M. Kundrotas. Blogis

Žmonių, kurie rinktųsi blogį dėl to, jog tai – blogis, absoliuti mažuma. Žmonių, kurie siekia blogo konkretiems asmenims ar jų grupėms dėl to, kad yra nusiteikę prieš juos, jau gerokai daugiau. O žmonių, kuriems svarbiausias – savanaudiškas interesas, atmetant gėrio ir blogio skirtį – absoliuti dauguma. Savanaudiškumas – pagrindinė blogio priežastis. Savanaudžiui vis vien, ar jo poelgis objektyviai bus geras, ar blogas, svarbu, kad naudingas jam. Tai ir yra blogis.

Frydrichas Nyčė vargu, ar buvo pirmasis, siūlęs panaikinti gėrio ir blogio skirtį, palikdamas tik skirtį tarp gero ir blogo, kitaip tariant – iš objektyvios plotmės perkeldamas akcentą į subjektyvią. Tiesiog jis tai pateikė ypač atvirai. Imanuelis Kantas savo ruožtu teigė, jog išvis nėra žmonių, kurie turėtų betarpišką polinkį blogiui, o visi turintys betarpišką polinkį gėriui. Jis kiek perspaudė. Žmonių, sąmoningai siekiančių blogio, esama, tik jų mažai. O štai žmonės, kuriems gėris ir blogis – vis vien, sudaro daugumą.

Iš dalies teisūs buvo viduramžių scholastai, teigę, kad blogis apskritai nėra savarankiška būtis. Tai, veikiau, gėrio trūkumas. Gėris beveik visada orientuotas į kitą, blogis beveik visada remiasi orientacija į save. Kai mums tas pats, kas ištiks kitą, kad tiktai būtų gera mums, gimsta blogis. Taigi, gėris dažniausiai yra tikslas, o blogis dažniausiai glūdi priemonėse. Kai siekiame gero sau, ignoruodami faktą, kad kitam tai bus bloga, tikslas nėra blogas, bet blogos priemonės.

Visgi tai – tik viena iš gėrio ir blogio skirčių, kuri nėra nei vienintelė, nei visuotinė. Kai kuriais atvejais blogis gali būti pelnytas. Kai baudžiame nusikaltėlį, jo atžvilgiu tai gali atrodyti blogiu, bet iš tiesų tai yra gėris – ar tai teisingumo, ar tai perauklėjimo prasme. Jei norime, kad viešpatautų gėris, su blogiu būtina kovoti, nors esančiam blogio pusėje gėris ir blogis gali atrodyti atvirkščiai.

Gėris remiasi dviejų dorybių sąjunga – teisingumo ir meilės. Teisingumas be meilės virsta žiaurumu, o meilė be teisingumo – sentimentaliu pataikavimu. Vienoje pasakoje kalbama apie gerą senelį, kuris vienodai padeda našlaitei ir ją persekiojančiai raganai. Našlaitė prašo ją paslėpti – senelis padeda, ragana prašo padėti surasti nuo jos bėgančią našlaitę – senelis padeda ir jai.

Ar tai reiškia, kad gėris gali tapti blogiu? Tikrai taip. Nėra galimybės būti visiems vienodai geru, bet yra galimybė visiems būti lygiai teisingu. Vis dėlto teisingumas tobulai reiškiasi tik sujungtas su meile. Tik toks teisingumas suteikia galimybę atgailai ir atsivertimui. Nusikaltėlis pagal gryną teisingumą nusipelno sunaikinimo. O meilė leidžia jam tapti doru žmogumi. Atsivertimas nuo blogio į gėrį – didesnė gėrio pergalė, nei blogo asmens sunaikinimas.

Veikale „Germanų teologija“ teigiama, kad siela, patekusi į dangų ir apie ką nors pasakiusi „tai – mano“, akimirksniu būtų nutrenkta į pragarą ir taptų piktąja dvasia. Tai irgi kiek perspausta, nes mylėti ką nors ir sieti tai su savastimi nėra nieko blogo. Bet racionalaus grūdo čia esama. Kai žodis „Aš“ rašomas iš didžiosios raidės, tai tinka tik tam, kuris yra visos būties, gėrio ir išminties priežastis. Jei tai daro kuris kitas asmuo, tai yra atotrūkis nuo gėrio ir automatiškai virsta blogiu.

Iš esmės gėris – tai savęs atidavimas kitam. Blogis – kitų aukojimas sau. Slidi riba. Aukščiausias suteikia mums galimybę būti savimi Visatos visumoje, bet ta savastis skiriama praturtinti kitą. Kai savastis ir sava nauda tampa savitiksle, gimsta blogis. Didžiausias antonimas blogio sąvokai – žodis „Auka“. Kiek aukojame savęs, tiek iš mūsų plūsta gėris. O kiek aukojame kitus dėl savęs, tiek kuriame blogį. Rinktis mums. Kiekvieną akimirksnį. Ir amžinybėje.