
Jie nesitraukė į Vakarus, jie neišėjo į mišką. Jie kantriai, tyliai vilko pokario jungą, pakluso prievartai stoti į kolūkius. Jie dirbo darbus, už kuriuos negaudavo beveik jokio atlygio. Leido vaikus į mokslus. Bėgo į miestus vildamiesi geresnio uždarbio. Nemaža dalis neišvengė vienokių ar kitokių bausmių. Jie išsaugojo mums Lietuvą.
Jonas Laurinavičius.
Nors jau atšventėme antrąkart atgautos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį, vis dar ataidi iš anos pokario Lietuvos baisiausios istorijos dienos, kai tauta buvo beviltiškai supriešinta, kai brolis brolio bijojo, jau nekalbant apie kaimynus, kai lietuvis lietuviui buvo priešas, vienas kitą „medžiojo“ ir žudė. „Kad ir kur žengtumei, kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Už kiekvieno gryčios kampo, už kiekvieno krūmo, visur, visur, kur yra kokia priedanga, gali būti pasala, į tave nukreipti automatai… Žmogus žmogų bijo susitikti, nežinai, kokie jo kėslai, kam jis tarnauja: laisvajai Lietuvai, ar okupantui. Bijai žodį pratarti, kad neišsiduotumei, kas esi. Visur tvyro baimė, netikrumas, apsimetinėjimas, kerštas, pyktis“ (J. Laurinavičius. Pamiškės sodyba. – K. 2017. – P.35).
Teko kalbėti su mokslininkėmis rusėmis, jos pasakojo, kad lygiai tokia pati padėtis, kaip jos sakė, „baisiausia visoje Rusijos istorijoje“ buvo po socialistinės Spalio revoliucijos. Už ją nieko negali būti baisiau. Toks buvo Lietuvoje pokaris, sugrįžus po karo antrajai rusų okupacijai 1944 m. rudenį. Apie pokarį Lietuvoje nauja rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga „Pamiškės sodyba“ (K., 2017). Tai, ko gero, jau 122-oji jo kūrybinėje biografijoje. Nemažai jo parašytų knygų esu skaičiusi ir …recenzijas rašiusi. Jono Laurinavičiaus parašytos knygos ypatingos tuo, kad kiekviena iš jų – tai tikras mūsų sunkios ir skaudžios istorijos prisiminimas, papildytas lietuviškos tapatybės bruožais, jausmais, mintimis, net nuojautomis, kartais ir sapnais, kaip meniniu fonu.
Jo knygas skaityti įdomu, prisėdęs prie jo bet kurios knygos, negali atsitraukti, kol pradėjęs jos nebaigi. Ir dar – jo knygos įtraukia: perskaitęs bet kurią iš jų dar ilgai ilgai apie jas mąstai, prisimeni, ir net pagalvoji, o kaip aš pati būčiau pasielgusi, pakliuvusi į pavojingą padėtį, kuri reikalavo žaibiško vertinimo ir veiksmo, ypač tada, kai padėtis buvo: būti arba žūti. Deja, pokaryje šią problemą reikėjo spręsti daugeliui lietuvių: beveik 22 tūkstančiams tos problemos išspręsti nepavyko. Jie išėjo į Amžinybę.
Knygoje „Pamiškės sodyba“ pateikti šeši pokario Lietuvos vaizdai, pats autorius juos vadina „beletristiniais eskizais“: „Pamiškės sodyba“, „Naujametinė naktis“, „Kaimo kapinaičių paslaptis“, „Piemenė“, „Kolūkio pirmininkas“ ir „Vietoje užsklandos“.
