J. Vaiškūnas. Dainių tauta prisikelia dainuodama

Veltīts Latvijas Tautas padomei, kas 1918. gada 18. novembrī pasludināja Latvijas neatkarību.

Skiriama Latvijos Tautinei Tarybai 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbusiai Latvijos nepriklausomybę.

***

Kas var dziesmas izdziedāt,
Kas var zvaigznes izskaitīt,
Kas valodas izrunāt?
Jūrā zvirgzdus izlasīt?
LD38

Kas gal’ giesmes išgiedoti,
Kas gal’ žvaigždes išskaičiuoti,
Kas kalbas iškalbėti?
Jūros žvirgždus išrankioti?

Prieš 100-ą metų (straipsnis skelbtas 1994 m. – redakcijos pastaba), 1894-aisiais, šviesą išvydo pirmasis latvių dainų tomas* Krišjanis Baruonas (1835-1923) paaukojo didžiąją sąmoningo savo gyvenimo dali tam, kad parengtų šešis latvių dainų tomus (septynias knygas), 6256 puslapiuose įdėtas 217 966 dainas [1]. Tai bene vienas iš didžiausių liaudies poezijos leidimų pasaulyje. Prisimenant K. Baruoną, nederėtų užmiršti ir jo tiesioginių pagalbininkų – poeto, tautodailininko Fricio Bryvzemnieko (1846- 1907) [2] ir Peterburgo pirklio Henriko Visendorfo (1861-1916).

1869 metais, Gamtos mokslų draugijos prie Maskvos universiteto komandiruotas, F. Bryvzemniekas rinko latvių tautosaką ir išleido ją trimis knygomis: 1873 metais – liaudies dainas (1118 vnt.), 1881 metais – patarles, mįsles, užkalbėjimus (4110 vnt.), 1887 – pasakas (148 vnt.). Savo darbais F. Bryvzemniekas išjudino latvių visuomenę, ir jam, gyvenančiam Maskvoje, iš Latvijos pradėjo plaukti gausus tautosakos srautas.

1878 metais Maskvos latvių šviesuolių, vadinamų, „vakarininkais“ (nes rinkdavosi vakarais), būrelis nutaria iš atsiųstos medžiagos atrinktas tobuliausias ir poetiškiausias dainas išleisti gimtąja kalba atskiru leidiniu, skirtu plačiajai visuomenei. Tiesiogiai tuo rūpinosi F. Bryvzemniekas ir K. Baruonas.

Tautosakos iš Latvijos plūdo nepaprastai daug. Jos kiekis daug kartų pranoko vieno rinkinio apimtis. Reikėjo imtis daug didesnio darbo – sutvarkyti ir susisteminti visą gautą medžiagą. F. Bryvzemniekas atsidėjo propagandiniam darbui: rašė kreipimųsis į latvių liaudį, kvietė užrašinėti ir siųsti viską, kas dar išliko atmintyje, tvarkė korespondenciją, ieškojo rėmėjų leidybai. Jam pavyko įkalbinti Peterburgo latvių kultūros veikėją, pasiturintį prekybininką H. Visendorfą, kad tas rūpintųsi leidyba, organizuotų pinigų rinkimą. K. Baruonas užsiėmė atsiųstos tautosakos atranka ir klasifikacija.

K. Baruono, latvių vadinamo „dainų tėvu“, pavardė ne vienam, matyt, siejasi su didžiąją savo gyvenimo dalimi skersai ir išilgai po Latviją vaikščiojusio dainų užrašinėtojo įvaizdžiu (toks buvo suomių Elijas Lionrotas (Elias Lönnrot), mūsų A. Juška). Betgi K. Baruonas iš savo darbo kambario Maskvoje, o vėliau Rygoje [3] niekur nekėlė kojos. Pačios dainos ėjo pas jį. Išskirtinis reiškinys. Beveik 700 metų pražūtin stumta tauta, vedama senųjų dainų, pakyla išsivadavimo iš nebūties žygdarbiui.

