Pirmadienis, 30 sausio, 2023
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
Advertisement
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result

Pradžia Kultūra Istorija

V. Turčinavičius. Tapatybės kaita (II)

Vladas Turčinavičius, www.alkas.lt
2015 06 22 08:00
17
Vytis – LDK herbas. Pieštas apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje. Saugomas Paryžiuje Arsenalo b-koje.

Vytis – LDK herbas. Pieštas apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje. Saugomas Paryžiuje Arsenalo b-koje.

Vytis – LDK herbas. Pieštas apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje. Saugomas Paryžiuje Arsenalo b-koje.
Vytis – LDK herbas. Pieštas apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje. Saugomas Paryžiuje Arsenalo b-koje.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba. Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamasi minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucjos dieną, kuri taip ir liko tik popieriuje!Jei ši konstitucija būtų veikusi, tai Lietuvos likimas būtų analogiškas anksčiau įvykusiam  Mazovijos – Mozūrijos kunigaikštystės likimui – buvo asimiliuota ir įjungta į Lenkiją.

Juk pirmiau buvo lietuvių teisinės kultūros paminklai – Lietuvos statutai. Apginant Lietuvos savarankiškumą ir jos piliečių tapatumą didžiulę įtaką turėjo Lietuvos statutai: kanclerio Alberto Goštauto rūpesčiu išleistas 1-asis bei 1588 m. išleistas 3-iasis, o jo civilinė dalis galiojo iki 1840 m. Šie mūsų teisinės kultūros paminklai turi būti minimi ir žinomi, jie svarbūs ir fenomenalūs to meto Europos istorijos ir kultūros kontekste. Dabar mes pabrėžiame, kad Vilniaus kultūroje daug paliko kitos tautos: lenkai, žydai, rusai, tačiau nutylima, jog sutarimą tarp tautų palaikė ir ugdė senoji tolerantiška baltų kultūra, o pakantumą įteisino ir užtikrino, Lietuvos teisės kūrinys „Lietuvos statutas“, kurio jubiliejų neminime, nes mėgstame minėti kitų tautų įžymiąsias datas?! Arba tai minėti trukdo prolenkiškas istorikų ir Lietuvos vadovų nusiteikimas, mat, Statutas parodytų, kad 1569 m. sukurta sąjunginė Lietuvos ir Lenkijos valstybė nebuvo tik Žečpospolita Polska, bet LDK turėjo savarankiškumo galios dalykus: savo kariuomenę, iždą, teisinę sistemą ir valstybės antspaudą.

Kaip Statutai atsirado, juk iš dangaus nenukrito, o tai buvo mūsų bendros baltiškosios kultūros kūrinys. Čia pažvelgsiu dar į senesnius laikus: gal Statutas siejasi su gotų teisynu, o gal baltų, kaip teigia žymusis tyrinėtojas, poliglotas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, Meksika „Del Toro“ sp. 1972 m.). Jis teigia, kad gotų kalbą sudaro apie 60 proc. baltiški žodžiai ir įrodo, jog gotai visiškai ne germanų gentis (tą patvirtina ir Jūratės Statkutės de Rosales tyrinėjimai). Mūsų tautosaka išsaugojusi daug ką iki rašytinių žinių – mes, kai ko nors nežinome, iš pasąmonės atsimename girdėtą močiučių posakį: „Bala žino“. Tačiau Č. Gedgaudas rašo, kad 5-ojo amžiaus gotų (gal baltų) teisynas saugojamas Prancūzijoje ir vadinasi „Les Balagines“ (skaitoma: Lė Balažin). Belieka istorikams ir kalbininkams tyrinėti šią temą.

Jeigu XVI a. Didžiojoje kunigaikštystėje bei Prūsų Lietuvoje dar buvo spausdinamos lietuviškos religinės knygos (M. Daukšos „Postilė“- 1595 m., M. Mažvydo „Katekizmas“ – 1547 m.), tai XVII a. LDK religinėje literatūroje įsigalėjo lietuvių-lenkų kalbų žargonas (M. Olševskis „Broma atverta ing wiecznosti“), kuris plito ir gyvojoje kalboje, o vėliau per 200 metų literatūroje virto plačiai naudojama lenkų kalba. Tragiškas Lietuvai XVII amžius, 1655 m. karas su Maskvos kunigaikštyste, kai buvo sudegintas Vilnius, turėjo nepataisomą poveikį diduomenės ir bajorijos savimonei.