Vaizdelyje „Pamiškės sodyba“ pasakojama knygos autoriaus giminaičių Maksimaičių iš Padembio kaimo gyvenimo ir lemties istorija. Tai buvo pasiturintys ūkininkai, valdę apie 20 ha žemės, dalį kurios Maksimaitis, kaip 1918-1920 metų Lietuvos karų už nepriklausomybę savanoris, buvo gavęs iš Lietuvos valdžios, o dalį, prasigyvenęs ir nusipirkęs, svajodamas apie laimingą jo ir jo vaikų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Maksimaičiai turėjo kurčnebylį sūnų Simą, stiprų, mokantį dirbti visus žemės ūkio darbus, vaikiną. Su jo negalia šeima buvo susitaikiusi, ką padarysi, jeigu Dievas tokią dalią jam skyrė, kas žino, gal už tėvų ar protėvių nuodėmes… Prasidėjus rusų okupacijai, bolševikams juk reikėjo visus nugalėtuosius apiplėšti – atitinkamas duokles skirti, patikrinti gryčių seklyčias ir sandėliukus, ar ten neslepiami lašiniai ir kumpiai, ir juos „nacionalizuoti“.
Taip atsitiko ir 1941 m. birželio 14 dieną, kai tėvai buvo išvažiavę į turgų, o Simas buvo likęs vienas namuose, būrys ginkluotų enkavedistų artėjo prie Maksimaičių sodybos. Simas išsigandęs bėgo slėptis į mišką. Enkavedistai pamatę bėgantį, jį nušovė. Tėvų gyvenimas neteko prasmės. Kai prasidėjo vokiečių okupacija, Maksimaičiai jau buvo vargšai ir nebeįstengė sumokėti duoklės vokiečių okupacinei valdžiai. Maksimaitis buvo iškviestas į valsčių ir dar su keliomis dešimtimis tokių pačių vargšų, neįstengusių sumokėti vokiečiams duoklės, buvo vokiečių sušaudyti.
Maksimaitienė, per trumpą laiką netekusi ir sūnaus, ir vyro, dingo kaimynams iš akių. Po kurio laiko kaimynai, susirūpinę, kodėl jos nesimato ir atėję į Maksimaičių pamiškės sodybą, rado ją mirusią – tik nežinia dėl ko, ar nepakėlusi skausmo ji nusinuodijo, ar jos širdelė skausmo neatlaikė. Tokios karo grimasos: ir visiškai nesvarbu kokios spalvos tas karas – raudonas komunistinis, ar rudas fašistinis. Okupantai visi vienodi; tą įtikinamai parodo knygos autorius. Ir neduok Dieve, Lietuvai vėl kada nors būti okupuotai.
„Naujametinė naktis“ – tai vaizdelis apie meilę. Deja, meilė, kaip žaibas nežino kur ir kada trenkti, nepaiso nei laikmečio, nei jo aplinkybių. Taip atsitiko ir Adelei. Su Stasiu Valiumi ji mokėsi vienoje gimnazijos klasėje: abu buvo aktyvūs, dalyvavo literatūros būrelyje, abu rašė eilėraščius, skaitydavo juos gimnazijos vakarėliuose ir gimnazijos literatų susibūrimuose. Svajojo apie savo kūrybinę ateitį, pamilo vienas kitą. Kaip juodžiausia neganda užgriuvo juos bolševikų okupacija. Stasys išėjo į mišką partizanauti, nes pokario kaimuose sklido gandai, kad „Amerika neleis bolševizmui plisti, okupuoti Europos šalių: paskelbs sovietams karą, išlaisvins nuo sovietų jungo“. Tapo partizanų būrio vadu, pasirinko slapyvardį „Trumenas“. Okupacija užsitęsė, Amerika neskubėjo tramdyti bolševizmo plėtros, Stasys su Adele nutarė susituokti. Sutarė, kad saugiausia bus, kai visi švęs Naujųjų Metų sutiktuves, t.y. sausio 31 d. Adelė sutarė su Alešiškių bažnytėlės klebonu dėl vedybų, nes susirašymas su partizanu būtų buvusi savižudybė.