Uz ežiņas galvu liku,
Sargāj’ savu tēvu zemi;
Labāk manu galvu ņēma,
Nekā manu tēvu zemi.

Ant eželės galvą dėjau
Serg’iau savo tėvų žemę;
Verčiau mano galvą ima
Nekaip mano tėvų žemę.

Vadinasi, „dainuojanti revoliucija“ ne vien gražūs žodžiai. Dainių tauta prisikelia dainuodama.

Dziedot dzimu, dziedot augu,
Dziedot mūžu nodzīvoju,
Ar dziesmām guldits kļūšu
Baltâ smilšu kalniņâ.
LD3

Giedodams gimiau, giedodams augau
Giedodams amžių nugyvenau,
Su giesmėm atgulti teks
Baltų smilčių kalnelin.

O juk iki XIX a. antrosios pusės nebuvo visuotinai priimto latvių tautos pavadinimo, etninės žemės nebuvo vieningos net iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Senosios latvių dainos ne tik ugdė liaudies tautinę savimonę, bet ir, išsaugodamos gryną senovišką latvių kalbos sandarą, padėjo atsirasti latvių bendrinei kalbai. Ant šio „Latvių dainų“ pamato galėjo atsirasti ir randasi latvių filologija“, – teigė žymusis kalbininkas Janis Endzelynas.

Latvių dainas labai sunku versti, bet dalis jų išverstos į rusų, vokiečių, čekų, vengrų, prancūzų, ukrainiečių, danų, italų kalbas. Mes, lietuviai, būdami artimiausi latvių giminaičiai, deja, ne ką teturime. O net bendrini jų dainų pavadinimą – „daina“ – esame pasiskolinę. Tarp kitko, latvių kalboje šio žodžio nebuvo. Latvių dainas XVIII a. septintajame dešimtmetyje taip pavadino Rygoje gyvenęs vokiečių filosofas J. G. Herderis [4].

Kas gi tos latvių dainos? Kuo jos reikšmingos lietuviui, latviui… baltui? Visam baltam pasauliui? Skaitai, ir užima žadą – lyg iš daugiaaukščio nusklęstum į indoeuropiečių protėvynės sengirę, kurioje pirmas sutiktasis ištartų: „Sveikas gyvas, broli!“ Kokių septynių tūkstantmečių – atrodo, nė nebūta.

Brīdi, laiku man dzīvot,
Nedzīvot saulės mūžu;
Ūdeņam, akmiņam,
Tam dzivot saules mūžu.
LD 27677

Akimirką man gyventi,
Negyventi saulės amžiaus;
Vandenėliui, akmenėliui,
Tam gyventi saulės amžių.

Latvių dainomis vienas iš pirmųjų (1915 m.) nusistebi anglų etnologas R. Harris: „Labai netikėta, kad tiek daug iš neatmenamos praeities galėjo išlikti folklorinėse dainose “ [5].

Darbščiajam indoeuropeistui V. Toporovui seniausios latvių dainos sukelia „beveik“ sustojusio laiko įspūdi. Šios dainos, jo manymu, nėra vien nacionalinis paminklas, jos – pasaulinės kultūros įvykis, nes kitų indoeuropietiškų kultūrų aplinkoje jos atrodo kaip laiko aplenkta sritis, nelyg koks „draustinis, kuriame su didžiausia ištikimybe praeičiai saugoma daugelis indoeuropiečių epochos praeities liekanų“, kurių tik menki trupiniai išliko kituose mūsų dienas sulaukusių tradicijų seniausiuose paminkluose [6].

