenę apšaukdama įsikūrusia  nelegaliai, gal net piktybiškai mėgindama sutapatinti su Tautai pavojinga pogrindine nacistine „Sąjunga“, kuri 1951 metų pradžioje išleido laikraštį “Šveicarijos lietuvių žinios”, skubėdama paskebti, kad ŠLB įkūrimas menamai  įvykęs, mat, tiems fašistiniams tada būtų lyg saugiau jaustis, prisidengus oficialios ŠLB vėliava..

Nori, ar nenori į akis lenda kremlinio metodo modelis: maišyk grūdus su pelais ir pabaigoje gausi tik pelus: išeiviai visi fašistai, visi buržuanacionalistai, visi nelegalai!

Atstatyti datos nepavyksta iki šiol, nes Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyba, o paskui LR URM gina ne išsaugotų archyvinių dokumentų faktus (naujai dar kartą patvirtintus ir LR Istorijos instituto 2015 -12-18d. raštu: Nr.SD-(1.15)-446, o teisina jų klastotoją p. J. Caspersen, kuri, beja, pati yra PLB valdyboje ir, bene, didžiausią patriotę vaidina…

LR politikams reikia priminti faktą, kad, kai 1949–1951 metais Šveicarijos vyriausybės saugumo tarnybos paleido Giedrio „Sąjungos“ narių išvarymo iš šalies mechanizmus, šiuos asmenis ėmėsi gelbėti prieškario LR Ciuricho konsulato vecekonsulas Stepas Garbačiauskas, išduodamas jiems sufabrikuotas asmens pažymas svetimomis tapatybėmis… Dėl to užjūriuose dingę jie be vargo gavo naujus asmenų tapatybių dokumentus. Kadangi Šveicarija buvo vienintelė šalis Europoje, kuri nekonfiskavo prieškario Ambasados ir Konsulato turto, todėl S. Garbačiauskas valdė konsulato archyvus, žymas, aktus, antspaudus ir t.t. (žr. buv. ambasadoriaus dr. V. Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“, 2013).

Įdomu, kad tokius žmonijai nusikaltusių elementų tapatybių klastojimus konsulas atliko ne už dyką: kiekvienas, įsikūręs užsienyje, iki gyvos galvos privalėjo siųsti atsilyginimą doleriais Schweige Geld (pinigus už tylėjimą). Visų nusikaltusių tikros ir pakeistos pavardės konsulo Garbačiausko buvo kruopščiai suregistruotos ir iki jo paskutinio šeimos nario – dukros Ritos Garbačiauskaitės mirties užrakintos asmeniniame stalčiuje. Garbačiauskui mirus, schweige Geld biznį tuo pačiu būdu (t.y. registruotuose laiškuose iš užsienio gaudama grynais) sėkmingai iki mirties tęsė dukra Rita Garbačiauskaitė, kuriai, neturinčiai jokio išsilavinimo ir specialybės, buvo vienintelis  puikus pragyvenimo šaltinis visą okupacijos ir dešimtmetį atgimusios Lietuvos metų.

Kai R. Garbačiauskaitė 2010 metais mirė, visą konsulato archyvą J. Caspersen pasistengė pasiimti sau, nesvarbu, kad ponia Rita Ciuricho miesto daktarų komisijos jau porą metų buvo pripažinta neveiksnia ir J. Caspersen parašyti testamentinį įgaliojimą neturėjo  juridinės teisės.

Nors dėl šio nusikaltimo pilietiškai susipratę emigrantai ne vieną kartą kreipėmės į LR prezidentę p. Dalią Grybauskaitę bei LR URM p. Liną Linkevičių, jokio teigiamo rezultato iki šiol nėra.

2013-07-04 URM rašte Nr.(26.11.)3-4823, pasirašytame p. Gintės Damušis, sakoma: …LR URM renka užsienyje esantį dokumentų paveldą, tarp jų ir pokario archyvus ir stengiasi susigrąžinti į valstybės archyvus Lietuvoje.

Iki šiol neaišku, kodėl Šveicarijos konfederacijoje veikusių LR diplomatinių tarnybų archyvų LR URM p. L. Linkevičiui grąžinti į valstybės archyvus nereikia?