Viskas vyko, kaip ir buvo sutarta: jaunikis atėjo su dviem draugais partizanais Siaubu ir Ąžuolu. Jie tapo vedybų liudininkais. Visiems grėsė pavojus, klebonui – taip pat. Rizikavo, tarsi vaikščiodami bedugnės pakraščiu. Atlikus vestuvines apeigas bažnyčioje, buvo sutarta, kad vestuvinius pietus paruoš jauniesiems ir jų palydovams patikimi kaimynai Bielskai. Šie, nuoširdūs dzūkeliai, vestuvėms skyrė ilgai jų taupytą maistą. Visiems vestuvininkams linksmai kalbantis, juokaujant ir valgant, partizanams, jau rengiantis išeiti, namus apsupo enkavedistai. Pasirodo, kad vienas iš dalyvavusių buvo į partizanų būrį įtrauktas MGB agentas Ąžuolas. Pagal jo pranešimą ir atvyko enkavedistai. „Naujametinė naktis baigėsi net nesulaukus ryto“ (ten pat). Lietuvos ginkluotame partizaniniame pasipriešinime tokie atvejai, deja, buvo dažni. Apie juos rašė patys partizanai, ne kartą jų knygas recenzuodama ir aš rašiau.
Trečiajame vaizdelyje „Kaimo kapinaičių paslaptis“ pokario Lietuvos istorija tarsi perverčiama į kitą pusę ir pasakojama apie okupantams tarnaujančio stribo gyvenimą ir likimą. Stepas buvo neturtingo valstiečio sūnus, mokytis jam buvo sunku ir nelabai sekėsi, taigi prasidėjus rusų okupacijai, okupacinė valdžia jį nusižiūrėjo ir pakvietė į stribus. Jiems jis buvo tinkamas. Išmoko šaudyti. Dalyvavo enkavedistų ir stribų užduotyse prieš partizanus. Kartą visas stribų būrys buvo pasiųstas gaudyti partizanų, mat, gavo žinią, kad keturi partizanai eis per kapines. Taip ir buvo. Partizanams pasirodžius, enkavedistai ir stribai prapliupo ugnimi, ir visi partizanai žuvo. Kitame susirėmime su partizanais žuvo ir Stepas. Pašarvotas buvo miestelio kultūros namuose. Jo palaikus gražiomis kalbomis pagerbė miestelio partorgas ir komsorgas, susirinkę miestelio komunistai ir komjaunuoliai, gražiai buvo palaidotas kaimo kapinaitėse.
Po kelių dienų atsitiko neįtikėtinas dalykas: kapavietė buvo atkasta ir karstas su Stepo palaikais pastatytas ant duobės krašto. Karstą vėl palaidojus, įvykis pakartotas net keletą kartų, paskutinį kartą, net į patvorį už kapinių tvoros pastatytas. Miestelio partinė valdžia nutarė daugiau neberizikuoti ir karstą su Stepo palaikais išsivežė palaidoti į miestelio kapines, palaidojo slaptai. Žmonės visaip kalbėjo: vieni teisino Stepą, kiti smerkė: „Kas jį varė į stribus? Pats išėjo. Pats automatą ėmė. O automatu šaudoma į žmones, į savo krašto patriotus… Ir po mirties jam turi būti panieka, tik panieka, daugiau nieko…“ (Ten pat, p. 49). Skaudu buvo motinai ir seseriai tokius žodžius girdėti… Bet taip buvo. Žmonėms burnų neužriši…
Vaizdelyje „Piemenė“ pasakojama apie vargšę neturtingą mergaitę Aldutę Taraškaitę, kuri dėl jos neturto ir nemokėjimo pasipriešinti nuolatiniam jos žeminimui net savuose namuose, kaime buvo apšaukta psichiškai nesveika ir visų, kas tik netingėjo skriaudžiama. Iš tikrųjų – ji buvo sveika, tik nederamai auklėjama namuose, neišugdytas jos pasipriešinimas blogiui. Laimei, Aldutės likimas susiklostė sėkmingai, sutikus žmogų, supratusį jos psichologinę, bet ne fizinę negalią, nederamo auklėjimo klaidas.
