O. Voverienė. Tautinės kultūros asmenybė – tautininkas ir tautotyrininkas Marius Kundrotas

Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo Tautai ir savo Valstybei. Cveigas.

Kiekvienam lietuviui Lietuvos Respublikos šimtmetis sukelia ypatingus jausmus ir visų pirma pasididžiavimą savo tauta, atlaikiusia pirmojo Lietuvos Respublikos šimtmečio negandas, jos didvyriais, įrašiusiais šlovingiausius puslapius į Lietuvos istoriją. Apie juos rašiau savo knygoje „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Politinės asmenybės“ (V., 2018). Joje dar kartą įtvirtintos Lietuvos istorijoje 71 asmenybė, kuriems Lietuva, lietuvių tauta ir lietuvybė, nėra vien tik tai žodžiai, iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, o jų gyvenimo tikslas ir prasmė. Knygos rengimo stadijoje buvo sudarytas žymiausių 500 Lietuvos vyrų ir moterų sąrašas ir knygai

iš jų atrinkti šimtas tų, kuriems Lietuva ir mūsų nepriklausomybė buvo aukščiau už viską: didžiausios vertybės jų gyvenime, brangiausios už viską, įskaitant ir patį gyvenimą. Didžioji dalis jų žuvo, kovoje prieš okupantus – ruduosius nacius ir raudonuosius komunistus. Knygos leidybos stadijoje, duomenų bazė plėtėsi, turimi duomenys pasipildė naujais duomenimis ir knygos tęsinys prašyte prašosi būti rašomas ir dengiamas stogu – naująja knyga.

Autorės amžius, jau besileidžiantis į saulėlydį, primygtinai verčia ne vadovautis vien jausmais, o šaltu protu žvelgti į ateitį ir mąstyti, kas ją kurs: svarbiausia, kas išdrįs ir kam užteks jėgų eiti prieš galingus globalizacijos cunamius, ir stipriai įsirėmus kojomis į Lietuvos žemę, juos atlaikyti. Ar turime tokių? Ar jie mums žinomi? 2019 m. spalio 12 d. vieno iš paskutiniųjų, dar gyvų Lietuvos partizanų Jono Kadžionio-Bėdos buvau pakviesta į „Partizanų pagerbimo dieną“, kurioje buvo prisiminti Algimanto apygardos Šarūno rinktinės, įkurtos Antano Slučkos-Šarūno, kuriai po jos įkūrėjo žūties, vadovavo Jonas Kadžionis-Bėda, ir kuri veikė Anykščių ir Kavarsko areale.

Renginyje buvo pasakyta, kad nepriklausomybę atkūrėme ir ją kelis dešimtmečius atlaikėme dėka dar pirmaisiais metais buvusios gana gausios Lietuvoje politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės. Tačiau šitie doriausi ir padoriausi žmonės vienas po kito jau išeina į Amžinybę. O kas bus, kai jie išeis? Kaip aštrus skalpelis skrodė smegenis nerami mintis. Tačiau, jau čia pat, tame pačiame renginyje sulaukiau širdžiai mielo atsakymo. Jaunas žmogus, mūsų anūkų kartos kunigas N. Vyšniauskas perskaitė puikų pranešimą, skirtą Lietuvos partizanų atminimui. Supratau, kad partizanų kovos atminimo estafetė bus perimta jaunųjų kartų. Kartu su ja bus perimta ir karžygiškoji lietuviška dvasia mažuose Lietuvos miesteliuose ir dideliuose kaimuose, o didmiesčiuose – nemažiau Lietuvai pavojinga tema – pasipriešinimo globalizacijos ir nutautinimo pavojams. Šioje kryptyje šiuo metu veiksmingiausiai ir atsakingiausiai dirba, žvelgdamas į Lietuvos ateitį, istorikas tautotyrininkas, akademiko Romualdo Grigo mokinys ir pasekėjas Marius Kundrotas. (Ona Voverienė. Tautotyrininkas akad. Romualdas Grigas // Lietuvos aidas. – 2019, spal.19, p. 13)

M. Kundrotas gimė 1978 m. balandžio 4 d. architektų šeimoje. 1997 m., dar studijuodamas Vilniaus valstybiniame universitete Istorijos fakultete, įsijungė į Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą „Jaunalietuviai“ ir Lietuvių nacionalinę partiją „Jaunoji Lietuva“. 1998 m. jis buvo išrinktas Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunalietuviai“ vadovu, 2001 m. jaunalietuviams, jauniesiems nacionaldemokratams ir tautinei organizacijai „Jaunoji karta“ susijungus į „Lietuvių tautinio jaunimo lygą“ tapo jos vadovu. 2002 m. įsijungė į Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS). Iki jos prisijungimo prie Tėvynės sąjungos, buvo LTS Tarybos narys. 2008 m. pavasarį Lietuvių tautinės jaunimo lygos vadovu tapo Julius Panka. 2008 m. liepos 20 d. įvairių tautinių organizacijų atstovams įsteigus Lietuvių tautinį centrą (LTC) M. Kundrotas buvo išrinktas jo pirmininku. 2006 m. M. Kundrotas baigė Vilniaus universiteto politikos mokslų magistrantūrą. Parengė spaudai ir išleido monografiją „Tauta amžių kelyje: tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas Lietuvoje“.

