J. Vaiškūnas: Kalba yra stipriausias mūsų tapatybės pagrindas

Nalšios krašto pokalbiai: apie išėjusius iš Švenčionijos krašto, bet esančiais ten savo širdimi ir tyrinėjimais

Šarūnas Birutis, buvęs kultūros ministras, Seimo ir Europos Palamento narys, tęsia pokalbių ciklą apie Šiaurės Rytų Lietuvos istoriją ir ateities perspektyvas. Šio pokalbio svečias – etnoastronomas, muziejininkas, publicistas Jonas Vaiškūnas.

Šarūnas Birutis:
– Kas jus sieja su Švenčionių kraštu?

Jonas Vaiškūnas:
– Mano gimtinė yra Papiškės kaimas pačiame Švenčionių ir Ignalinos paribyje. Šalia yra ežeras Šventas, upelis Šventelė, gyvenvietė Šventa (tarmiškai – Švinta). Tokios vietos negali būti pamirštos ne tik dėl to, kad tai yra tėviškė, bet ir dėl to, kad jos alsuoja šventumu. Tai nepaprasta žemė, nepaprasta tėviškė. Neseniai lankydamasis Indijoje vienos nedidelės genties dvasininko paklausiau – ką reiškia jų genties pavadinimas? „Šventi žmonės“, – atsakė. Tai ir sakau: „Labai malonu, aš irgi švenčioniškis“…

– Pavardė Vaiškūnas tikriausiai čia yra labai populiari, netgi kaimas yra Vaiškūnų. Jūsų visa giminė turbūt yra iš šio krašto?

– Nesu taip giliai paniręs į savo šaknis, kad galėčiau įvardyti, kas yra giminė, o kas ne. Taip, yra keli kaimai, ir pačiame Švenčionių rajone yra kaimas Vaiškūnai, bet yra ir kaimas už valstybinės Lietuvos sienos, Vitebsko srityje, kuris vadinasi „Вайшку́ны“, o ten IX-XI a. lietuviški pilkapiai. Taigi vardas yra tikrai susijęs su šiuo kraštu, ir, matyt, protėviai, bent jau iš tėvo pusės, nuolat čia sėsliai gyveno.

– Užaugote Švenčionyse, baigėte Zigmo Žemaičio mokyklą, paskui tęsėte mokslus Vilniaus universitete, mokėtės fizikos, paskui dirbote lazerių ir astronomijos srityje, vėliau perėjote į muziejininkystės sritį, į publicistiką. Kas vis dėlto šiandien yra Jonas Vaiškūnas? Mokslininkas, astronomas, publicistas ar muziejininkas?

– Don Kichotas gal. Man įsiminė Levi Stroso (Levi Strauss), antropologo, žodžiai: „Vadinkite mane Don Kichotu“. Jis buvo antropologas, mokslininkas, visokių jam buvo galima priskirti titulų. Gyvenimo taisyklė buvo tokia: gyventi taip, kad dabartyje būtų kuo daugiau praeities. Ir mane tai nukreipė iš fizikos į etninę kultūros sritį.

Supratau, kad Lietuva labai toli pažengs į priekį ir užsitarnaus gerą vardą lazerių srityje, kurioje aš dirbau, tačiau suvokiau, kad JAV ar Japonijos tyrinėtojai gali taip pat plėtoti tuos pačius lazerius, o mūsų ištakų tyrinėjimai yra mūsų pačių žinioje. Ir, kadangi buvau viena koja astronomijoje ir fizikoje, galvojau, kur man netoli žengus. Supratau, kad reikia tiesiog pasidomėti mūsų protėvių žiniomis apie dangų, apie gamtą. Taip perėjau į etnokultūros erdves. Taigi dabar esu fizikas tik pagal išsilavinimą.

– Sakote, kad praeitis užėmė jūsų mintis. Bet kam reikalinga praeitis dabarčiai ir ateičiai?

– Teisingas klausimas, jis dažnai kyla jauniems žmonėms, na ir mums patiems. Atsakymą galime rasti žodyje „tapatybė“. Jis labai gerai paaiškina patį reiškinį ir tikslą – „tas pats“, „būti tuo pačiu“. Kokiu? Kaip mūsų protėviai. Taip, visiškai tapačiais būti negalime, tačiau tapatumą randame šaknyse, ištakose. Žiūrėk vėl užaugo nauja žolė. Nauja? O juk iš tų pačių šaknų auga. Šaknys mus daro tapačius su tais, kurie gyveno prieš tai.