Garsusis F. de Sosiūras (F. de Saussure) po ilgo ir kruopštaus seniausių indoeuropietiškos poezijos pavyzdžių nagrinėjimo prieina išvadą, kad indoeuropietiškos epinės kūrybos branduolį turėjo sudaryti labai trumpi, vieną motyvą apdainuojantys ketureiliai. Tai negali nesukelti nuostabos – juk šio, kiek žinoma, latviška medžiaga nesinaudojusio mokslininko išvados stebėtinai tinka latviškoms dainoms, mat labiausiai paplitęs jų pavidalas būtent ir yra ketureilis, apdainuojąs vieną motyvą. Dar daugiau, apibendrindamas samprotavimus apie latvių dainų formą, V. Toporovas prieina išvadą, kad jos ne tik ketureiliškumu, bet ir poetine technika daug artimesnės indoeuropietiškajai tradicijai nei ligi šiol manoma. Jo supratimu, latviškos dainos daug tiksliau atkartoja pirmini indoeuropietišką tipą nei senovės graikų ir senovės indų poezijos pavyzdžiai [7]. Priėjęs prie šių išvadų, V. Toporovas klausia, ar šią, ypač senąją formą atitinka tiek pat senas turinys. lr, nagrinėdamas vadinamojo pagrindinio mito siužetus latvių dainose, atsako: „Taip!“

Dieva dēli klēti cirta,
Zelta spāres spāredami;
Saules meita cauri gāja,
Kà lapiņa drebedama.
LD33754

Dievo sūnūs klėtį kirto,
Aukso gegnes genėdami;
Saulės dukra per juos ėjo,
Kaip lapelis drebėdama.

Pasak K. Skujenieko, latvių dainas dėl jų trumpumo ir minties glaustumo kai kas lygina su klasikinėmis japonų miniatiūromis – haikus ir tanka. Folklorinėje plotmėje atrandama tam tikrų panašumų ir su persų rubajatais bei azerbaidžaniečių bajatais. Pobūdžiu, sandara ir vartosena latvių liaudies dainoms tipologiškai artimi ir indoneziečių pantunai. Bet ypač stebina jų panašumas į Pavolgio tautų dainas. Neįtikėtina, bet, pavyzdžiui marių dainos panašesnės į latvių, negu į savo tiesioginių giminaičių – kitų finougrų – dainas [8]. Gal čia kalta praeityje buvusi artima baltų ir Pavalgio finų kaimynystė. Ypač glaudus baltų ir finų ryšiai buvę 2-ame tūkstantmetyje pr. Kr. arba bent pirmojoje jo pusėje. Tuo metu į finų kalbas galėjo patekti dabar aptinkamų senųjų baltizmų, [9] o su jais ir baltiškų poetinių formų.

Šiandien nelengva suprasti, kaip tuos trumpučius ketureilius dainuodavo – vieną po kito, kaip šauna į galvą, gliaudydavo, kaip papuola, nelyg saulėgrąžas?

Dziesmiņ mana, kā dziedama
Ne tā mana pramanīta;
Vecā māte pamācīja,
Aizkrāsnē tupēdama.
LD 15

Giesmel’ mano, kaip (tu) giedama
Ne mano (tu) pramanyta;
Sena motė pamokino,
Užkrosnėj tupėdama.

K. Baruonas nurodo, kad kiekviena trumputė daina yra pilnas užbaigtas kūrinys. Ji trumpa ir talpi, tarsi mįslė ar patarlė. Akivaizdu, kad patarlė, mįslė, pamokymas ar koks nors anekdotas prasmę įgauna tik būdamas dermėje su aplinka, tai yra, pasakytas laiku ir vietoje, pasakytas, kuomet labiausiai reikia, kuomet geriausiai gali būti suprastas ir priimtas širdimi. Tuomet tariami žodžiai, apibendrindami visa, kas vyksta, nuskaidrina, patobulina ydingą kasdienybę. Nuo jos į amžinybę tarsi tiesiamas tiltas, sujungiantis gamtišką ir laikiną išorinio pasaulio „prozą“ su amžinu dvasios gelmės turiniu.

Visas dienas man zināmas,
Trīs dieniņas nezināmas:
Dzimstamā, mirstamā,
Tautiņās ejamā.
LD 1174

Visos dienos (gi) man aiškios,
Trys dienelės tik neaiškios:
(Kai) gimstama, mirštama,
lr už vyro einama.

