„Terra Jatwezenorum“ XII tomą pasitinkant (I)

Pasirodė istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ (Jotvingių kraštas) XII tomas – pirmoji ir antroji dalys. Tai gera žinia. Bloga yra tokia, kad dėl pandemijos negalėjome jo pristatyti nei mūsų krašte, nei Lietuvoje. Punske neįvyko konferencija, kuri kasmet pritraukdavo nemažą būrį klausytojų. Ne visiems straipsnių autoriams galėjome pristatyti ir autorinius egzempliorius.

Šių metų pradžioje muzikologei Jūratei Vyliūtei išsiuntėme autorinį tomą į Havajus. Po maždaug 2 savaičių sulaukėme atsakymo. „Gavau du 2020 metų metraščio numerius, už kuriuos dėkoju, – rašo ji. – Kuo skubiausiai perskaičiau. Radau daug įdomios ir man reikalingos medžiagos. Aplamai, mano nuomone, „Terra jatwezenorum“ – vienas rimčiausių akademinių leidinių, skelbiančių temas ir faktus, menkai arba visiškai nepaliestus lietuvių istorijos puslapiuose – būtų vertas platesnio pagarsinimo.“

Panašaus pobūdžio atsiliepimų sulaukiame ir daugiau. Štai kalbininkė Vilija Ragaišienė viename laiške yra rašiusi: „Visada laukiu TERROS. Tiek įdomių dalykų būna paskelbta. Skaitau su džiaugsmu abi dalis.“

Istorijos paveldo metraštis „Terra Jatwezenorum“ buvo įkurtas Punsko „Aušros“ leidyklos vadovų sumanymu ir pastangomis 2009 metais. Kasmet išleidžiama po tomą. Didėjant skelbiamos medžiagos apimčiai nuo 2016 metų tomai skeliami į dvi dalis. Pirma dalis pasirodo kiekvienų metų birželio pabaigoje, antra – gruodžio pradžioje. Turinio ir paskirties požymiu Punske leidžiamas metraštis yra išskirtinis leidinys. Jis darniai jungia mokslo tyrimų ir mokslo žinių sklaidą visuomenėje.

2020 metų abiejų metraščio dalių apimtis – 48,5 spaudos lanko (776 puslapiai). Pirmoje dalyje skelbiama 17, o antroje – 18 įvairių autorių istorinio pobūdžio straipsnių.

Ką įdomaus surasime XII tomo pirmojoje dalyje?

Skyriuje „Jotvingių laiko labirintuose“ spausdinami 5 straipsniai. Labai įdomus yra Lietuvos geologo, fizinių mokslų daktaro Gedimino Motuzos Matuzevičiaus straipsnis apie jotvingių gyvenamojo ploto geologijos ypatumus („Jotvingių kraštas geologų akimis“) bei kraštotyrininko Kęstučio Subačiaus įžvalgos iš seniausios Veisiejų krašto praeities („Veisiejų vardo istorijos vingiai karaliaus Mindaugo donacijose“).

Šiame skyriuje spausdinami ir du Sigito Birgelio straipsniai: „Etninių šaknų beieškant“ bei „Trys Jotvos sesės“ (apie tris į Nemuną įtekančias jotvingių upes – Juodąją Ančią, Seiną ir Šešupę.

Daug kam įdomus gali pasirodyti Kosto Leončiko straipsnis „Užmiršti jotvingių kariai“. Jis skirtas tokio paties pavadinimo parodai, vykusiai 2019 m. birželio–rugsėjo mėnesiais Suvalkų apygardos muziejuje. Joje buvo eksponuojami Varšuvos, Suvalkų, Varmijos ir Mozūrijos muziejų archeologinių kasinėjimų radiniai. Pasak straipsnio autoriaus, jotvingiai nepažinodami rašto, nepaliko rašytinių šaltinių. Daugiausia apie juos sužinome iš archeologų tyrinėjimų. Jie daug gali papasakoti apie jotvingių gyvenimą ir papročius.

Ankstyvaisiais viduramžiais jotvingių raiteliai kėlė siaubą savo kaimynams. Apie tai byloja metraščių ir kitų dokumentų puslapiai. Jotvingiams pralaimėjus lemtingas kovas, gyventojams išsisklaidžius, o jų teritorijas pasidalijus, ilgainiui užmiršta ir ši karinga gentis.

Lenkų archeologų atradimai Šiurpilyje, Skomack Vielki ir kituose svarbiuose ankstyvųjų viduramžių Jotvos centruose patvirtino jotvingių genties karingumą, atgaivino jos atminimą.

Kalbininkus (ir ne tik juos) gali sudominti metraščio skyriuje „Lingvistinės įžvalgos“ esantys straipsniai. Jūratė Čirūnaitė rašo apie 1565 metų Gardino pavieto bajorų patronimus, Vilija Ragaišienė aptaria ligas ir jų gydymo būdus „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“, o Povilas Vasilčik pristato Suvalkų miesto vyresniosios kartos lietuvių kalbos ypatybes.

Skyriuje „Istorijos vingiuose“ skelbiami devyni straipsniai.

Juozas Vaznelis rašo apie mūsų krašto parapijų klebonus, kurie dirbo parapijose iki XIX a. pabaigos. Remdamasis Suvalkų valstybinio archyvo dokumentais, autorius pamini Punsko, Vižainio, Jeleniavo, Suvalkų, Magdalenavo, Krasnapolio, Kolietnyko, Berznyko, Seinų bei Smalėnų dvasininkus, aptaria su lietuviškumu susijusius dalykus.

Kazimieras Baranauskas skelbia straipsnį „Punsko krašto žemių konsolidacija“. Pasak autoriaus, XVI a. pabaigoje Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų valdytojas Stanislovas Zalivskis savo lėšomis pastatė Naujojo Punsko kaime bažnyčią, kurią 1597 m. spalio 27 d. karalius Žygimantas III dekretu teisiškai pripažino ir apdovanojo žemėmis. Krašto sklandų apgyvendinimą trikdė karai, maras ir epidemijos. Išmirė arba žuvo kone pusė gyventojų. Merdintis Punskas 1852 m., carinės Rusijos laikais, taip pat prarado miesto statusą.