Matyt, likimas visada patvarko taip, kad amžinoje gėrio ir blogio kovos istorijoje niekada nesibaigiantys tos kovos atšvaitai nušviečia kiekvieno gyvenimą… Ir žmogus susimąsto – kodėl blogis (unde malum, kaip įvardijo Česlavas Milošas).
Toks jau yra šis pasaulis: diena keičia naktį, rytas – vakarą, gimimas – mirtį, liūdesys – džiaugsmą, pergalė – pralaimėjimą. Likimas taip jau suklostė, kad Lietuvai teko visko su kaupu – ir (bent dabar taip atrodo) sunkiai suvokiamų visuotinės santarvės ir gerovės metų (kai nebuvo jokio išnaudojimo, kai visi darniai ir laimingai gyveno savo poliuose – sodybose), ir kruviniausių kovų su atėjūnais laikotarpių, ir išdavysčių žiemų, ir vilties pavasarių…
Kai dabar pagalvoji – kas yra ta mūsų istorija: ar srūvantis laikas, nusinešąs nežinia kur visų mūsų svajones, ar kažkieno užprogramuotas filmas, kurį mes visi žiūrim?
Pokaris, kol kas (deja) dar įvairiai suvokiamas, matyt, glaudžiai susijęs su istorijos ūkuose nuskendusiu prisiminimu apie Margirį, yra tas metas, kai mūsų seneliai (ir tėvai), gal patys to nesuvokdami, pratęsė tą Margirio istoriją. Genai yra genai. Logiškai mąstant, nesunku suvokt Margirio laikų lietuvių pasaulėjautą – na, kas čia tokio išeit į aną pasaulį – juk ten susitiksim su protėviais, bus nesibaigianti puota, linksmybės. Matyt, todėl (nors to ir nesuprato) kryžiuočiai sunkiai galėjo suvokt, kodėl tiems lietuviams taip lengva iškeliaut anapus. Tai kokio velnio jie čia grūdosi – dabar jau nieks neatsakys, ar vedami itin stipraus krikščioniško tikėjimo, ar godumo prisigrobti žemių. Gal ir to, ir to (galų gale, dauguma iš jų buvo samdiniai).
Mums, gyvenantiems šiais laikais, itin svarbu susivokt, ką mes turime paveldėję iš netolimos praeities. Juk iki šiol mus lydi tas pokario šūvių aidas. Ačiū Dievui, kad turime tokių žmonių, kaip Vytautas V. Landsbergis, kuriam partizanų auka yra šventas tikėjimas jų teisumu, galų gale mus atvedęs į Nepriklausomybę. Kažkada esu rašęs, kad Sausio 13 – ąją tikrai ne aš vienas patyriau jausmą, kad su mumis tada buvo ir mūsų partizanai… Pagelbėję, globoję, laimėję. Mūsų dangiškoji kariuomenė. Kiekviena tauta ieško savo istorijos ūkuose to, kuo galėtų didžiuotis, kam galėtų skirti savo giesmes ir oratorijas… Mums, kai XIX amžiaus pradžioje kilo tautinio sąmonėjimo banga, kur ypač nusipelnė žemaičių šviesuoliai, neabejotinai tai buvo LDK laikai. Vėliau su ta banga kaip gaivus vėjo šuoras praūžė romantizmo sąjūdis, palikęs istorijoje tiek veikalų, kad jie maitino savo šaltiniais ir A. Baranauską, ir Maironį, ir dviejų sukilimų sukilėlius, ir aušrininkus…
Tas tiltas nusitęsė iki pat 1918 metų vasario 16 –osios ir toliau. Paskui broliai lietuviai, pavažinėję po Europą ir krimstelėję mokslų jos universitetuose, nukreipė savo žvilgsnius modernėjimo linkui. Tuo dvidešimtmečiu buvo pakloti pagrindai ir dabarties menininkams. Deja, atėjo lemtingieji 1940, ir mūsuose ėmė rastis tokių reiškinių, kuriuos norėtų užmiršt bet kuri tauta. Pagaliau nuo 1944-ųjų iki 1953-ųjų Lietuvos miškuose gyveno ir kovojo tarsi nauja gentis, pasiryžusi (ir įgyvendinusi) ištaisyti ankstesnes klaidas. „… tai tam tikra specifinė gentis su savo antropologija, savo veiksmų logika, tai – karių gentis, kurie gyveno už minties baimės slenksčio ir kuriems tai leido būti laisviems net ir okupuotojo sistemoje“ (Pirmą kartą parodytas ilgai lauktas lietuviškas filmas apie partizanus (video): Vytauto Markevičiaus ir V. V. Landsbergio pokalbio ištrauka, skambėjusi LRT radijo laidoje „Ryto garsai“, alkas.lt, 2013.11.13).