Palīdz’, puisi (puika), man dziedāt,
Palīdz’ dziesmu darināt:
Es pie tevis tā gulēšu,
Ūdens cauri netecēs.
LD294

Padėk, bernuži, man giedot,
Padėk giesmę padaryt:
Aš prie tavęs taip gulėsiu,
(Net) vanduo nepratekės.

Galbūt praeityje pavienes trumputes dainas mokėta prasmingai sujungti į epinę visumą. Tuomet paaiškėtų, kodėl neturime baltiško epo. Esame išpuoselėję ikiepinius kūrinius, iš kurių, tarsi iš plytelių, įkvėpti įvykių ir aplinkybių, dainiai augindavę epinius pasakojimus. Bet ilgas epinis kūrinys, matyt, nebuvo ilgam „stingdomas“ atmintyje. Atlikusį savo paskirtį, greičiausiai išnarstydavo į ketureilius – tobulai išbaigtus, lengvai įsimenamus…

Kai kas mano, kad į ilgesnius kūrinius epiniai „mikro­ tekstai“ galėjo būti jungiami derinant juos su proza. Tuo atveju proza naudojama kaip saistančioji medžiaga tam tikras paaiškinamasis tarpsluoksnis.

Suvokus latvių dainas kaip išbaigtus epinius narelius, kuriais dainius, nelyg stiklo karoliukais ar kaladėlėmis žaisdamas, apsako ir kuria „visą pasaulį“, nuostabą kelia ne šių dainų archaiškumas, o jų „šiuolaikiškumas“ – sugebėjimas senovinėmis priemonėmis išsakyti senas šiuolaikiškas tiesas.

Skaitai, ir smelkia širdį kartų patirtis, išgyvenimai:

Kādēl mana māmuliņa
Nedižana palikusi?
Atdevusi bērniņiem
Visu savu diženumu.
LD3184

Kodėl mano motinytė
Negalinga pasiliko?
Atidavusi vaikeliams
Visą savo galingumą.

Tek saulite vakarā,
let mamina vecumā;
Steidziet, berni, jautājiet
No māmiņas padomiņu.
LD3253

Tek saulytė vakaran,
Ein motulė senuman;
Skubėkit, vaikai, pasiklausti
Iš motulės patarimų.

Apdziest mana uguntiņa,
Nomierst mana māmulīte;
Ciemāi teku uguntiņas –
Kur tecēšu māmulītes?
LD 3937

Gęsta mano ugnelėlė,
Miršta mano motinėlė;
Kaiman bėgu ugnelėlės –
O kur bėgsiu motinėlės?

Jau saulīte zemu, zemu
Māmulīņa tālu, tālu
Teku, teku, nepanāku,
Saucu, saucu nesasaucu.
LD4352

Jau saulelė žemai, žemai
Motinėlė toli, toli
Bėgu, bėgu, nepaveju,
Šaukiu, šaukiu neprišaukiu.

Visai kitoks dabar mažiau suprantamų mitologinių dainų, sueiliavusių ne žmonių, o paslaptingų dievybių gyvenimus, poveikis:

Saul’ sacirta Menestiņu
Ar asaju zobentiņu,
Kam atņēma Auseklam
Skoderētu līgaviņu.
LD33950

Saulė kirto Mėnesėli
Su aštriuoju kardeliu,
Kam atėmė Ausekliui
Suderėtą žmonytėlę [11].

Jos atitraukia mus nuo jausmų, nuo išgyvenimų. Telkia mūsų dėmesį, sąmonę, galias į teorinę dievišką sritį… Ar ne taip ir gyvename: esame jausmais ir protu, darbu ir poilsiu, kasdienybe ir šventėmis…

Senolių pramanas – dainos, sakmės, simboliai – gyvas, kol naudojamas nūdienos uždaviniams spręsti. Todėl esame pašaukti ne tik viską surinkti ir, nubraukus dulkes, padėti į tamsias muziejų saugyklas, bet ir visa tai naujai perskaityti! Tik taip pratęsime paveldo gyvybę. lr jis netruks atsilyginti – atgaivins jausmus, padės sutelkti jėgas, vėl įžiebs amžiną Dievo ir Visatos paslapčių troškulį.

