Kalba nėra tik sausas žinių perdavimo įrankis – tai mūsų identiteto pagrindas. Punskiečio lituanisto ir vertėjo Kazimiero Linkos teigimu, punskiečių kalba yra savita ir išskirtinė, tačiau šiandien jai iškilęs rimtas pavojus – vis labiau plintantys barbarizmai.
Kas yra „vietinis“ barbarizmas?
Vienas ryškiausių mūsų krašto kalbos bruožų, deja, yra skoliniai. Jaunimas, o neretai ir vyresnioji karta, savo kalboje gausiai vartoja žodžius iš kitų kalbų, pas mus dažniausiai – lenkų.
Pastebimas įdomus, bet pavojingas reiškinys
Lenkiškiems žodžiams pridedamos lietuviškos galūnės, taip juos „prisitaikant“ prie vietinio vartojimo. Tokiu būdu žodžiai iškraipomi taip stipriai, kad jų nebegalima vadinti nei gryna lietuvių, nei lenkų kalba.
Nors nėra kalbos, kuri visai neturėtų skolinių, pernelyg dažnas jų vartojimas menkina gimtosios kalbos savitumą ir vertę.
Barbarizmai mūsų krepšeliuose
Ryškiausiai ši tendencija matoma kasdieniuose įvykiuose, pavyzdžiui, parduotuvėje. Čia dažnai galime išgirsti vietinius gyventojus, prašančius mėsos gaminių svetimais pavadinimais. Vietoje kepenėlių prašoma vontrupkės (lenk. wątróbka), dešrą keičia kelbasa (kiełbasa), o šoninę – bočekas (boczek).
Mėsos skyriuose taip pat „karaliauja“ šinkės (kumpis), žeberkai (šonkauliai), karkuvkės (sprandinė) ar salcesonai (slėgtainiai). Dažnai net nesusimąstome, kad sakydami volovina ar vepšovina, tiesiog lietuviname lenkiškus jautienos (wołowina) ir kiaulienos (wieprzowina) pavadinimus.
Pirkinių sąrašuose atsiranda ir lopatkės (mentė), palendvicos (nugarinė), golonkės (karka) bei paruvkės (dešrelės).
Svetimžodžiai namų aplinkoje
Grįžus namo, kalbinė padėtis nesikeičia. Buitis pilna „sulietuvintų“ lenkybių: namus valome su odkužačiumi (siurbliu), indus plauname zleve (kriauklėje), o maistą dedame į loduvkę (šaldytuvą). Rytais prausiamės po pryšnicumi (dušu), vandenį kaitiname čainyke (virdulyje) ir geriame iš filižankės (puodelio).
Net poilsio akimirkos neapsieina be barbarizmų: klojame kaldrą (antklodę), dedame galvą ant paduškos (pagalvės) ir žiūrime pro firankėmis (užuolaidomis) dengtus langus.
Virtuvėje naudojame blenderį (trintuvą), valgome zupę (sriubą) ir sukame kraną (čiaupą). Ūkininkų kalboje pasitaiko net ištisų svetimų frazių, pavyzdžiui, kalbant apie „vnioskus sušavus“ (paraiškas dėl sausros padarinių).
Kodėl svarbu puoselėti kalbos kultūrą?
Pagrindinė šio reiškinio priežastis – stipri lenkų kalbos įtaka. Tačiau toks aklas svetimžodžių perėmimas yra žalingas. Tai prastas pavyzdys ateities kartoms – mūsų vaikams ir anūkams, kurie pamažu praranda ryšį su tikrąja gimtąja kalba.
Gerbti savo kalbą reiškia ją puoselėti. Turime sąmoningai stengtis prisiminti ir vartoti savus lietuviškus žodžius bei branginti autentišką tarmybe grįstą šnektą. Punskiečių tarmė yra neįkainojamas mūsų krašto turtas, kurį privalome išsaugoti ir perduoti ateities kartoms kaip didžiausią vertybę.
Pateikiame trumpą žodynėlį, kurį galite išsispausdinti ir pasikabinti matomoje vietoje. Ji padės greičiau prisiminti lietuviškus atitikmenis kasdienėse situacijose.
Parduotuvėje ir virtuvėje
Vietoj lenkybių rinkimės lietuvišką žodį:
Vontrupkės → kepenėlės
Kelbasa → dešra
Paruvkės → dešrelės
Šinkė → kumpis
Bočekas → šoninė
Žeberkai → šonkauliai
Karkuvkė → sprandinė
Golonkė → karka
Lopatkė → mentė
Palendvica → nugarinė
Salcesonas → slėgtainis
Volovina → jautiena
Vepšovina → kiauliena
Zupė → sriuba
Filižankė → puodelis
Namų aplinkoje ir buityje
Sutvarkykime savo kalbą taip pat kruopščiai kaip ir namus:
Odkužačus → siurblys
Loduvkė → šaldytuvas
Čainykas → virdulys
Blenderis → trintuvas / maišytuvas
Zlevas → kriauklė
Kranas → čiaupas
Pryšnicus → dušas
Firankės → užuolaidos
Kaldra → antklodė
Paduška → pagalvė
Darbe ir visuomenėje
Būkime pavyzdžiu ateities kartoms:
Vnioskai → paraiškos / prašymai
Suša → sausra
Vnioskai sušavi → paraiškos dėl sausros padarinių
Atminkite: Kalba yra gyvas kūnas. Kiekvieną kartą pasirinkdami lietuvišką žodį vietoj skolinio, Jūs tiesiate tiltą ateities kartoms, kad jos galėtų didžiuotis savo kilme ir išskirtine Punsko krašto šnekta.
Gerbkime save – kalbėkime lietuviškai!
Kažin, kas čia komentaruose aiškino, kad dziegorius- lietuviškas žodis?
Kalba,- tapatybės pagrindas.