Kai po Liublino sutarties LDK valstybinėse raštinėse, Vilniaus universitete buvo vartojama lotynų kalba, tai jau 1697 m. LDK raštinėse nurodyta ir imta rašyti lenkiškai, nors pati Lenkija ir toliau vartojo lotynų kalbą. Anuomet Lietuvos talentingi žmonės kūrė lotynų, o vėliau – lenkų kalba ir save vadino: „gente Lituani, natione Poloni“ – „kilmės-lietuviai, pilietybės-lenkai“. Tačiau intelektualų, bajorų kilmė ir gimtinė, ir dangus, kur jie užaugo ir gyveno, jų sielose įkvėpė lietuvišką (Lietuvos) dvasią ir savimonę – apie tai byloja jų kūryba. Nors jie kūrė lenkų kalba, tačiau plačiau paplitusi kalba yra tik įrankis savo žinomumui skleisti. Ar gali įrankis nustelbti kūrėjo kilmę, mentalitetą, dvasią? Visa tai randame Adomo Mickevičiaus, Vladislovo Sirokomlės (tikr. Liudvikas Kondratavičius) ir kt. kūryboje – jie apdainavo ir aprašė Lietuvą.

Prisimenu įžymiojo lenkų kino meistro Andžiejaus Vaydos filmą „Ponas Tadas“ kaip jis meistriškai perteikė tų laikų Lietuvos žmonių, bajorų mentalitetą, pavaizduotą A.Mickevičiaus poemoje, o įstrigo mano sąmonėje bajorų šūkiai: „Tegyvuoja Lietuva“ (Težyje Litva), bet nė karto nesušukta: „Tegyvuoja Lenkija“. Štai jų savimonė ir mentalitetas – jie degė noru atkurti buvusią Didingą  Lietuvą, pasinaudojant Napoleono žygiu į Rusiją.

O kaip buvo su prastuomene? XIX a. pabaigos statistika rodo, kad lietuviai šiuose Vilnijos kraštuose sudarė iki 80 proc. gyventojų. Kaip rodo dabartinė tikrovė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų dauguma, buvę valstiečiai save įvardija lenkais, manytina, kad tai 1920-39 m. metų Lenkijos okupacijos padarinys. Atrodytų, kad šie gyventojai, ypač dzūkai, kurių pavardės Dudkoit (Dudkaitis), Gaidel (Gaidelis), Avižien (Avižienis) ir pan. turėtų pasekti savo aukštuomenės pavyzdžiu ir dabar, atsikūrus Lietuvai, save laikyti „kilmės lietuviai ir piliečiai Lietuvos“. Deja, priešingai elgtis juos skatina ir savivaldybių vadovai, nes savo administracijų pavadinimus ir iškabas rašydami dvejomis kalbomis net pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymą. Galima manyti, jog taip elgtis juos skatina didysis kaimynas – buvusi Maskvos kunigaikštystė, kuri per visą istoriją kurdama ir palaikydama konfliktus tarp lietuvių ir lenkų bei Lietuvos sąskaita išaugo iki imperijos, o Lietuva susitraukė. Vadinasi, esantys šių rajonų valdžioje asmenys yra nelojalūs Lietuvos Respublikai, gal jie tarnauja buvusiai imperijai, nes palaiko rusenantį tautinį konfliktą ir kartu trukdo gyventojams integruotis į Lietuvos gyvenimą ir visuomenę.

Atsikūrusi Lietuva 1920 m. liepos 12 d. sutartyje su Rusija apibrėžė pietrytines sienas etninių dzūkų (dainavių) gyvenamose vietovėse, su Lydos ir Gardino sritimis. Stebėtina, kad per 19-os metų Lenkijos okupaciją šios etninės vietovės tapo neetninėmis ir atiteko kitai valstybei, tačiau šiose srityse iki dabar išlikę dzūkiškai kalbančiųjų salos rodo, jog tuo metu buvęs Lietuvos okupantas – Rusijos imperija, virtusi sovietine Rusija, tikrai Lietuvai priskyrė etnines dzūkų žemes, nes ši valstybė taip lengvai žemių neatiduoda.

Tačiau mes dėl kalbų vartojimo žinome analogų ir kitose šalyse: Suomijos rašytojai rašę švedų kalba, bet save laiko ir prisistato pasauliui suomių rašytojais, įžymūs pasaulyje Airijos rašytojai rašę anglų kalba, bet save vadinantys airių rašytojais ir pasaulis juos laiko airių rašytojais. Tai kodėl dabar, kada atsikūrusi Lietuva, mes (tikiuosi ne visi)  šiuos įžymiuosius poetus, istorikus, mokslininkus vadiname lenkais, vokiečiais, rusais? Ar ne dėl perdėto lietuvių kuklumo ir tolerancijos taip elgiamės? (Oi, dar mums reikia mokytis iš kaimynų.)

