A. Mikusas. Ar Lizdeika buvo iš lizdo?

I. Vilnius, Lizdeika ir Geležinis vilkas

Viena paslaptingiausių ankstyvosios Lietuvos istorijos asmenybių, be abejonės, yra Gedimino žynys Lizdeika.

Būtent jo patarimas nulėmė, kad karalius Gediminas Vilnių įkūrė toje vietoje, kur jis stovi iki šiol.

Taigi miestą įkūrė Gediminas, tačiau mintį tai padaryti jam pasiūlė Lizdeika.

Legenda apie Vilniaus įkūrimą mus pasiekė iš XVI amžiaus pirmojoje pusėje parašytos Bychovco kronikos.

Joje pasakojama, kad Gediminas, išvykęs iš savo tuometinės sostinės Kernavės, rado „gražų kalną“, ten įkūrė Trakus ir perkėlė į juos savo sostinę.

Vėliau, medžiodamas apylinkėse, Šventaragio slėnyje jis sumedžiojo taurą, todėl kalnas imtas vadinti Tauro kalnu. Naktį, nakvodamas netoliese ant kito kalno – anuomet vadinto Kreivuoju, o dabar žinomo kaip Plikasis kalnas, – Gediminas susapnavo nepaprastą sapną. Jame stovėjo didžiulis geležinis vilkas, o jo viduje staugė tarsi šimtas vilkų.

Šioje vietoje pasakojime pasirodo Lizdeika. Bychovco kronikoje jis vadinamas žyniu (worożbit), o maždaug po penkiasdešimties metų rašęs Motiejus Stryjkovskis jį jau pavadins „Krive Kriveita – pagonių lietuvių vyskupu“, pridurdamas, kad šis gerai išmanė ir „žvaigždžių mokslus“.

Gedimino sapną Lizdeika išaiškino labai savitai. Pasak jo, geležinis vilkas reiškė būsimą miestą, o vilko viduje skambantis staugimas pranašavo to miesto garsą ir šlovę, kuri pasklis po visą pasaulį.

Iki šiol, praėjus daugiau kaip septyniems šimtams metų, šis aiškinimas vis dar kelia klausimų. Geležinio vilko įvaizdis akivaizdžiai ne iš dangaus nukritęs.

Jei sapne būtų pasirodęs paprastas vilkas – būtų viena, tačiau būtent geležinis vilkas aiškiai nurodo į seną mitologinį vaizdinį.

Šį motyvą dar 1963 metais išsamiai nagrinėjo Bronislava Kerbelytė.

Panašių pasakojimų aptinkama ir dabartinės Gudijos vakarinėje dalyje. Pavyzdžiui, Vaukavysko apylinkėse (maždaug  šimtas kilometrų nuo Lietuvos sienos į pietus) užrašytose sakmėse pasakojama apie brolį ir seserį, bėgančius nuo geležinio vilko.

Toje sakmėje vilku buvo virtęs velnias, kuriam dievas leido išskersti visus žmones. Pasakojama, kad jis jau buvo išskerdęs beveik visus, o gyvi liko tik brolis ir sesuo (vėliau nuo jų ir turėjo kilti naujoji žmonių giminė, bet pasakoje apie tai nekalbama).

Šioje sakmėje geležinis vilkas ima staugti tik tada, kai brolis su seserimi buvo pasiekę kitą upės krantą. Tačiau jo staugimas nėra grėsmingas – priešingai, jis apsimestinai graudus: sesuo pagailėjo vilko ir susitarė su juo pražudyti savo brolį.

Tačiau B. Kerbelytė neatkreipė dėmesio į vieną itin įdomų faktą. Lietuvių tyrinėtojų žvilgsnis retai nukrypsta taip toli į rytus, todėl jų dėmesio beveik nesulaukė išskirtinė daina, užrašyta pačioje rytinėje dabartinės Gudijos dalyje. Atrodo, kad joje apdainuojamas būtent tas pats pasakojimo epizodas – akimirka prieš sesers susitarimą su vilku.

Ten, prie didžiosios upės,
Sėdėjo brolis su seserimi.
Jie sėdėjo, kalbą kalbėjosi:
– Kas šią upę perplauks,
Tas mano seserį ves.
Atsiliepė pilkasis vilkas,
Pilkasis vilkas, ilgauodegis:
– Aš šią upę perplauksiu,
Aš tavo seserį vesiu.
– Vakar aš buvau caro duktė,
Šiandien aš esu vilko žmona.