Pasakojime „Kolūkio pirmininkas“ irgi parodomos Lietuvos pokario kaimo tikrovės, kai svetimųjų buvo pradėti „savanoriškai“, bet iš tikrųjų priverstinai kurti kolchozai; iš žmonių atimti visi jų užauginti gyvuliai, nusavinti išvežtųjų į tremtį turtingesnių ūkininkų tvartai, sodybos ir jie padaryti kolūkių turtu, kuris niekam nerūpėjo: gyvuliai nešeriami dvėsė, viskas nyko, „savanoriškai“, bet prievarta valdžios verčiami žmonės tapdavo tų kolūkių pirmininkais, didžioji dalis tokių „savanorių“ prasigerdavo. Toks „savanoris“ kolūkio pirmininkas atsidurdavo tarsi ant bedugnės krašto, kai iš vienos pusės jam grėsė pavojus būti nužudytam partizanų, o iš kitos – valdžios nepagrįstai aukšti reikalavimai jai atiduoti visą kolūkyje išaugintą derlių ir beveik be atlygio visą dirbančio kolūkiečio vargą. Neretai tokie likimo ir valdžios laužomi žmonės savo širdgėlą skandindavo alkoholyje. Kol dar mano vyras buvo sveikas ir gyvas, dažnai lankydavausi jo gimtojoje Dzūkijoje ir tą dar mačiau. Tokia buvo sovietinė kolūkinė tikrovė.
Skyrelyje „Vietoje užsklandos“ rašytojo J. Laurinavičaus bičiulis Kazimieras, jiems bevaikščiojant kaimo keliukais, priėjus dviliemenę aukštą pušį, jam papasakojo, kad 1947 metais toje vietoje susikovė Dzūkijos partizanų būrys su NKVD kariuomenės daliniu. Mūšyje buvo nukautas „Geležinio Vilko“, partizanų būrio, kuriam vadovavo Vaclovas Voveris-Žaibas, partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, vokietukas Kurtas. Pavardė jo nežinoma. Vokietijos kareivėlis Kurtas fronte buvo sužeistas ir paguldytas į ligoninę. Kai rusai ties Pabarčiais netikėtai pralaužė vokiečių užtvaras jis kūrį laiką slapstėsi, glausdamasis pas Dzūkijos valstiečius, o kai pradėjo kurtis partizanų būriai, Vaclovo Voverio-Žaibo pakviestas prisijungė prie Žaibo vadovauto „Geležinio Vilko“ būrio 1944 metų rudenį.
Trejus metus partizanavo, kovėsi su okupantais už Lietuvos laisvę. Žuvo mūšyje su enkavedistais ir stribais 1947 m. vasario 11 d. Ginutės kaime, Varėnos rajone. (Ona Voverienė. Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas. – V., 2007.- P. 97). Jo palaikai prie dviliemenės pušies nepalaidoti pragulėjo kelias paras. Net nuoširdžių ir geranorių dzūkelių tarpusavio kovose širdys buvo sužvarbusios, ko Lietuvoje per amžius nebuvo. Vėliau, matyt, Kurto palaikus ir priglaudė ta dviliemenė pušis. Kažkur skaičiau, kad po daugelio metų, jo palaikus surado, iškasė giminės, atvykę iš Vokietijos, juos išsivežė ir palaidojo jo tėvynėje. Tokių istorijų kaip Kurto, Lietuvoje buvo nemažai. Jos vertos mokslininkų istorikų dėmesio. Matyt, dar neatėjo laikas, o gal jau ir pavėluota…
Taigi rašytojas J. Laurinavičius tęsia lietuviškos literatūros papročius, savo kūriniuose atskleisdamas tikrą Lietuvos pokario istoriją. Kiekvienas jo tekstų veikėjas buvo tikras asmuo, su kuriuo pačiam rašytojui teko kalbėtis, išklausyti ir užrašyti jo pasakojimą, pasitelkus, neabejotinus rašytojo gebėjimus, ir jį paskelbti. Rašytojo J. Laurinavičiaus kūryba ypač svarbi dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, kai daugeliui jau sovietinė praeitis – tik istorija, kurią ištikus kuriam nors nemaloniam netikėtumui prisimenama, kaip „prie ruskio buvo geriau“. J. Laurinavičius savo kūryboje, kaip tik atskleidžia, kaip „buvo prie ruskio“: protingas paskaitys ir pamąstys, o piktavalis – vis tiek tvirtins savo. Žinoma, išskyrus tuos, kuriems „prie ruskio“ iš tikrųjų buvo geriau: tikras rojus. Tik kiek tokių buvo Lietuvoje?