Kadangi kartais pagalvoji ir apie gyvenimo prasmę, suvoki, kad mūsų ištakos yra dabarčiai labai svarbios. Lygindami tapatybę su šaknimis suvokiame, kad vaisiai, augantys ant gyvybės medžio šakų, yra saldūs tik dėl sveikų šaknų. Tik pažeisk šaknis, ir vaisius turėsi pirkti prekybos centre. O tai bus nebe tavo vaisiai, o  atvežtiniai iš užjūrio, iš Afrikos. Praeities patirtis reikalinga mums šiandien.

– Šiandien daugelis jaunų žmonių pasakytų, kad jūs esate nacionalistas. Nes globaliame pasaulyje, XXI a. viskas yra pasiekiama ranka, jūs dar kalbate apie praeitį, apie savastį. Kam globaliam žmogui šiandien to reikia?

– Globalybės įgalintas lengvas santykis su kitais geru ir draugišku gali būti tik kuomet vertiname ir pasitikime vieni kitais o tai įmanoma tik vertinant ir mylint pačius save. Taigi, jeigu tu vertini savo tautą ir randi, už ką ją mylėti, tuomet tu gali gerbti ir kitas tautas. Tuomet tau yra smalsu, kokios yra kitos tautos, tau nežinomos. Tuomet giliniesi, bendrauji, keitiesi patirtimi, praturtėji. Bet tik įsigilinęs į savo tautos istoriją, patirtį, gali kuo nors būti įdomus ir vertingas kitiems. Jeigu savo tautoje nesugebame atrasti vidinės prigimtinės galios, tos sėklos, kuri įgali auginti, tuomet ir globalizmas iškyla ne kaip galimybė bet kaip grėsmė – skaidytis ir ištirpti, o ne tvirtėti bendrybėje.

Romualdas Ozolas yra pasakęs, kad pats tikriausias patriotizmas ir yra nacionalizmas. Jis tai sakė mylėdamas savo tautą ir gerai žinodamas jos vertybes todėl gebėdamas jas atpažinti ir kitose tautose. Todėl nacionalizmas nėra neigiamas dalykas, kaip dažnai bandoma pateikti.

– Man tai yra suprantama ir įtikinama. Iš tikrųjų ta bendrystė įvairovėje yra didelis dalykas ir vienas iš kiekvieno žmogaus stiprybių. Pasuksiu temą senovės baltų tikėjimo link. Kas tai yra? Jūs esate pagonys, ateistai, tikintieji? Kas yra tai, ką jūs propaguojate? Koks yra santykis su katalikybe?

– Mes pripratę prie vienos religijos. Anksčiau klausdavo: „tu partinis ar ne?“. Taip ir su religija – kaip paklausiame, ar žmogus yra tikintis, įsivaizduojame tik vieną konfesiją. Tai siauriną žmonių supratimą apie religinę įvairovę. Mes žinome, kad mūsų protėvių religija, kaip ir kalba, buvo kitokia –panaši į lotynų, graikų kalbą, sanskritą – sena. Žinome, kad mūsų protėvių dievų vardai, apeigos ir papročiai buvo kitokie. Nepažindami jų nebūsime savimi kultūriniame, religiniame ir dvasiniame lygmenyje. Ieškodamas šių lengvai prarandamų tautos dvasinio gyvenimo apraiškų šiandienybėje, studentiškais laikais, įsijungiau į etninį judėjimą, kuris buvo visuotinis.

Dar nebuvo Sąjūdžio pėdsakų. Tai buvo folklorinis judėjimas, buvo rengiami žygiai po gimtąjį kraštą, renkama tautosaka, švenčiamos senosios šventės. Mes važiuodavome į kaimus, užrašinėdavome senų kaimo žmonių dainas, pasakas, padavimus, papročius… Nedemonstravome jų užlipę ant scenos, kaip kultūros namų darbuotojai, o pritaikydavome sau šiuolaikiniams mūsų dvasiniams poreikiams, bandydami pajusti kaip tai veikia mūsų jausmus ir mūsų sielas – dainuodavome sau jų dainas, išbandydavome burtus ir apeigas, švęsdavome kalendorines ir šeimos šventes… Tai atlikdavome ne bet kur ir ne bet kada o kaip ir pridera – „šventu laiku“ ir „šventoje vietoje“. Tapačioje vietoje ir tapačiu laiku atlikęs tai ką per amžius darė tave mokę protėviai – išgyveni šventumą, pajunti tapatybę.