Ši daina užrašyta Lapyrouščynos kaime, Dubrounos rajone, anapus Dniepro. Kartu su dūdmaišio muzika ji, regis, pirmą kartą viešai nuskambėjo 2022 metais per Kupolės šventę, kurią surengė baltiškąją tapatybę puoselėjanti gudų bendruomenė „Svajksta“, dalyvaujant grupei „Dainava“. O folkloro tyrinėtojų dėmesį ši daina patraukė po to, kai 2020 metais žurnale „Svajksta“ buvo paskelbtas išsamus straipsnis apie šį mitologinį siužetą.

Vis dėlto lieka svarbiausias klausimas – kodėl Lizdeika Gedimino sapną aiškino būtent taip, jei geležinio vilko vaizdinys akivaizdžiai priklauso daug platesniam mitologiniam pasakojimui?

Apie tai plačiai rašė šviesaus atminimo mitologas Gintaras Beresnevičius savo 1995 metais išleistoje knygoje „Baltų religinės reformos“, skyriuje „Šventaragis ir Gediminas“. Jo nuomone, ši legenda atspindi politinio centro perkėlimą į senąjį religinį centrą – Šventaragio slėnį, kuriame nuo seno buvo deginami Lietuvos valdovai.

II. Lizdeika – iš lizdo?

Tačiau prie pasakojimo apie Lizdeiką galima pridurti kai ką naujo ne vien dėl dainos iš Lapyrouščynos.

Bychovco kronikoje pasakojama, kad Lizdeika „buvo rastas erelio lizde“. Lietuviui toks pasakojimas atrodo visiškai suprantamas, nes vardas savaime siejasi su žodžiu lizdas (latviškai ligzda, pagaliau iš indoeuropietiško *nizdos, reiškiančia „vieta atsisėsti“, kaip nurodo indoeuropiečių kalbų tyrinėtojas Julius Pokornis).

Ši aplinkybė patraukė ir Gintaro Beresnevičiaus dėmesį. Knygoje „Baltų religinės reformos“ jis Lizdeikai paskyrė atskirą skyrių „Lizdeika ir šamanistinė tradicija“. Beresnevičius primena Sibiro tautų tikėjimą, kad būsimųjų šamanų sielos bręsta lizduose ant Giminės medžio. Todėl ir Lizdeikos vardą jis laikė galimu labai senos šamanistinės tradicijos atgarsiu baltų pasaulyje.

Vis dėlto atrodo, kad toks aiškinimas gali būti vėlesnis, atsiradęs jau iš lietuvių kalbos vartotojo perspektyvos. Kitaip tariant, tai galėjo būti liaudiška etimologija, egzistavusi jau mažiausia Bychovco kronikos sukūrimo laikais.

Panašų reiškinį matome ir kituose senuosiuose lietuvių asmenvardžiuose. Ankstyvaisiais laikais, pavyzdžiui, ypač išpopuliarėjo kamienas Taut-, nes čia jau seniai buvo aiškiai girdimas lietuviškas žodis tauta. Tuo tarpu panašios sandaros kamienai, tokie kaip Kaut-, Naut-, kurie taip lengvai nepaaiškinami, pamažu nyko, nors juos galime aptikti, pavyzdžiui, senųjų prūsų varduose Cawte-wille, Nawte-mer (lietuviškai būtų Kautvilas, Nautmeras).

Tai atskira tema, rodanti, kaip ankstyvojoje lietuvių aplinkoje buvo prisitaikomi dar iš visiškai senojo laikotarpo sluoksnio paveldėti vardai. Lengvai suprantami kamienai buvo išsaugomi ir plito, o nebeaiškūs ilgainiui traukėsi iš vartosenos.

Panašiai galėjo nutikti ir su vardu Lizdeika.

Šis vardas, beje, neišnyko amžių tankmėje. Vilniaus pavardė Lizdeika randama XIX m. metrikoje (1863 m. – Александръ Лиздейко). Taip pat žinoma Vilnijos pavardė Lizdovskis, užfiksuota 1851 metais Lavariškių apylinkėse (Маріанна Лиздовская).

Taigi mes ir toliau Lizdeikos vardą sietume su bendriniu žodžiu lizdas, jei neturėtume pavyzdžių, kai kamienai Lis-, Da– būtų pastatyti atvirkštine tvarka.