V. V. Landsbergis yra pastatęs apie tą karių gentį filmus „Partizano žmona“, „Kai aš buvau partizanas“, „Baladė apie Daumantą“, „Trispalvis“. Kaip skiriasi tautų mentalitetas… Pafantazuokim: ta tauta didžiavosi savo laivynais, kurie pasiekdavo tolimiausius užkampius, jos kalba skambėjo ir tebeskamba net Lotynų Amerikoje, jie labai didžiuojasi kai kuriais savo papročiais, kurių neturi jokia kita pasaulio tauta, jų šalyje visada šilta, gyvenimas jų tarsi kurorte. Į šiaurę apie keletą tūkstančių kilometrų yra kita tauta, kurios miškai ošia laisvę, kur žmonės prieš keletą dešimtmečių krūpteldavo naktimis, kai į langus kažkas pabelsdavo, juos dabar vadina sovietinės imperijos duobkasiais, jų nekenčia vienas iš dabartinių pasaulio diktatorių, jie nemoka statyti komedijų, jiems geriausias oras dargana. Turbūt atspėjote, kad čia kalbama apie dvi tautas – ispanus ir lietuvius. O ar kas nors suabejotų, kad istorija neišvengiamai lemia vienos ar kitos tautos mentalitetą? Dabar norėtųsi paklausti savo tautiečių – kas jums artimiau, ką, jeigu būtų galimybė (o, regis, yra) rinktumėtės? Ar saulėtus paplūdimius su įdegusiomis merginomis, ar gyvenimą po „ūkanotu nežinios dangum“ (kaip pavadinta viena knyga apie V. Mačernį)? Nutuokiu atsakymą…
Tad ar kas nors gali stebėtis, kad, sugrąžinus privalomąją tarnybą Lietuvos kariuomenėje, didžiąją jos dalį sudaro savanoriai? Gyva ta mūsų istorija, jos karių gentį gerbia ir į ją lygiuojasi daugelis mūsų jaunimo. V. V. Landsbergis ne tik kuria filmus apie tą gentį, jis ir rengia švietėjiškas (ir, manau, daugeliui labai patrauklias) stovyklas jaunimui, kuriose jis sužino apie mūsų nelengvą, bet garbingą istoriją. Šviesos žmogus… Duok Dieve, kad nereikėtų gyventi tamsoje, tuose bunkeriuose, kuriuose teko gyventi mūsų seneliams ir tėvams. Bet jeigu reikės – gyvensim… Tyliai srūva laiko upė, nusinešdama kažką, ko kiti turbūt nežino, nes kažkas tai – Lietuva…
Be minėtos veiklos, Vytautas V. Landsbergis Lietuvos vardo paminėjimo 1000-čio proga 2010 m. sudarė ir išleido knygą “Istorijos apie Lietuvą”, kur patalpinta devyniolikos autorių sukurtos originalios pasakos, novelės, apysakos, legendų, mitų perpasakojimai. Tai ir Ingos Baranauskienės “Pasaka apie Birutės priesaiką dievams ir Laimos valią”, Romualdo Granausko “Mūsų tėvynė”, Selemono Paltanavičiaus “Senvagė”, D., ir J. Vaiškūnų “Valiulio lobiai”, Jono Meko “Vilkas” ir t. t. Kas prie V. V. Landsbergio prisiliečia, šiluma nuo jo išlieka ilgam.
O kaip būtų gera,kad garbingo šviesuolio V.V.Landsbergio vertybiniais keliais eitų ir Gabrielius.