J. Vaiškūnas. Kalėdos primena – Lietuva yra ČIA!

Saulei įriedėjus į žiemos žemuosius rytus ir Pasauliui panirus į didžiosios tamsos galių gelmes – švenčiame Kūčias bei Kalėdas.

Mūsų protėvių sakmės byloja – kadai Pasaulis skendėjo Tamsoje. Tuomet Dieviškas Kalvis, pasak senųjų metraščių vardu Televelis, paėmęs blizgančią geležį, kalė, kalė ir per šešerius metus nukalė Saulę. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į Dangų. Ir iki šios dienos Ji ten tebešviečia. Latvių sakmėse priduriama, jog Saulę sukūrė Dievas su Kalvio pagalba: Dievas liepęs kalviui nukalti apvalų skridinį. Kalvis nukalė. Tada Dievas nuspalvinęs tą apvalų skridinį aukso spalva ir pakabinęs danguje. Taip atsiradusi Saulė.

Iš mūsų protėvių sakmių taip pat išplaukia, kad visą pasaulį globojančią Saulę vieną kartą patykojęs pagavo galingas Karalius ir įkalino Ją pačiame tvirčiausiame bokšte. Pasaulį apgaubė Tamsa. Ištisus mėnesius nebuvo matyti Saulės, ir visa kas gyva Pasaulyje pradėjo šalti ir mirti. Tuomet Saulei į pagalbą atėjo Zodiako ženklai!  Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę Ją žmonėms. Taigi, kūjis esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę Šviesą [1].  Gintaras Beresnevičius buvo įsitikinęs, jog šį sakmė apie Saulės vadavimą buvo svarbiausia baltų sakmė.

Ši sakmė paaiškina, kad Dievų sukurto Pasaulio Darnai nuolat kyla grėsmė, ir kad mes privalome protėvių papročiu daryti viską, kad neleistume Pasauliui pražūti. Todėl kaskart, kai Saulė, žemėdama ir vis silpniau švytėdama, vėl nustodavo šildyti Žemę, mūsų protėviai apeigomis kasmet kartodavo Dievų ir Didvyrių Saulės vadavimo žygį – žygį, kuriuo mirtingieji kadai atgavo Dieviškąją Šviesą.

Iš čia ir kilo mūsų prigimtinio tikėjimo kalėdiniai papročiai bei apeigos. Užvaldžius pasaulį  Tamsos galioms, su artimaisiais, Dievais ir protėvių vėlėmis susitelkiame prie savo namų židinio bendroje Kalėdų išvakarių vakarienėje – Kūčiose. Kalėdų dieną valkiojame ir deginame seną blukį, o įžiebdami iš jo ugnį – vaduojame žiemos kalėjime Tamsos Valdovo įkalintą Saulę… Mūsų namus aplanko protėvius ir Dieviškuosius didvyrius įkūnijantys kaukėti sakmių Saulės vaduotojai – kalėdiniai persirengėliai. Jie ragina mus ir kviečia įsijungti į mūšį dėl Saulės Šviesos, į kovą dėl gyvenimo.

Ir nors dabar geriau nei bet kada žinome, jog gamtinė Saulė į dangaus skliautą sugrįžta ir pradeda budinti Žemę iš žiemos miego be mūsų pastangų, tačiau neabejotinai aišku ir tai, kad mūsų gyvybė ir sveikata – tiesa sakant, visas mūsų gyvenimas šiame Pasaulyje tiesiogiai priklauso nuo Jos. Gyvendami Saulės ritmu, esame Jai pavaldūs, bet, deja, Saulės amžiaus nugyventi mums neduota.

Todėl jaučiame, kad kiekvieni gyvenimo metai  gali būti mums paskutiniai. Saulė sugrįš – jos spinduliai prikels gamtą, tačiau mūsų joje jau nebebus. Tad, kartodami protėvių patikėtus apeiginius veiksmus, patys vaduojamės iš tamsos stingulio, ir iš mirties gniaužtų gelbstime nuilsusias bei apmirusias sielas, kreipiame jas į gyvenimą, į žygį už Šviesą – kad savų protėvių ir savų Dievų mums įkvėptomis vidinėmis  galiomis nuveiktume didingus darbus, dėl kurių čia ir dabar esame pasiųsti Kūrėjo.

Taip gyvenant mūsų dvasinis pasaulis nušvinta. To ir laukia iš mūsų protėviai, patikėję  mums žodžius:  švietimas, šviesuolis, šviesuomenė…  Tad ir mūsų Tautinės giesmės kiek kitoks giedojimas tarpukariu, dabar, Kalėdų šviesoje, tampa daug geriau suprantamas:

Tegul Saulė Lietuvos
Tamsumas prašalina,
Ir Šviesa, ir Tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Juk Lietuva ne tik geografinė sąvoka. Lietuva tai – švietimas, šviesuomenė, tai švytėjimas, kylantis iš mūsų protėvių pasaulėjautos ir gyvenimo būdo, rusenančio ČIA – mūsų širdyse. Ir mes esame reikalingi Pasauliui, nes, pasisėmę stiprybės iš savo tautos praeities šaknų, galime šio Pasaulio mirtingiesiems vėl sugrąžinti Dievišką Šviesą.

___________

[1] Tai žodžiai, užrašyti 1401–1404 m. Žemaitijoje krikščionybę skelbusio vienuolio Jeronimo Prahiškio (1369–1440 m.), pasakojusio apie aplankytą „gentį“, garbinusią Saulę ir pagarbiai laikiusią didelį geležinį kūjį.