Tokį atvejį liudija senoji Eišiškių krašto pavardė Dalisas (atstatoma iš 1864 m. metrikoje paliudytos formos Далисовна). Dar iškalbingesnis pavyzdys – Briansko srities vietovardis Dalisičiai (į rytus nuo Gudijos Kasciukovičių). Greta jo aptinkami ir kiti baltiškos kilmės vietovardžiai – Boreikiai, Simontovka (pastarojo pavadinimas galiausiai sietinas su vardu Simantas) bei tame pačiame regione, prie Briansko srities Kletnios, išskirtinis rytinėms žemėms jotvingiškas vietovardis Jatviž. Būtent jo paplitimu taip toli į rytus kadaise žavėjosi žymus baltistas akademikas Vladimiras Toporovas.

Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau – kai prie dvikamienio vardo, kuris baigiasi balsiu, pridedama priesaga -eik-.

Metrikose randame pavardes Bildejko (Cichavolė prie Svisločės, 1912 m.), Maslejko (Giedraičiai Vilnijoje, 1820 m.) – o be tos priesagos -eik- dabartinės lietuviškos pavardės Bilda, Masla. Ir tokie pat kamienai, tik atvirkštine tvarka, aptinkami metrikų pavardėse Dabilevič (iš buvusių Lebičanų prie Baranovičių, 1735 m.), Lamasevič (Cvykličiai prie Gardino, 1854 m.), kurios vestinos iš senųjų dvikamienių vardų Dabilas, Lamasas.

Dar apie tokią asmenvardžių kamienų sukeitimo metodiką, padedančią tiksliau aiškinti senųjų vardų kilmę, rašoma pernai Minske gudų kalba išleistoje knygoje „Vytautai ir Vitartai“ (ją dabar galima įsigyti ir Vilniaus etninės kultūros krautuvėlėje „Ragainė“).

Ar toks požiūris paneigia Gintaro Beresnevičiaus pasiūlytą šamanistinę Lizdeikos interpretaciją?

Visai nebūtinai.

Negalima atmesti galimybės, kad čia susipynė dvi tradicijos. Tokiu atveju visos Beresnevičiaus mintys apie lizdo simboliką ir jo pateiktos nuorodos išlieka prasmingos. O kartu atsiveria galimybė Lizdeikos vardą įtraukti ir į platesnį senosios baltų antroponimijos kontekstą.

III. Lizdeikos vieta Lietuvos istorijoje

Galiausiai Lizdeikos asmenybei turėtume skirti gerokai daugiau dėmesio, negu esame įpratę.

Veikiausiai jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie rūpinosi šventąja deginimo vieta Šventaragio slėnyje – dabartinėje Vilniaus Katedros aikštėje. Jo padėtis turėjo būti pakankamai aukšta, kad būtent jo būtų klausiama patarimo, kai Gediminas susapnavo savo garsųjį sapną apie Geležinį vilką.

Tam tikra prasme būtent Lizdeika davė pradžią Vilniaus miestui.

Kaip yra pastebėjęs Gintaras Beresnevičius, šioje istorijoje Gediminas buvo ne tiek pagrindinis veikėjas, kiek žmogus, ieškantis dievų ir protėvių valios. Jis specialiai nakvojo Šventaragio vietoje tikėdamasis sapne sulaukti ženklo iš protėvių.

Todėl Lizdeikos vaidmuo šioje istorijoje nėra vien atsitiktinis sapno aiškintojo vaidmuo.

Jis tampa tarpininku tarp valdovo ir šventosios tradicijos, tarp politinės valdžios ir religinės pasaulėžiūros. Būtent jo aiškinimas leidžia suprasti sapno prasmę ir suteikia pagrindą naujojo politinio centro atsiradimui.

Apie visa tai verta prisiminti kiekvieną kartą, einant per triukšmingą Vilniaus centrą ir pakeliant akis į kalvas, iškilusias virš buvusio Šventaragio slėnio.

Galbūt tuomet į Vilniaus pradžią pažvelgsime ne vien kaip į legendą apie Gedimino sapną, bet ir kaip į pasakojimą apie žmogų, kurio vardas šiandien dažnai lieka šešėlyje.

Lizdeika buvo ne tik sapno aiškintojas. Jis buvo tas, kuris suprato ženklo prasmę. Ir galbūt būtent todėl, drauge su Gediminu, tapo vienu iš tikrųjų Vilniaus gimimo kūrėjų.

Autorius yra gudų muzikantas, vertėjas, baltų kultūros bei istorijos tyrinėtojas