Į naują vieškelį, į naują buitį, kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt…
Šie iki skausmo pažįstami ir tiek kartų girdėti, dainuoti, deklamuoti tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio eilėraščio pirmųjų eilučių žodžiai, parašyti gūdžiais 1941-aisiais, kuomet sovietų išprievartauta Lietuva plūdo kraujuose ir skausmo jūroje, ir šiandien skamba kaip dvasinio tautos atgimimo priesakas.
Rugsėjo pirmąją, kuomet švenčiame Žinių ir mokslo dieną, šiemet minime ir 20-ąsias Laisvės dienos metines.
1993-ųjų vasaros virsmo į rudenį naktį paskutinis sovietų ešelonas su daugiau nei 50 metų mūsų Tėvynę trypusiais svetimos kariuomenės kareiviais kirto mūsų valstybės sieną ir pasitraukė iš mūsų laisvės kelio. Ir tai, be jokios abejonės, – viena didžiausių mūsų istorinių pergalių, kurių dėka šiandien nevaržomi turime galimybę tęsti savo protėvių pradėtus valstybės kūrimo darbus. O vienas svarbiausių darbų yra mokslas ir švietimas, be kurių neįsivaizduojama jaunoji karta, tuo pačiu ir nepriklausoma demokratinė Lietuva.
Todėl šiandien, kaip jokią kitą dieną, privalome pasirūpinti, kad pirmaklasiai ir pirmakursiai, pirmą kartą peržengę mokyklų slenksčius, ir „senbuviai“ antrokai, ir trečiokai, ir visi, susiję su švietimo bendruomene, nenusiviltų ir neprarastų tikėjimo šia brangiausia pasaulyje valstybe, kurios vardas skamba jau daugiau nei tūkstantį metų.
Viliuosi, kad B. Brazdžionio priesakas bus išgirstas, ir tauta, pagaliau atsiribojusi nuo tamsios GPU (KGB) šmėklos ir šia baisybe užnuodytos Lietuvos dalies, ras savyje jėgų naujam skrydžiui. Tik išsilavinusi tauta, pažinusi objektyvią istoriją, išmokusi išdavystės ir bailumo pamokas, išpažinusi savo klaidas, atleidusi priešams, bet niekada nepamiršusi savo didvyrių, karštai mylinti savo žemę ir joje gyvenančius brolius bei seseris, yra pajėgi sukurti dvasinę gerovę, kurios pagrindas – meilė artimam savo.
Viliuosi, kad pagaliau pasitrauks į šešėlį ir išnyks amžiams tie, kurie per 23-ejus nepriklausomybės metus niekaip nesusitaikė su Lietuvos atgimimu: deja, ir šiandien tenka skaityti ar išgirsti niekingų istorijos falsifikatorių desperatiškų tekstų, kuriuos spausdina ir skleidžia nelojalūs mūsų valstybei ir jos gyventojams leidiniai. Taip, tai yra neginčijamas demokratijos laimėjimas… Tačiau riba, skirianti nuomonę nuo kenkimo ir priešiškos veiklos Lietuvai, yra tokia trapi, kad be atsakingų prityrusių suaugusiųjų pagalbos vaikams, o neretai ir akademiniam jaunimui atsirinkti „pelus nuo grūdų“ itin sunku.
O tie atsakingi ir prityrę suaugusieji pirmiausia yra tie, kurie turi teisę vadintis pačiu garbingiausiu Mokytojo vardu. Ir visiškai nesvarbu, ar jie dirba kaimo mokyklėlėje, ar prestižiniame universitete: jų pasėta sėkla atneš vaisius, nuo kurių tiesiogiai priklausys Lietuvos Respublikos ateitis.
Na, o politikai, kurių rankose ir valioje yra valstybinio masto sprendimai, privalo padaryti viską, kad didžio poeto žodžiai pagaliau taptų ne šiandienos realijos atspindžiu, o tragiškos, bet garbingos tautos istorijos paminklu, kurio niekas niekada nedrįstų sugriauti.
Deja, šiandien valstybininkai dažnai užsiėmę darbais ir rūpesčiais, tolimais nuo eilėraštyje užprogramuotų siekių: teismas, byla, sukčiavimas, kerštas – štai raktiniai žodžiai, dažniausiai skambantys politikos „virtuvėje“, kuluaruose, ir, kas baisiausia, – viešojoje erdvėje. Tuo tarpu tokie savaime suprantami žodžiai kaip sąžinė, dora, gėris, meilė, atsakomybė, dvasia, deja, drauge su visa švietimo ir nuo jo neatsiejamos kultūros sąvokomis iki šiol uždaryti narvelyje ir prisimenama bei parodoma tautai ypatingų švenčių arba eilinių rinkimų proga.
Tad sveikindamas su Rugsėjo 1-ąja, dviguba švente – Žinių ir mokslo diena bei Laisvės diena – ir vėl kreipiuosi vis dar opiais Bernardo Brazdžionio žodžiais:
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt…
Labai grazus, prasmingas, uz sirdies griebiantis straipsnis. Aciu jums
Ačiū už šiltus žodžius.
Daug šauklių bandė suburti Tautą. Pagyvėjimas būdavo trumpalaikis, po to sekdavo dar didesnis nuosmukis. Pokario Tautos pralietą kraują, pakeitė dorovinio nuosmukio pūliai. Žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo, pareigų, užimamos padėties visuomenėje, nesuvokia kas yra Šeima, Tauta, Valstybė, pvz., parašti keturi svetimžodžiai iš eilės : ,,istorijos falsifikatorių desperatiškų tekstų”. Šiuo metu Tautai reikia tik kelių pasišventusių žmonių, kurie gebėtų suprantamai paaiškinti kas mus sieja Šeimoje, Tautoje – būtų pamatas Mokytojams šviesti jaunus žmones.
Darbai,balsavimas pasako viską apie seimo narį.
malonu skaityti
1990-1991 m. didvyrius – Lietuvos kariuomenės kūrėjus savanorius – gynusius ir saugojusius jauną Lietuvos valstyvę, jos sienas, vadovus, valstybines įstaigas reikia ne atsiminti, o realiai atsidėkoti… Jie kūrė Lietuvos Respubliką su ginklu rankose (jei tokį ir turėdavo, dažniausiai net plikomis rankomis, bet su didele meile Tėvynei), o dabar ne vienas skursta varge… o kaloborantai, tape milijonieriais iš tų LK kūrėjų savanorių šaiposi (ir net tyčiojasi). Kažkaip nesišaipo iš KOVO 11-osios aktų signatarų (ir jų signatarų rentos)… bet tie kurie tuos signatarus saugojo – pamiršti … Ir ne visi stojo ginti jaunos, atsikurančios Lietuvos valstybės su ginklu rankose… tik kokie 4 tūkst. vyrų ir moterų… O kur buvo kiti?… Kodėl ne 10 tūkst., 25 tūkst. ar 50 tūkst. savanorių? Bijojusių ir kaloboravusių siūlau negaudyti ir jų gatvėje nespjaudyti (baimė – natūralus jausmas, tarnauti okupantui patogu – gerbūvis užtikrintas), bet kodėl NEATSIDĖKOJAMA TIEMS, KURIE SU GINKLU RANKOSE GYNĖ ŠALĮ 1990-1991 m. (bent, kad senatvėje ar ligoje, bei bedarbystėje toks šalies patriotas neskurstu ir gyventu oriai).