Mokslininkė įspėja apie „tyliąją krizę“: ar esame pasiruošę pasirūpinti sparčiai senstančia Lietuva?

Lietuva sparčiai sensta, o kartu su demografiniais pokyčiais vis ryškiau jaučiamas iššūkis, apie kurį viešojoje erdvėje kalbama dar palyginti nedaug – senyvo amžiaus žmonių ilgalaikė priežiūra.

Numatoma, kad jau 2040 metais vienam 65 metų ir vyresniam gyventojui šalyje teks tik du 15–64 metų amžiaus gyventojai, kai šiandien jų yra trys. Tuo pačiu metu beveik pusė visų Lietuvos gyventojų gali būti 50 metų ir vyresni.

Toks visuomenės senėjimas reiškia, kad turės keistis ne tik darbo rinka ir senatvės pensijų sistema, bet keisis ir socialinės bei sveikatos priežiūros poreikiai.

Sparčiai kintant demografinei padėčiai, vis dažniau keliami klausimai, ar dabartinė ilgalaikės priežiūros sistema ateityje galės užtikrinti pakankamą pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms.

Atskleidė skirtingų šalių iššūkius

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Virginija Poškutė kartu su kolegomis iš septynių Europos universitetų jau antrus metus Europos Sąjungos tarptautiniame Horizon Lets Care projekte atlieka tyrimus, kuriuose analizuojama, kaip Europoje rengiamos ilgalaikės priežiūros sistemos ir kokių priežiūros sprendimų reikės ateityje.

Pirmieji projekto rezultatai rodo, kad sparčiai senstančioje visuomenėje vis aiškiau matyti spragos tarp augančių priežiūros poreikių ir dabartinės sistemos galimybių juos tenkinti.

„Pirmieji rezultatai parodė, kad ne visos šalys turi aiškius terminų teisinius apibrėžimus. Net toje pačioje šalyje skirtingos grupės nevienodai supranta, kas yra ilgalaikės priežiūros poreikis. Kokia priežiūra laikoma kokybiška, kada galime laikyti, kad darbas šioje srityje atitinka kokybės reikalavimus, ką reiškia priežiūros sistemos tvarumas ar lygios galimybės gauti paslaugas“, – sako ISM profesorė V. Poškutė.

Pasak V. Poškutės, nors Lietuvos teisės dokumentuose ilgalaikės priežiūros poreikiai apibrėžiami pakankamai išsamiai, lyginant su kai kuriomis kitomis projekte analizuojamomis šalimis, galimybės juos patenkinti vis dar yra labai ribotos.

„Lietuvoje didžiausias krūvis rūpinantis vyresnio amžiaus žmonėmis vis dar tenka šeimos nariams. Tačiau vis dažniau susiduriama su sudėtingais atvejais – daugėja demencija sergančių žmonių, didėja socialinė atskirtis ir vienišumas. Net ir tada, kai priežiūros poreikiai yra aiškiai įvardijami, sistema ne visada turi galimybių juos tinkamai atliepti“, – sako tyrėja.

V. Poškutė atkreipia dėmesį į neraminančią tendenciją – visuomenė sensta greičiau nei spėjame pritaikyti socialines sistemas, tad ilgalaikės priežiūros paslaugų prieinamumas turėtų tapti vienu svarbiausių socialinės politikos irmenybių.

„Jei priežiūros paslaugos nebus plėtojamos kryptingai, rizikuojame susidurti su situacija, kai vis daugiau žmonių senatvėje liks be reikalingos pagalbos.

Juo labiau kai skirtingos institucijos tą pačią problemą mato skirtingai, tampa sudėtinga kurti nuoseklią ir veiksmingą priežiūros sistemą.

Todėl labai svarbu pirmiausia susitarti, kaip suprantami priežiūros poreikiai, kas yra kokybiška priežiūra, kaip ji turėtų būti organizuojama, kokios yra skirtingų sistemos dalyvių atsakomybės atliepiant paklausą“, – pabrėžia mokslininkė.

Priežiūra – daugiau nei medicininė pagalba

Mokslininkė taip pat pabrėžia, kad ilgalaikė priežiūra neturėtų būti suprantama vien kaip pagalba sprendžiant fizinės sveikatos ar kasdienių veiklų problemas.

„Senyvo amžiaus žmonių poreikiai yra daug platesni. Jie apima ne tik fizinę sveikatą ar kasdienes veiklas, bet ir psichinę gerovę, socialinį ryšį, galimybę išlikti aktyviu bendruomenės nariu.

Todėl manau, kad ne tik priežiūros sistema turi būti kuriama nuosekliai, bet šalis turėtų pasirūpinti ir senstančios visuomenės strategija. T.y. kaip labiau įtraukti vyresnius asmenis į visuomenę, kaip pagerinti jų gyvenimo kokybę, kaip rengti sveikatos ir socialinės priežiūros sistemas, kad žmonės kuo ilgiau išliktų geros sveikatos ir savarankiški“, – sako V. Poškutė.

Kalbėdama apie ilgalaikės priežiūros ateitį, V. Poškutė pabrėžia ir dar vieną svarbų dalyką – neformalių globėjų vaidmenį. Pasak jos, diskusijose apie priežiūros sistemą dažniausiai kalbama apie žmogų, kuriam reikia pagalbos, tačiau gerokai rečiau prisimenami jo artimieji.

„Ilgalaikė priežiūra apskritai nėra tik atskiras socialinės politikos klausimas, tai klausimas apie tai, kokią visuomenę kuriame ir kaip vertiname žmogaus orumą visais gyvenimo žingsniais.

Senstančioje visuomenėje būtina iš naujo apgalvoti, kaip rengiame priežiūros paslaugas, kaip remiame neformalius globėjus ir kaip užtikriname, kad reikalinga pagalba būtų prieinama visiems, kuriems jos reikia“, – sako V. Poškutė.