– Taigi  kaip jūs sugyvenate su kitomis konfesijomis? Ar tai nėra jų neigimas? Daugeliui yra neaišku?

– Matote, ar lietuvis kalbėdamas lietuviškai neigia anglų kalbą? Siūlau palyginti savo tikėjimą su kalba, su… liežuviu. Pernai Ukrainoje bendraudamas su vienu tėnykščiu profesoriumi, išgirstu iš jo lūpų: „Я не язычник“ („Aš ne pagonis“). Tuomet jo klausiu: „У вас есть язык? Покажите“ („O Jūs turite liežuvį? Parodykite.“). Ir jis parodė. „Na štai, – sakau – turite savo liežuvį, savo kalbą, vadinasi esate pagonis“. (Liežuvis ir kalba rusų kalboje tapatūs žodžiai. Rusų kalbos žodis „pagonis“ kilęs nuo žodžio kalba – „язык“). Taigi, jau kalbėdami savo kalba esame pagonys. Matyt neveltui krikščioniškosios polonizacijos laikais, o kai kada ir dabar, mūsų gimtoji kalba vadinama „pagonių kalba“. Mat kalba yra stipriausias mūsų tapatybės pagrindas – religijos, ir pasaulėžiūros šaltinis. Bet kai mes kalbame sava kalba, nieko neįžeidžiame. Angliškai pasimokę susikalbėsime sklaidydamiesi po globalų pasaulį. Bet protėvių žemė per amžius turi likti ta vieta kurioje turi teisę sulietuvintį visą pasaulį.

Mes turėdami savo papročius, dainas, apeigas ir dievų vardus staiga pradedame garbinti Abraomą, svetimą Šventąją žemę, Izraelį, Palestiną ir kitus svetimų kultūros želmenis. Mes lankstomės svetimų kultūrų prožektoriams, nors šviesa ant mūsų galvų srūva tiesiai iš dangaus – ir pakanka pakelti galvą, atmerkti akis, išsitiesti, kad pamatytum – Šventoji žemė yra čia, Dievo išrinktoji tauta esame mes, o mūsų kalba perteikia pačius giliausius mūsų jausmus, įgarsina pačių ploniausių mūsų sielos stygų virpesius plačiam pasauliui ir visai žmonijai. Svetimi žodžiai  nors ir suprantami  bet mano sieloje, mano širdyje, mano galvoje šaknų neturi. Pasaulėžiūra, religija, labiausiai reiškiasi per kalbą – per savas maldas, per savo žodžius, per savus vardus. Klausykite: mama, tėvas, sūnus, senelis, Žemyna, Dievas, Perkūnas, Vėlinas, Laima…

– Negalima  visiškai nesutikti su jumis ir dabar nesiginčysime. Mes šiandien kalbame apie Švenčionijos kraštą. Pasakėte, kad Šventa žemė yra čia. Kodėl tuomet ji nyksta? Vyksta emigracija, šis kraštas neteko beveik pusės gyventojų laisvos Lietuvos metais. Ką reikia padaryti, kad visi grįžtume į šią žemę ir neieškotume pasaulyje šiltesnių, patogesnių ar „šventesnių“ vietų?

– Kiekviena tauta ir kiekviena jos karta savo vietą turi paversti šventa vieta ir šventu laiku. Gyvename čia, ir turėtume palaikyti žemės šventumą. Štai du vienodi žemės lopinėliai: vienas Šventas, o kitas paprastas. Kuo jie skiriasi? Savo prasme. Šventumas kyla iš mūsų vidinių pastangų įprasminti, sureikšminti – savo darbais, savo žygiais, aplaistytais mūsų prakaitu, mūsų gyvenimu, mūsų krauju ir tai nuolat priminti mūsų vaikams, jų anūkams. Tik taip įgalinta žemė ir daiktai mums ir mūsų vaikams gali duoti žymiai daugiau negu bet kuri svečia pasaulio šventybė.

– Ne vienas šiandieninis žmogus pasakys – ką man čia veikti? Grubiai tariant, ką man čia veikti ir ką valgyti? Ir išvažiuoja į Angliją ar Norvegiją, ar bent jau Vilnių. Ką jam atsakyti?

