J. Vaiškūnas. Tariu griežtą NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir Azijos kiaulėms

Kasmet kalendorinių metų pabaigoje esame penimi azijietiškais blizgučiais ir pasakomis apie tvarte gimusį Dievo sūnų, apie Tris Karalius, Beatliejaus žvaigždę, beždžionių ir kiaulių metus…

Šios pasakos įkūnijamos kičiniais dirbiniais, neskoningomis iškamšomis ir spektakliais, visokio plauko „astrologų“ pranašystėmis apie mus laukiančius iššūkius kiaulių metais bei kunigų iš tribūnų, laikraščių puslapių bei ekranų sekamais pamokslais apie didingą Dievo išrinktosios tautos istoriją, papročius ir giminystę su Dievu.

Ta proga dažnai nė nesugebama, o gal nenorima, atskleisti šiais mitiniais vaizdiniais perteikiamų pačių bendražmogiškų dvasinių tikėjimo esmių, kuriuos į juos sudėjo tos Azijos tautos puoselėdamos ir uoliai tebepuoselėjančios savo kultūrą ir papročius. Mat tai atskleidus netruktų paaiškėti, kad panašios vertybės taip pat reiškiasi ir per mūsų savitą prigimtinę tautinę – lietuvišką kultūrą.

Tikra stabmeldystė atsiranda iš visais laikais gajaus paviršutiniškumo, dvasinių vaizdinių sudaiktinimo ir suistorinimo. Ji užvaldo žmonių ir tautų protą, kuomet imama neskirti daiktinių-vaizdinių, dvasinės patirties perteikimo priemonių, nuo jomis išreiškiamų pačių dvasinių patirčių. Tuo būdu religiniai vaizdiniai  sumedžiaginami, mitinė kosmogonija suistorinama ir net sugeopolitinama.

Pats šventumo sudaiktinimas, arba daikto sušventinimas yra įprastas ir paplitęs žmogaus religinės veiklos padarinys, juk žmonijai būdinga neapčiuopiamas dvasines esmes per žmogiškuosius jutiminius reginius išreikšti daiktinėmis priemonėmis. Čia viskas tvarkoj, bet tik tol kol daiktą pavertę šventu – paties šventumo nepaverčiame daiktu.

Tauta ar religinė bendrija, apsiskelbusi Dievo išrinktąja ir savo dieviškumo pajautos išraišką – kelianti aukščiau kitų – kaip vienintelį teisingą, suteikia sau teisę savo tikėjimo išpažinėjų ratą plėsti ne tik įtikinėjimais bet net prievarta ir ginklu. Dar daugiau tokia veikla paskelbiama ne tik Dievo išrinktosios tautos, bet ir jos „teisingąjam“ tikėjimui paklususių tautų svarbiausia užduotimi.

Tuo būdu „vienintelio teisingojo“ tikėjimo platintojai, skelbiantys karą stabmeldystei – patys tampa stabmeldžiai, nes nebesugeba įžvelgti Dievo vardu prievartaujamų tautų ir valstybių savitose kultūrose jas   persmelkiančios dieviškosios šventybės.

Nesudaiktinta visuotinė šventybė sklendžia visur. Ji įsikūnija kiekvienos tautos kultūroje savitomis išraiškos priemonėmis. Ją įžvelgti, apie ją mąstyti ir regėti ją privalu bent jau dvasininkui. Būtent tokia tikybine laikysena pasižymėjo lietuvių religija.

Gerai žinomi Lietuvos Karaliaus Gedimino, atsisakiusio priimti jėga iš šalies brukamą „vienintelį teisingą“ tikėjimą, Romos popiežiui 1324 m. skirtame laiške parašyti žodžiai, kad jis krikščionims leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.

Žinoma, dabar, dvasinius šaltinius sudrumstusio globalizmo laikais, kiekvienas skelbiamas laisvu tikėti kuo nori – pradedant šamanizmu ir baigiant ateiviais iš kosmoso.

Tačiau, jei vis dar esame Tauta, jei vis dar gyvename laisvoje tautinėje valstybėje, tai turime ne tik galimybę ir teisę bet ir pareigą – vertinti, saugoti, tirti, pažinti ir puoselėti savo tautos papročius bei kultūrą, ieškoti dvasinės išminties versmių pirmiausia savo tautos pavelde. Tad Lietuvoje valstybės labiausiai globojami ir skatinami turėtų būti lietuvių tautos kultūros tyrimai, remiama ir uoliai palaikoma tautinė kultūra ir religija.

Bendros žmogiškosios vertybės kiekvienoje tautoje apreiškiamos savais  ypatingais pavidalais – kalba, vaizdiniais, ženklais, menu.

Kad už kultūrinių daiktinių meninių simbolių įžvelgtumėme esant gilesnės dvasinės patirties išraiškas, tautinės valstybės valdžia privalėtų remti ir globoti pirmiausia tautinės kultūros tyrimus, kaip antai – istorijos, etnologijos, mitologijos, religijotyros ir baltistikos mokslų sritis. Tai leistų atskleisti ir paviešinti ne tik mūsų tautos istorijos, kultūros, bet ir savitos tautinės religijos vertybes.

Tuomet už pagoniškais ir stabmeldiškais apšauktų mūsų protėvių papročių ir tikėjimų sugebėtumėme įžvelgti seną, savitą ir labai vertingą kultūrinę-religinę patirtį.

Gerokai sumažėtų jau ir išsilavinusių žmonių tarpe išplitusio iškreipto stabmeldiško kultūros ir religijos supratimo apraiškų, pasireiškiančių kelionėmis į „Dievo gimtinę“ Beatliejuje ar jo kančios kelius Jeruzalės kalvarijose, praeitų noras kompiuteriu išskaičiuoti Beatliejaus žvaigždę, pasitikti Kiaulės metus ar santykiauti su ateiviais.

Tuomet suvoktume, kad šventumas reiškiasi per kiekvieną iš mūsų, kad kiekviena Tauta yra Dievo išrinkta, o jai paskirta žemė – šventa.

Tik tai suvokę išmoktume įkūnyti ir perteikti dieviškumą likdami savo kalboje, savo žemėje ir savo tautoje, o tuo pačiu pajėgtume suprasti ir kitas tautas, bet visada trokštume pasilikti Dievo mums paskirtojoje.

Štai kodėl šiandien tariu griežtą – NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir visokioms Azijos kiaulėms!

Visus tautiečius ir tėvynainius sveikinu su Žvaigždžių diena, Žemaitijos, Lietuvos šaulių sąjungos, Prezidento Antano Smetonos, Pasaulio lietuvių, Jono Žemaičio-Vytauto, Laikinosios sostinės, Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo, Vietovardžių ir Juozo Naujalio metais.