Štai savo lietuviškos tapatybės pasididžiavimo pavyzdžiai: iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ – „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. […] Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“

Tai iš XVI amžiaus glūdumos ateinantis intelektualo lietuvio tiesioginis klausimas ir reikalavimas Lietuvos Seimo nariams, besigviešiantiems keisti lietuvišką raidyną.keisti lietuvišką raidyną.

Cituosiu Kristijono Donelaičio (1714-1780) poemos „Metai“ iš „Žiemos rūpesčių“ personažo Lauro lūpomis – apie Mažosios Lietuvos arba Prūsų Lietuvos kolonistus ir jų antilietuvišką aroganciją:

Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
Šypsos rods, o tikt mūsų šauną garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
Ir mūs alų su gvoltu jau visai sugėrę,
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo
Ir varles bei rupūžes jus ėst pamokino?

O štai, jau 1800 m. lietuvių kilmės pasaulinio lygio filosofas Imanuelis Kantas, Prūsų Lietuvos lietuvininkas, kūręs vokiečių kalba ir tai suprantama, nes asmenybės žinomumas pasiekiamas plačiau paplitusia kalba, rašė, kad lietuvių kalba yra ne tik kalbotyros paslapčių, bet ir tautų istorijos lobynas.

Pabrėžtina, XX a. poeto simbolisto Konstantino Balmonto, kūrusio rusų kalba ir mokėjusio lietuvių kalbą (mokėjo 10 Europos kalbų) bei  besibičiuliavusio su lietuvių poetu ir ambasadoriumi Jurgiu Baltrušaičiu bei kitais lietuvių rašytojais, mintys bei mentaliteto išraiška. Priminsiu, kad jis buvo kilęs iš lietuviškos Kurliandijos, kaip pats rašo: jo prosenelis Janis Balmutis perskėlė į Rusijos imperiją Jekaterinos laikais. Žinome, kad Lietuva ilgai gynė Rusios kunigaikštijas nuo Aukso Ordos, tačiau apie tai buvo nutylima. XIX a. Rusijoje ir dalinai Europoje vyraujant panslavizmo ideologijai, Konstantinui Balmontui, besidominčiam lietuvių tautosaka, kalba ir istorija,  pirmam Rusijoje priklausė 1907 m. išleistoje poezijos knygoje „Ugnies paukštė“ parašyta drąsi frazė: „Totorius nubloškė šalin lietuvis (Tatar otbrosil proč litvin)“ [1].

Tai buvo Mindaugas, Gediminas ir Algirdas. Po bolševikų perversmo Rusijoje, poetas gyveno Prancūzijoje, o 1928-29 m. Sorbonos universitete paskaitose apie lietuvių dainas prancūzų studentams poetas kalbėjo, kad Lietuva, suteikdama politines ir kultūrines formas, sukūrė Rusiją. Toliau cituoju jo paskaitoje pasakytas mintis: „…garbinga toji tauta, kuri sugebėjo lenkų ir rusų priespaudoje išlaikyti tokį  kultūros turtą (lietuvių kalbą-V.T.).  Visas pasaulis yra už tai dėkingas. […] Lietuva, kurios imperija buvo nuo jūros iki jūros, o dabar tapo nedidele valstybe, tačiau nenustojo turėjusi tokią galingą, ir puikią, ir seną kalbą, kurios neturi net pačios didžiausios tautos, – kalbą, kuri, geriausiųjų viso pasaulio kalbininkų žodžiu, esanti raktas įspėti daugybei kitų senesnių ir naujesnių Europos kalbų mįslėms. Kalba savo reikšme mokslui yra svarbiausias Lietuvos įnašas į pasaulinę kultūrą“ [2].

Kalbėdamas apie tautosaką, jis pabrėžia, kad slavų tautosaka turtingesnė, tačiau tas turtingumas „išorinis“, o „lietuviškos dainos dvasingumas labiau religinis, iškilmingesnis, tauresnis. Lietuvių folkloras turi aukštą Antikos žymę. Kaip visos pirmapradžio meno apraiškos jis derina paprastumą ir kraštutinį subtilumą.“ [3] 

Aišku reikia skleisti senovės Lietuvos istoriją ir jos laimėtais karo žygiais didžiuotis bei ugdyti tapatybę LDK kultūros įtakoje. Žvelkime į savo imperinio mąstymo ir elgesio kaimynus: jie per šimtmečius naudojosi savo kontroliuojama informacija  ir ją skleidė mums, tuo tikslu vartojo ir dabar vartoja istorijos politiką  aplinkinių tautų sąmonei keisti – tai viena iš priežasčių, kad baltų gyvenamas arealas traukėsi, o jų plėtėsi. Stebėtina, kad dabarties istorikai, kuriems rūpi tautos ir valstybės likimas iškėlė šią problemą, dėl istorijos politikos įdiegimo mūsų jaunimo ir visuomenės švietime, tačiau sutiko kai kurių istorikų ir Seimo narių pasipriešinimą.  Juk čia slypi ir viena iš priežasčių kodėl mūsų piliečiai emigruoja.

Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje istorijos ir LDK kultūros įtakoje buvo išugdyta moderni tautiška pilietinė visuomenė ir valstybė, kuri po 50 metų sovietinės okupacijos privedė prie Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, tačiau reikia neužmiršti, kad mes buvome bepralaimėjantys svarbiausią mūsų dvasinį, kultūrinį karą ir tik XIX amžiuje mūsų švietėjai suvokę, kad svarbu ne tik karo žygiai, bet dar svarbiau yra pereiti prie tautos švietimo ir tautinės savimonės bei tapatybės ugdymo, tik tuomet mes galėsime atkurti savo valstybę. Tai buvo Simonas Daukantas, vyskupas Motiejus Valančius išgelbėjęs tautą nuo girtuoklystės, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti švietėjai, kuriems mūsų kaimynai primetė niekinantį pavadinimą „litvomanai“, aš juos vadinu „lituanofilais“ ir kitus kviečiu taip vadinti.

Sąmonės, mentaliteto  kaita yra pagrindinis ginklas dabarties informacijos amžiuje, būkime budrūs, išlaikykime savo tapatybę, ateities kartos mums dėkos už tai. Akivaizdus pavyzdys dabartyje yra rafinuota Kremliaus skleidžiama propaganda daugelį mūsų suklaidina, formuoja naują sąmonę ir darko mūsų tapatybę. Pravartu čia priminti, kad kraštutinis neoliberalizmas, besistengiantis liaupsinti individą, kuris nesivadovauja bendromis žmonijos, tautos per tūkstantmečius išugdytomis vertybėmis, veda prie žmonių susvetimėjimo, tautos nykimo, bendruomenių skaldymosi. Mūsų dauguma informacijos priemonių, 20 metų miegančių ant Sąjūdžio pasiektų laurų ir neskleidžiančių demokratijos principų  privalumo bei teisingos ir teigiamos (vyrauja nusikaltimai, neigimas, menkinimas) informacijos apie mūsų gyvenimą, dirba ne Lietuvos naudai.

Galima teigti, kad pasyvioji gintis, prisitaikymas, nuolankumas ir savęs menkinimas veda į lėtą išnykimą (išlieka tik kovojanti valia, – teigė vokiečių filosofas Fridrikas Nyčė), tik gindami savo interesus ir juos iškeldami, skleisdami savo didingą istoriją, senąją ir šiandienos kultūrą tapsime įdomiais kitiems ir ugdysime bei sustiprinsime Lietuvos ir lietuvio tapatybę ir išguisime svetimųjų mums į sąmonę įbruktą nevisavertiškumo jausmą.

_____________________

[1] Inga Vidugirytė, Balmonto Lietuva, 2005, p. 116.
[2] I. Vidugirytė, Ten pat, p.69.
[3] I. Vidugirytė, Ten pat, p. 71.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. V. Turčinavičius. Tapatybės kaita (I)
  2. V.Turčinavičius. Tapatybės darkymas
  3. V.Turčinavičius. Praeitis atsiveria dabarčiai
  4. V. Turčinavičius. Vinco Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių
  5. V.Turčinavičius. Anaklijos voratinkliai – pro istorijos ūkus
  6. V.Turčinavičius. Gajūs Lietuvos menkinimo stereotipai
  7. V.Turčinavičius. Vilniaus krašto veiksnys Lietuvos likimui
  8. V.Turčinavičius. Kaip istorikas, žaisdamas atviromis praeities kortomis, tampa neteisus
  9. Leidėjai skatinami atkreipti dėmesį į tautinės tapatybės išsaugojimą literatūroje
  10. V.Turčinavičius. Kūrėjas, kurio pėdos gimtinės žemėje, o akys aprėpia platųjį pasaulį
  11. Ir rūbų dizainas, ir kinas gali tapti lietuviškos tapatybės išraiška (video)
  12. Asmens tapatybės vagystės – vis dar nuvertinama grėsmė
  13. D. Razauskas. Žmogaus teisės ir neapykanta Lietuvai
  14. Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
  15. Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
  16. Z. Zinkevičius apie būsimą knygą „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“
  17. Č. Iškauskas. Bendras lietuvių ir lenkų pergales tebetemdo nesutarimai
  18. Seinų kraštas „Vilniaus Golgotoje“
  19. A. Patackas. Giria – mūsų protėvynė
  20. Prikelta Vytauto Didžiojo tėvonija

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 17

  1. tikras lietuvis says:
    8 metai ago

    Nebuvo jokios tapatybės kaitos: Lietuvos imperija buvo kuriama ne lietuvinant (kaip rasiejinė buvo kuriama rusinant, dėl ko dabartinė jų “tauta” save vadina rusiškais – русские), o priimant valstybine kalbą, kuri iš anksto suprantama visuomenės daugumai (ir panaši kaip maskolių, dėl ko aniems didžiąją dalį mūsų imperijos pajungti į savo valdžią nebuvo sunku). Dėl to mūsų imperijoje nebuvo sukurta vieninga visuomenė, kurią jungtų kalba.