Kai 1915 metais Pirmojo pasaulinio karo verpetuose mažai kieno pastebėti išėjo paskutinieji penktas ir šeštas „Latvių dainų“ tomai, Aspazija ir J. Rainis iš tremties Šveicarijoje K. Baruonui parašė neužmirštamus žodžius: „Jūs, brangus mūsų patriarche, būsimosios kartos pirmtakas ir buvusiosios ainis, Jūs sujungėte jų nemirtingumo ratą. Jūs žinote, kad šita tauta, septynis šimtus metų išgyvenusi baimingą vergiją ir negailestingą priespaudą, dabar jau nežus. Mūsų kalbą gali priversti nutilti arba iškraipyti svetimos kalbos, bet ausyse mūsų skambės Jūsų surinktos dainos, rasdamos atbalsį mūsų širdyse. lš mūsų galima atimti viską, tiktai ne mūsų meilę. Jinai išliks, pereidama iš kartos į kartą, išnešama į tolimus kraštus nelyg šventoji ugnis.

lr ateis diena, kurią mes linkime Jums išgyventi, kuri sugebės savo saule išdžiovinti visus ašarų ir kraujo srautus. Šita diena jau ateina – mūsų atgimimo diena.

Tegul gi amžinai žaliuoja jauna tauta!“ [10]

Nuorodos:

* Barons Kr., Visendorfs H. Latvju Dainas. – Jelgava, 1894. – T. 1. Kiti tomai: Peterburga, 1903-1915. – T. 2-6. -Toliau – LD.

1. Latvijos Mokslų Akademijos folkloro sektoriaus rankraščių skyriuje yra dar apie 246000 dainų. 1979 metais Latvijos MA pradėjo leisti platų latvių dainų daugiatomj (numatyta 15 tomų), kuriame bus iš viso apie 1,2 milijono dainų.
2. F. Bryvzemniekas bendro darbo pradžioje K. Baruonui jteikė 54 tūkstančius dainų.
3. K. Baruonas iš Maskvos iRygą persikėlė 1893 metais.
4. J.G. Herderis 1864-1869 metais, gyvendamas ir dirbdamas Ry­ goje, domėjosi latvių liaudies dainomis, rinko jas. J. G. Herderiui priklauso ir pati sąvoka “liaudies daina” (vok…Volkslied”).
5. Ivanov V. V. O mifopoetičeskich osnovach latyšskich dain 1/ Bal­
to-slavianskije issledovanija, 1984. – M., – P. 3. – Rusų k.
6. Toporov V. N. K rekonstrukcii odnogo cikla archaičnych mifopoeti­ českich predstavlenij v svete „Latvių dainos“ II Balto-slavianski­ je…, 1984. – P. 37. – Rusų k.
7. Ten pat.
8. Skujeniekas K. Dainų balnas II Lekia mano žirgeliai. – V., 1989. –
P. 22-23. .
9. Nors dabar mariai gyvena anapus Volgos, atokiau nuo buvusių baltų žemių, tačiau, V. Toporovo bei O. Trubačiovo manymu, se­ niau jie gyveno ir šiapus Volgos bei galėjo ribotis su baltais. K. Bū­ ga taip pat manęs buvus baltų ir marių tiesioginių, kad ir neintensy­ vių ryšių. Žr.: Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. – V., 1984. –
T. 1.- P. 175-176.
10. Ziedonis I. Voploščenije sudjby narodnoj II Latyšskije dainy. – M.,
1986. – P. 23. – Ši citata iš rusų kalbos versta autoriaus.
11. Latvių dainų vertimas – autoriaus.

Skelbta: Dainių tauta prisikelia dainuodama [apie latvių dainų rinkėją Krišjanį Baruoną]. Liaudies kultūra, 1994, Nr. 4 (34), p. 45–48.