Knyga sulaukė Lietuvos mokslininkų prof. habil dr. Romualdo Grigo, Nepriklausomybės Akto signataro filosofo Romualdo Ozolo ir prof. habil. dr. Onos Voverienės atgarsių spaudoje. Prof. Romualdas Grigas viešojoje spaudoje tada rašė: „Pradėsiu nuo tiesaus pasakymo: M. Kundroto veikalas palieka ypatingą, netgi išrankaus skaitytojo dėmesį prikaustantį įspūdį“; Romualdas Ozolas knygą įvertino taip: „Džiaugiuosi, galėdamas tarti keletą žodžių apie jauno mąstytojo fundamentalų rankraštį tokia svarbia kaip tauta ir tautiškumas šiuolaikiniame pasaulyje, tema. Jis kaip rasos lašas dykumoje“. Prof O. Voverienė pateikė šiek tiek ilgesnį knygos vertinimą: „Tai viena iš nedaugelio pastaruoju metu išleistų knygų, skirtų tautotyros problemoms, papildysianti negausų tautotyros mokslinės krypties žiniją. Tai istoriko žvilgsnis į lietuvių tautos nueitą istorijos kelią, jo vingius ir kryžkeles, lyginant jį su kitų pasaulio tautų istorijos keliais. Jaunas žmogus kaip šiais pragmatiškais materialistiniais laikais neįprasta, ėmėsi itin nepopuliarios marksistinių Lietuvos filosofų prakeiktos temos kalbėti apie tautą, apie tos tautos atkurtą nepriklausomą valstybę, domėtis jos istorija ir priežastimis, dramatišką istoriją suponavusiomis, jausti piliečio nerimą dėl jos likimo ir išlikimo globalėjančiame pasaulyje“.

2011 metais M. Kundrotas buvo vienas iš savarankiškos Lietuvių tautininkų sąjungos atgaivinimo iniciatorių, buvo išrinktas jos Tarybos nariu, 2013 m. – vicepirmininku ideologijai. Aktyviai dalyvauja antiglobalistiniuose renginiuose, judėjime prieš migraciją, prieš lygias seksualinių mažumų teises, nevengia homofobiškų pasisakymų (Wikipedia. – 2016.06.16). Nuo 2019 m. liepos 25 dienos M. Kundrotas – Lietuvos centro sąjungos narys. 2017 m. parengė ir išleido antrąją tautotyrinę monografiją „Tautinis idealas politikoje. Keturių šalių atvejai“ (V., 2017). Joje rašoma apie lietuvių tautinio judėjimo pradžią sovietinės okupacijos kontekste, kai disidentui Antanui Terleckui pavyko įkurti Lietuvos laisvės lygą (LLL), suburti tautos patriotus ir aktyviai veikti dar sovietinės okupacijos metais. Knygoje aprašytos žymiausios LLL akcijos Mūsų sutrikusioje ir nuolat trikdomoje globalistinių vėjų tai iš Rytų, tai iš Vakarų, nutautėjusioje Lietuvoje – tai jauno talentingo žmogaus negandos vėjas, sukėlęs Lietuvoje, mūsų Tėvynės pardavinėtojų, užkariavusių VU Tarptautinių santykių institutą ir žinančių tik vienintelį Lietuvos kelią – į Europą, į Europą – pinigų, pinigų, pinigų, už tai parduodant mūsų valstybės nepriklausomybę, savo Tėvynę ir Tautą, savo tėvų idealus ir atmintį.

Istorikui ir politologui M. Kundrotui ta kova su Tarptautinių santykių instituto globalistais daug kainavo – jo daktaro disertaciją ir daktaro laipsnį, šiltą ir patogią vietą po saule profesinės veiklos atžvilgiu, karjeros galimybes, nors pagal IQ šitas berniokas iš Kėdainių dešimtis kartų yra protingesnis ir tiek pat kartų labiau išsilavinęs, negu jo oponentai globalistai. Daug kartų kalbėjausi su juo iš savo amžiaus aukštos tribūnos, prašydama jį būti diplomatiškesniu, kad lengviau būtų įveikti globalistų jam tveriamas aukštas granitines tvoras. Bet būties diplomatija – ne Mariaus stichija: visur ir visada jis eina ir veikia – šviesiai, tiesiai. Iš kur ta tvirtybė? Iš tėvų, senelių, protėvių? Ar iš pačių dabartinės modernios lietuvybės šaknų – dr. Jono Basanavičiaus, dr. Vinco Kudirkos ir tautinio atgimimo dainiaus daug kentėjusio Maironio?