    Atsakyti
  2. tikras lietuvis says:
    8 metai ago

    Labai gali būti, kad mūsų valdovai to net nesuprato, nes net šeimoje daleisdavo tokius dalykus: pvz., Algirdo vaikai šeimoje buvo auklėjami ne lietuviškai, todėl galiausiai jo sūnus Jogaila sudraskė Lietuvą, kuri jam šeimoje netapo sava.

    Atsakyti
    • anapus says:
      8 metai ago

      jie ne nesuprato, jiems tai nebuvo svarbu.

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        8 metai ago

        Jei būtų supratę, kad dėl to grius valstybė, tai būtų buvę svarbu.

        Atsakyti
  3. Rimgaudas says:
    8 metai ago

    Puiki V. Turcinavičiaus straipsnių serija ir tik puikus žmogus gali taip parašyti. Dėkoju.

    Atsakyti
  4. Saulės Vilna says:
    8 metai ago

    Senojoje pasaulėžiūroje pats kalbėjimo reiškinys buvo suprantamas, kaip dieviškumo pasireiškimas. Turėti tą pačią kalbą reiškė turėti ir tą patį dievą. Todėl kalba pirmiau artimai siejosi su bažnyčia, o ne su valstybe. Tokio supratimo pagrindu plėtėsi ir plečiasi visos religijos tarp jų ir krikščionybė. Tokiu supratimo pagrindu pats krikštijimasis tapo, buvo suprantamas, kaip faktinis tapatybės pakeitimas, t.y. kaip atsisakymas turėto savo dievo ir priėmimas kito dievo, kurio svarbiausiu kitoniškumo ypatumu buvo kalba – kita kalba. Gausybė slavų ir radosi iš Rytų apeigų krikščionybės plėtojimo, krikštijimo, evangelizavimo Kirilo ir Metodijaus sukurta bažnytine slavų kalba, nors iki krikšto jie buvo baltų ar kitų kalbų gentys, o pačių slavų galėjo būti visiškai nedaug. Taip yra įvykę ir su lotynų kalbos išplitimu, nos ja kalbėjo tik nedidelė gentis. Taigi krikščionybės plėtojimasis buvo bažnytinių valstybių su atitinkama bažnytine kalba kūrimasis. Dėl tokios pasaulėžiūrinės priežasties ir to, kad lietuvių(baltų) kilmingieji, jų dauguma jau nuo 11 amžiaus (Netimero krikšto) buvo Rytų apeigų krikščionys pirmąja LDK kanceliarine kalba tapo senoji bažnytinė slavų kalba. Netgi pats žodis “ruskije” gali reikšti “krikštytieji”, kurio šaknis gimininga liet. kraštas, kraštiečiai, lenkų kresai, tik yra su tarmiškai numesta “k”. Tik iš krikščionėjimo istorijos galime sužinoti savo – LDK ir apskritai regiono istoriją.

    Atsakyti
    • Voras says:
      8 metai ago

      864 metais Bulgarija priėmė krikščionybę, kuriai platinti buvo sukurta kirilica.
      Slavai pakeičia miesto Arsa pavadinimą, kuris yra trakų kilmės (atitinka lietuvių žodį ARŠA, ARŠUS), į Ras. Įkuriama provincija pavadinimu Raska, kurios pagrindu vėliau susikurs Serbija. Rase buvo pirmoji pravoslavų vyskupija Serbijoje. Piligrimai iš Ras miesto vyksta platinti krikščionybės į Kijevą, kur gyvena iranėnų gentys. Kijevo valdovai priima krikščionybę, kirilicą ir pavadina savo valstybę Raso ir Raskos garbei Kijevo Rusia. Krikščionybei tapus valstybine religija, o slavų kalbai – valstybine kalba Kijevo Rusios gyventojai labai sparčiai slavėja ir tampa rytų slavais. Pagrindinis rytų slavų skirtumas nuo pietų ir vakarų slavų yra kitoks dvigarsių panaikinimo metodas: IE VARNA > lenkų WRONA, rusų VORONA, IE KARVĖ > lenkų KRAWA, rusų KOROVA, trakų (ir latvių) ZELTAS > lenkų ZLATO, rusų ZOLOTO,… Tai iranėnų kalbos palikimas rytų slavų kalbose.