Laurinavičius – prastas fantastikos žanro kūrėjas, pranoko net Solženyciną. Jo melą skaityti ir dar už tai mokėi pinigus gali tik visiški lochai, kurie ir sudaro alko auditorijos daugumą.
va vatnikai kelia galvas. Gal stribuko snarglėto vaikas, su Paleckiuku į socialistų partiją įstojęs?
Nekreipk tu į jį dėmesio jis nesveikas.
Jurgi ,neturi nei proto, nei žinių. Esi eilinis apgailėtinas šmeižikas. Gaila.
Myli socialistą? Atmeni dainelę: “Bijo monės socialistų, kad pagavę neišp…” ?
Dėl bėgimo į miestus.
Griežta pasų kontrolės sistema neleido lengvai keisti nei socialinio statuso, nei gyvenamos vietos. Kad negalėtų sprukti į miestą ir ten išnykti minioje, iš kaimiečių, būsimų kolūkiečių buvo atimti pasai. Jie neturėjo pasirinkimo, nes neturėdamas paso negalėjai niekur kitur įsidarbinti.
Padėtis pagerėjo, kai buvo paskaičiuota, kaip garantuoti šių sienų, šios teritorijos saugumą, nesukeliant sąjungininkų prieštaravimų (ar net grasinimų finansiškai neberemti SSSR ūkio atstatymo!), ir atvirai nelaikant čia milžiniškos kariuomenės. Tam pasitarnavo LT, BY ir EE pavertimas pramoninėmis teritorijomis, ir masinis RU gyventojų perkėlimas į čia statomas gamyklas ir fabrikus. Kolonistai patys čia juos statė, o vėliau buvo čia nuolatinai apgyvendinti pačių sau bei karininkams statytuose daugiabučiuose, ir įdarbinti tose gamyklose. Nors lietuviai ir patys galėjo tai padaryti. Bet dar ilgai jų vieta buvo kolūkiuose. Todėl, priešingai nei prieš 2-jį karą, jei kas, Kremliui nereikėtų gaišti laiko gabenant kariuomenes iš RU gelmių – ginkluotės atsargos buvo čia nuolat esančiuose įv. paskirties RU kariniuose daliniuose, o čia dirbantys ir gyvenantys kolonistai buvo parengti mobilizacijai bet kurią akimirką. Taigi štai tokia patikima, Kremliui lojali milžiniška armija palei visą pajūrį.
Taigi, dirbk ramiai, litofce, savo kolūkyje, o tavo miestuose ir atvykėliai gyvens ir dirbs.
Ačiū autorei už visuomet įdomius straipsnius apie mūsų istoriją ir iškilius Lietuvo žmones. Ši kaip bitutė darbšti profesorė ne vienam atvėrė baltą istorijos puslapį. Sveikatos jai ir ilgų ilgų metų.
Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karaliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus sovietiniais pavadinimais. Jaunieji teisininkai pradėkime nuo sovietų nusižengimų kultūrai ir pamatysime kokia tarptautinė bei ES reakcija.