– Jeigu gyvenimo tikslas – daugiau valgyti – tokių nestabdykime. Tegul lekia ir net nebegrįžta. Tai prarastoji karta ir rūšis. Užsiimkime tais kuriems dar tik auga sparnai ir kuriems tuoj norėsis išskristi paskui norinčius lengviau ir daugiau pavalgyti. Nepasiduokime globaliųjų sukčių verslo religijos propagandai apie judėjimų laisvę ir vartotojų auginimą. Mūsų laisvė, tikras augimas ir kūniškieji bei dvasiniai vaisiai gausiausiai auga įdirbtoje tėviškės žemėje jei tik esame įgalūs ją apvaisinti.  Kiekvienam būtina dėti nuolatines pastangas, kad vertybės užgimtų pačiame žmoguje ir skleistųsi per jį aplinkui taip įdirbdamos ir pašventindamos žemę kurioje jis gyvena ir daiktus kuriuos paliečia. Ypač svarbu tai perteikti jaunajai kartai.

–  Matyt, spraga įvyko. Galbūt esame išbridę iš socializmo, ir vaikus taip pat mokome – jog visko trūko, o dabar galime visko turėti, tai imkime kuo daugiau. Ten buvo ateizmas, o atėjus laisvai Lietuvai, kartu su viskuo atėjo dar ir nestabdomas materializmas–

– Atsimenu, sovietiniais laikais vis buvo klausiama – kodėl nėra lietuviškų istorinių romanų? Nors visiems buvo aišku – totalitarizmas viską užgniaužė. Dabar esame užgniaužti vartotojiškos visuomenės, laukinio kapitalizmo. Greit nebebus žmonių – liks tik „vartotojai“. Visada yra donkichotų kurie nepasiduoda, priešinasi įsivyravusiai beprotybei, eina prieš srovę. Kol jų yra viltis atgimti dar gyva. Lygiai kaip seno raugo gniužulėlis perneštas į naują trobą, gali užraugti visa statinė taip ir žmogaus kūrybinių galių kibirkštis mūsų pastangų dėka gali iškilti iš sielos pelenų ir sužibti pačia ryškiausia kelrode žvaigžde. Todėl nesidairykime aplinkui kol kiti pradės už mus veikti, nelaukime kol ateis nauja, gera valdžia ar atjojęs išvaduotojas ant balto žirgo nubaus godžiuosius ir padalins visiems viską po lygiai. Patys esame atsakingi už tai, kas vyksta. Laukinio kapitalizmo ir globalizmo platinamą materializmio užkratą galime įveikti tik savo vidinių dvasinių galių pastangomis, telkdami ir vienydami tas pastangas. Esu jau ne kartą rašęs ir pasisakęs kaip to turime siekti.

Priminsiu tik vieną esminę nuostatą, kuria turėtume būtinai vadovautis, kad nepasiklystume šiuolaikinės propagandos džiunglėse, o būtent – netikėkite melu, kad  dabartinė naujoji globalaus kapitalizmo forma su visais teigiamais ir neigiamais poveikiais yra objektyvi ir neišvengiama realybė, dėsningai vedanti į tautinių kultūrų išsilydimu pagristą pažangą. Kultūrinė, socialinė ir politinė tvarka tuo ir skiriasi nuo gamtinės kūrinijos, kad priklauso nuo mūsų, kad ją kuriame, keičiame ir palaikome – mes – patys sau – žmonės.

– Ko galėtumėte palinkėti Švenčionių kraštui?

– Švenčionių kraštui dėkoju kaip mane išauginusiems mylimiesiems tėvams ir šventiesiems namams, o švenčioniškiams linkiu savo darbu ir triūsu kurstyti ne svetimų kraštų namų židinius, o kurti ir palaikyti savo protėvių krašto šventumą ir išugdyti šią pareigą vaikams ir anūkams, kad įsitikintų, jog įkvėpimo ir galių geriausia semtis ne iš gangų ir palestinų, o iš savo tėviškės šventų šaltinių, upelių ir alkų…

– Dėl laiko stokos turėčiau stabdyti jus. Palinkėję šventumo šiai žemei ir  savasties išlaikymo, tikėkimės, kad šio krašto didybė dar gali atsikartoti, nes žinome, kad kai kurie istoriškai kildina Lietuvą iš čia. Su jūsų palinkėjimu, žvelgdami ir į pedagogus, ir į jaunąją kartą, mes šį pokalbį baigiame. Ačiū Jonui Vaiškūnui už įdomų požiūrį. Manau, kad tai  tikrai praturtins mūsų  skaitytojus.

„Švenčionių kraštas“ 2020-06-06, Nr. 43 (1958)