      Atsakyti
      • Saulės Vilna says:
        8 metai ago

        Akivaizdu, kad miesto pavadinimai trakų Arsa ir slavų Ras laikytini bendrašakniais. Tačiau, kai nėra aišku iš kokios bendrinio žodžio reikšmės jis yra radęsis, manyti, kad jis atitinka liet. arša, aršus vargu ar vertėtų. Tokiu atveju labiau tiktų pavadinimus lyginti su pavadinimais. Pvz., su tokiais, kaip Orša, (K)aršuva, (V)aršuva, (V)oruta, Rusnė, Raseiniai, (K)rosna, gal net (K)ražiai, (V)erkiai, taip pat gal su tokiais bendriniais žodžiais, kaip versmė, virsti (kuo nors prasme), lenkų wiara “tikėjimas”. Visa tai tik patvirtina Z.Zinkevičiaus daromą išvadą, kad Rytų apeigų krikščionybės įtaka Lietuvoje pradėjo reikštis tuoj po rytų slavų krikšto.
        Dėl Kijevo Rusios pavadinimo radimosi, tai tas daugiau panašu į gražią pasaką. Juolab, kad ji, regis, taip vadinosi dar iki oficialaus krikšto.

        Atsakyti
        • Voras says:
          8 metai ago

          Miesto Arsa pavadinimas kilo nuo kalnų upės pavadinimo Arsa. Ta upė labai srauni. Tad pavadinimas gali būti žodžio SRAUNI sinonimu. Kokiuose rašytiniuose šaltiniuose Kijevo Rusia minima iki krikšto?

          Atsakyti
          • Saulės Vilna says:
            8 metai ago

            Mano supratimu upė ARSOS vardą galėjo gauti tik todėl, kad jos tėkmė vietomis srauni, įnirtinga, o vietomis aprimusi, apmirusi. Tai turėtų būti pasaulėžiūrinės, dvasinės, o ne fizinės prasmės kilmės žodis. Įdomu, ar ta upė yra tokia iš tikrųjų.

            Kijevo Rusia, kaip variagų 9 a. pabaigoje įkurta, o 10 a. pabaigoje priėmusi bizantiškąją krikščionybę minima vadinamame “Senųjų laikų pasakojimo” (Povestj vremennych let) metraštyje. Be to, gentis Ros, Rusj, buvusi Antų genčių sudėtyje, yra minima 6 a. Sirijos kronikoje. Su kuria istorikų yra siejamas Kijevo Rusios radimasis.

          • Voras says:
            8 metai ago

            Yra mažiausiai 3 Arsos. Viena Rumunijoj. Slaviškuose kraštuose tekančios pavirto į Rasus. Kada parašytas tas “Senųjų laikų pasakojimas”? Antai šiuo metu yra laikomi Iranėnais. Gal galite pateikti tos Sirijos kronikos citatą?

          • Saulės Vilna says:
            8 metai ago

            Tą ką sakiau, kad yra Sirijos kronikoje paminėta, žinau iš istoriografijos.
            Kada yra parašytas tas “Senųjų laikų pasakojimas” nėra žinoma. Pasakojimas pradedamas 862 metų įvykiais, tačiau jis laikomas vėlyvu šaltiniu.

  5. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas says:
    8 metai ago

    “Prūsų ir lietuvių filosofas E.Kantas lietuvių-vokiečių žodyno įžangoje pažymi:”Lietuvių kalbą reikia išsugoti, nes jinai turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis”. (Č.Gedgaudas “Mūsų praeities beieškant” psl.51.).
    “Antanui Poškai Mahatma Gandis:”- Žinau Lietuvą. Joje gyvena mums giminingi arijai. Jų kalba senesnė už sanskritą. Lietuviai iš labai senų laikų turi daug pasakų, dainų. Perduokit Lietuvai mano linkėjimus”!(Vytautas Narvilas. “Gangas prasideda Himalajuose” psl. 100).
    “Slavų grupę (modelį) reikia laikyti kilusią pasekoje Baltų (kalbų) grupės (modelio) pakitimo. Atvirkščias santykis neįmanomas, imant išnagrinėtus faktus”.(kalbininkai akademikai V.V. Ivanovas ir Toporovas – “K postanovkė voprosą o drevneišich otnošenijas baltijskich i slavianskich jazykov”. Moskva 1958 m.). (Česlovas Gedgaudas “Mūsų praeities beieškant” psl.43). Net rusų akademikai pripažįsta LIETUVIŲ KALBOS pirmenybę lyginat baltų ir slavų kalbas!
    Dabar gi, kai seniausios pasaulyje LIETUVIŲ KALBOS deka yra “atrakinti” seniausiųjų pasaulyje kultūrų šaltiniai ir atrasti mokslui dar nežinomi Trečiasis bei Ketvirtasis Žemės judėjimai, kurie paaiškina- kodėl ir kaip klimatas Žemėje kinta bei kodėl civilizacijos žlunga, ne tiktai mes- lietuviai , bet ir visas PASULIS privalo MELSTIS, kad LIETUVIŲ KALBA GYVUOTŲ PER AMŽIUS be menkiausių dirbtinių pakitimų, nes ji yra PASAULIO VERTYBĖ!!!

    Atsakyti
  6. Pikc says:
    8 metai ago

    Mano galva, pseudoistoriniai kliedesiai daro daugiau žalos, negu priešiška propaganda, nes diskredituoja bandymus įtvirtinti lietuvišką Lietuvos istorijos versiją, suteikdami oponentams kozerinę kortą “pažiūrėkit, KAS ir KOKIAS jūsų istorijos versijas kelia”.
    Vis dėlto, prisidėdamas prie taurių tautiečių pastangų, norėčiau pateikti neginčijamą įrodymą, kad japonai irgi buvo lietuvių kilmės, nes jų kardas “katana” yra iš esmės lietuviškas, nes mūsų protėviai, lygindami jį su sena gera kuoka, klausė: “ką ta, na?”. Kai mūsų protėviai kolonizavo Japonijos salas, jiems nuo saulės ir vėjo susiaurėjo akys ir pagelto oda, bet išliko lietuviškas “katanos” pavadinimas, kas neginčijamai rodo tiesiogines sąsajas. 😀

    Atsakyti
    • Bartas says:
      8 metai ago

      O kai plaukikas V. Urbonas, perplaukęs Titikakos ežerą ,(Pietų Amerika) mįslingai pasakojo , kad žemaitiškai -kaka- yra bala. O Titi – kaka, gal turėtų būti sakoma ; Didi – kaka. Didi bala. Galvokim , kaip norim…

      Atsakyti
  7. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas says:
    8 metai ago

    Dėl “katanos” susilaikysiu, tačiau Japonijoje dirbantys mūsų kalbininkai, pastebėjo labai ryškų lietuviškųjų runų bei japoniškųjų hieroglifų grafinį ir fonetinį panašumą!!! Ar tai atsitiktinumas? O vienos iš seniausių Japonijoje ainų genties kultūros sąsajos su lietuvių kultūra?!

    Atsakyti
  8. Saulės Vilna says:
    8 metai ago

    Juokai juokais, bet japonų katena “kardas” rimtai gali būti lygintinas su lietuvių kotas, kotavoti tiek garsiniu, tiek prasminiu atžvilgiais. Taip pat, kaip jam giminigi žodžiai čia gali būti priskirtini ir anglų cut “kirsti, rėžti(smogti prasme)”, rusų ot-kat “režtas, grąža”. Be to, ir japonų žodžio daryba panaši į mūsų, pvz., “rankena, reišena, eisena” ir kt. O ta tema kalbant dar galima priminti, kad mitinis Japonijos pavadinimas yra Jamato, taigi panašus į Žemaite…

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Vilniaus istorinis statinys | Igno Nefo nuotr.

Vilnius kviečia dalyvauti tyrėjų varžytuvėse

2023 01 30
Kaunas | kaunas.lt nuotr.

Kaunas pristato miesto biudžetą

2023 01 27
S. Birgelis. Vis daugiau lenkų nusigręžia nuo Bažnyčios | punskas.pl nuotr.

S. Birgelis. Vis daugiau lenkų nusigręžia nuo Bažnyčios

2023 01 26
S. Birgelis. Minint 1863 metų sukilimo 160-ąsias metines (II) | punskas.pl nuotr.

S. Birgelis. Minint 1863 metų sukilimo 160-ąsias metines (II)

2023 01 22
Tedas Laurinaitis asmeninė nuotr.

Iš mokinių prezidento – į mokytojo kėdę 

2023 01 19
Ukrainos centro savanorių komanda | Ukrainos centro nuotr.

Ukrainos centras Vilniuje – erdvė bendrystei ir bendradarbiavimui

2023 01 17
Lietuvos vėliavos dieną Gedimino pilies bokšte iškilmingai iškelta trispalvė | KAM, A. Pliadžio nuotr.

Z. Tamakauskas. Mūsų Trispalvės vėliavos Šviesa nugalėjo tamsą

2023 01 10
Sauliaus Šaltenio knygos apie Klaipėdą rašymo akimirka. Šalia - režisierius Audrius Juzėnas | J.Grigorovič nuotr.

Išleista nauja S. Šaltenio knyga „Akis į akį. Klaipėda 1923“

2023 01 06
Savanorių karių nuotrauka, užėmus Klaipėdą. 1923 m. sausis | MLIM archyvo nuotr.

Klaipėdos krašto metams – paroda „1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“

2023 01 06
Lietuvių kalbos naudojimas | vki.lrv.lt nuotr.

A. Barzdenienė. Įmonės pavadinimas – verslo veidas

2023 01 04
Rodyti daugiau

Naujienos

Policija | policija.lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Daliai vairuotojų saugumas vis dar nerūpi

2023 01 30
„Palangos stinta“ | palanga.lt nuotr.
Gamta ir žmogus

„Palangos stinta“ stebins naujais skoniais

2023 01 30
Vilniaus istorinis statinys | Igno Nefo nuotr.
Lietuvoje

Vilnius kviečia dalyvauti tyrėjų varžytuvėse

2023 01 30
Elektrinis autobusas | sumin.lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Lietuvos regionuose daugėja elektrinių autobusų

2023 01 30
Vėjo jėgainės | lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Aptarti galimi vėjo energetikos iššūkiai

2023 01 30
Maskoliai bus sutriuškinti | www.facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.
Ukrainos balsas

Šolco pagaliai į NATO ratus

2023 01 30
Traukinys | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvoje

Ribojant traukinių eismą daugės autobusų

2023 01 30
NATO pagaliau supranta, kad Rusijos „ambicijos“ peržengia Ukrainos ribas ir yra pasirengęs karui
Ukrainos balsas

NATO pagaliau supranta, kad Rusijos „ambicijos“ peržengia Ukrainos ribas ir yra pasirengęs karui

2023 01 29
Baltiški papuošalai Baltiški papuošalai Baltiški papuošalai
Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Žemyna apie A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys
  • jausminė įtampa apie Atsikratykite jausmų, kurie kenkia regai!
  • Povilas apie Šolco pagaliai į NATO ratus
  • nuomonė apie A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Daliai vairuotojų saugumas vis dar nerūpi
  • „Palangos stinta“ stebins naujais skoniais
  • Vilnius kviečia dalyvauti tyrėjų varžytuvėse
  • Atsikratykite jausmų, kurie kenkia regai!
Lininės rankinės Lininės rankinės Lininės rankinės

Kiti Straipsniai

Vilnius kviečia dalyvauti tyrėjų varžytuvėse

by Ditė Česėkaitė
2023 01 30
0
Vilniaus istorinis statinys | Igno Nefo nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybė kviečia mokslininkus ir tyrėjus dalyvauti Vilniaus miesto istorijos tyrėjų varžytuvėse ir gauti stipendiją. „2023-ieji metai istoriniai –...

Skaityti toliau

Kaunas pristato miesto biudžetą

by Ditė Česėkaitė
2023 01 27
0
Kaunas | kaunas.lt nuotr.

K. Čiurlionio koncertų centro, Pietrytinio aplinkkelio ir Kėdainių tilto statybos, Savanorių pr. atnaujinimas – tik dalis ambicingų Kauno projektų, numatytų...

Skaityti toliau

S. Birgelis. Vis daugiau lenkų nusigręžia nuo Bažnyčios

by Kristina Aleknaitė
2023 01 26
20
S. Birgelis. Vis daugiau lenkų nusigręžia nuo Bažnyčios | punskas.pl nuotr.

Lenkija nuo seno buvo (ir galbūt dar yra) Europos katalikiškų šalių avangarde. Komunistiniais laikais lenkams Bažnyčia buvo didžiausias autoritetas, pagrindinis...

Skaityti toliau

Skaitytojų nuomonės:

  • Žemyna apie A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys
  • jausminė įtampa apie Atsikratykite jausmų, kurie kenkia regai!
  • Povilas apie Šolco pagaliai į NATO ratus
  • nuomonė apie A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys
  • Kažin apie A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys

Kitas straipsnis
Lietuvos ir Japonijos mokslo ryšiai – vis aktyvesni

Lietuvos ir Japonijos mokslo ryšiai – vis aktyvesni

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt

   https://lazerineklinika.lt/ | https://sportsman.lt/ | Auskarai su deimantais | https://www.aleina.lt | CBD aliejus Lietuvoje | Mažoji Indija | Pakavimo prekės | Farming Simulator 22 mods | ETS2 Mods | FS22 Mods | FS22 mods download | Bigbank.lt | Žūklės reikmenys internetu | Darbo skelbimai | kemi.lt | Šalikai | TIK BALDAI | ATS Mods | Skyrybos internetu - skyrybos bendru sutarimu | fs22 mods | ATWINS | Srotas24.lt - Dalys | Zuza.lt

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai