Taip tvirtina Lietuvių kalbos instituto (LKI) Geolingvistikos centro profesorė, habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, kurios vadovaujama mokslininkų grupė parengė išsamią studiją apie Pakaunėje vyraujančias tarmes.
2018 – 2019 metais vykusi ekspedicija kitąmet bus tęsiama, o surinkta medžiaga panaudota knygoje, prie kurios leidybos ketina prisidėti ir Kauno rajono savivaldybė. „Dar liko „baltųjų“ zonų Karmėlavos, Vilkijos apylinkių seniūnijose, bet labiausiai norėtume panagrinėti Samylų seniūniją, kurioje gyvena ir kadaise iš Kauno marių dugno kaimų atsikėlusių žmonių. Turite daugybę lobių, kurie svarbūs visai Lietuvai“, – kalbėjo profesorė Kauno rajono merui Valerijui Makūnui.
Pagal dabartinę lietuvių tarmių klasifikaciją didžioji dalis Kauno rajono teritorijų priklauso vakarų aukštaičiams kauniškiams, tik Vandžiogalos seniūnija ir dalis Vareikonių apylinkių – vakarų aukštaičiams šiauliškiams.
Mikulėnienė pabrėžė, kad tarpukariu aplink Kauną, kaip laikinąją Lietuvos sostinę, formavosi bendrinės kalbos standarto zona. Šiuo požiūriu dabar išsiskiria Raudondvario, Ringaudų, Akademijos, Garliavos, Karmėlavos, Kulautuvos, Kačerginės, Alšėnų seniūnijos.
Vandžiogala išsiskiria kaip netarminė su kitų kalbų (lenkų, rusų) substratu.
Lietuvių kabos institutas ir Kauno rajono savivaldybė kitų metų pavasarį ketina surengti mokslinę konferenciją ir pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Konferencijoje bus pristatyta mokslinio tyrimo medžiaga. Kauno rajono atstovai taip pat kalbės apie kultūros ir istorijos paveldo išsaugojimą. „Neabejoju, kad tokie renginiai padės atskleisti mūsų krašto miestelių ir kaimų savitumą, išgryninti vertybes“,– sakė V. Makūnas.
o jis tuoj barsis, kam nuo darbo atitraukiu:
Ne apie Kauno tarmes, o apie atsitiktinai aptiktą tarpeklį Oldupį, Olduvį ar kažką pan.
– de . wikipedia.org/wiki/Olduvai-Schlucht , arba – lt . wikipedia.org/wiki/Olduvajus
ir kt. kalbomis.
Šių str. dėmesys ne kalbai skirtas, bet tamstai, apėjusiam 3/4 pasaulio, mažu ūkyje pravers, mažu daugiau, negu aš, įžvelgsite? O jei ne – tai pszepraszam kuo serdeczniaisiai.
Kt. kalbomis nežiūrėjau, nes kitką darau.
Ol Tupai ar Olduvai tarpeklio archeologiniai kaulų radiniai buvo Leakey šeimos panaudoti pritempiant įrodyti Darvino evoliucijos teoriją, kritikai nutildomi bjauriausiais būdais, ‘įrodymai’ mikliai įtraukiami į enciklopedijas.
Baisus pasityčiojimas iš archeologijos ir kitų mokslų, ir viskas globota nematomos Pasaulio Architekto rankos.
Gal iki šio amžiaus pabaigos Leakey šeimos darbai bus prisimenami kaip mokslo paklydimo klystkeliai ir neturės ideologinės darvinizmo reikšmės, tai yra atsidurs mokslo kvailysčių šiukšlyne.
Sakau, gal po tų tarminių tyrimų išryškėtų ir mandravojančiam Kaunui taip rūpima miesto pavadinimo kilmė. Kaunas yra vietoje kur viena upė vaizdžiai šnekant praryja vos sau nelygią kitą. Ir tiriant, tarkim, paaiškėtų, kad kuri nors iš tų Pakaunės tarmių upių santakas tarmiškai vadino žiotimis, o gal net – žiaunomis. Tokiu atveju būtų visai galimas ryšys: Žiaunos > Kaunos > Kaunas. Taip būtų galima kalbiškai patikimai paaiškinti ir pavadinimo galūnę ‘-as’, kaip atsiradusią iš daugiskaitos vardininko. Beje, tokiu atveju būtų galima pagrįsti ir dar tokį faktą, kodėl kauniškiai savo miesto pavadinimą kirčiuoja taip, kaip žodį ‘žiaunos, žiauna’…
O kur jūs visi dėjotės?!! Tylit? Nerašot? –
Ar tik nebus komentarų pasninkas prasidėjęs, ar tik nebus jus antrosios pusės el. apykojėmis prie virtuvės stalų prirakinusios ir kūčiukus gaminti paliepusios? 🙂
Ir nepaleis, kol tiek jų ir viso kito neprigaminsite, kad visai familijai bei bendradarbiams pakaktų?
Ir dar lieps produktus baigiamajai patiekalų gamybai iš anksto parengti – silkėms lieps odą nulupti, kaulelius pincetu per didinamąjį stiklą išrankioti – kad vėliau parengiamųjų darbų daryti nereiktų, kad baigiamieji darbai greičiau eitųsi… Ir spanguoles perrinkti, kad visos švarutėlės, sveikutėlės, pūstažandės savo benefiso kisieliuje lauktų.
O dar lieps pažiūrėti, ar tikrai staltiesė balta, švarutėlė, standi, prikrakmolyta , net gurgžda; ar visi stalo indai, įrankiai blizga, tviska..
O dieną prieš Kūčių vakarą aguonas lieps būtent senąja, rankine mėsmale per patį smulkiausią tinklelį sumalti, jei grūstuvės nebeturi.
O kai jau parengiamieji darbai bus baigti, ir tikėsitės nueiti prigulti, bent kiek numigti, primins, jog dar reikia užuolaidas išskalbti, išlyginti ir kvepiančias pakabinti, visus namų kampelius iščiustyti, kad net uošvė, kad ir kur pirštu brauks – dulkių nerastų… 🙂
Ir kažkurią Kalėdų dieną komentaruose išvysime, kas po viso to bus gyvas likęs, o ką gaivinti reikia…
🙂
+++
Žvelgiant į Lietuvos atgimimo priešaušrį, tai matome du Lietuvos šviesos žiburius : Marijampolės gimnaziją ir Veiverių mokytojų seminariją, kuri dėsningai turėjo virsti į pedagogikos universitetą.
Tiek Lietuvos atgimime, tiek tarpukaryje suvalkiečiai labai vyravo valstybės vyrų tarpe, mokslo darbuotojų Kauno universitete tarpe.
Veiveriečiai tarpusavyje labai didžiavosi ir didžiuojasi, kad jų mokyklą baigę sudaro vienos nedidelės aukštosios dėstytojus.
M.Mažvydo bibliotekos vadovas šiandien yra veiverietis R. Gudauskas, garsusis vadovėlių autorius Matjošaitis, J. Lukša – Daumantas užaugo greta Veiverių, ta Veiverių trauka sudaro apie 20 km spindulį vietomis, vardinti reikėtų labai ilgai.
Man pačiam VISI tekdavo sutikti docentus, profesorius, kuriuos atpažindavau iš veiverietiškos tarties (išgirdęs verslininką G. Konopliovą nustebau – tai jis iš Veiverių ? – taip).
Taip ir bendrinę kalbą kuriant labai gausiai dalyvavo suvalkiečiai nuo Kidulių iki Salaperaugio, nuo Kudirkos Naumiesčio iki Prienų.
Pakaunės žmonės tikrai daug davė bendrinės kalbos plitimui, bet tai tik nedidelė dalis.
Mano suvalkiečio ausiai labai gražiai minkštai taria Griškabūdyje ( ko tikrai nėra pakaunėje), greta užaugęs J.Jablonskis buvo įgimęs ir išsiugdęs gražios tarties jausmą, perdavė visai Lietuvai ugdant bendrinę kalbą.
Dar XIX a. pabaigoje Raseiniuose Dionizas Poškus (Poška-Paškevičius) ėmėsi lietuvių kalbos ir rašybos atgimimo, iki tol tai buvo negirdėtas dalykas. Po Dionizo – Daukantas; Vilniuje plataus užmojo Edukacinės komisijos pirmininkas Ignotas Masalskis– mlietuviškos Apšvietos manifesto ruošėjas steigė mokyklas, Vilniuje įkūrė mokytojų seminariją, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu. Kaip tai buvo pavojinga primena jo likimas; Kosciuškos įsakymu 1794 m. gegužės 3 d. Vilniaus vyskupas Masalskis, areštuotas ir birželio 28 d. Varšuvoje pakartas. Tokie tai dalyai, kurie žymi mūsų krašto kalbos kultūros bei istorijos paveldą, jo išsaugojimą, o ne vėlesnės, perdėtai sureikšmintos pirmavimo siekiančios kaauništiškos pagiros.
Turime Lietuvoje mįslingą objektą. Tai – teritorija, kurią parodo didelė Jūrės “saule” apribota teritorija (užsiduoti II.XIV UŽNEMUNĖS ASTRONOMIJOS OBSERVATORIJA), kuri kaipo tokia (pav. 1) buvo padaryta 4.428 m. pr. Kr. laiku. Derėtų šią dalį “atprintinti” (aš tai padariau) ir pasidėti šonan. Reikalas tas, kad, tęsiant “saulės” Menčtrakio punktyrą, riba siekia Nemuno su Nerimi santaką. Nėra abejonės, taigi, kad 4.428 m. pr. Kr. įsikūrusiems Kauno vakarams kalbiniu atžvilgiu didelę turėjo jotvingių skalvių, senųjų prūsų ir raseiniškių tarmės. Žiūrint nuo Kauno į rytinę pusę, matome, kad čia Kauno rajono tarmes daugiau jotvingių sūduvių gentis ir daugiau į šiaurę esantys ukmergiškiai drauge su panevėžiečiais.
Kaune (į jį suėjo aplinkiniai gyventojai) dėl to susiformavo bendrinė lietuvių kalba (lenkai ir rusai buvo toli nuo mūsų sienų), kurią gramatiškai išgrynino daugiausia jotvingių skalvių genties žmones.
Pagal kertinį ano meto Liūto (Vilko) žvaigždyno akmenį (kasinėjo akad. prof. N. Kitkauskas) Vilnius buvo įkurtas 7.275 m. pr. Kr. laiku ir netenka abejoti, kad jo kaip rajono centro kalbiniam suformavimui didžiausią įtaką turėjo Nalšia, Tauragnai (Utena) ir pietų sūduviai (dzūkai). Na, nėra reikalo kokiam rajonui ar genčiai savintis bendrinės lietuvių kalbos sudarymą (istorinės aplinkybės tam suformavo žmonių grupę) ir bendrinę lietuvių kalbą vadinkime gal lietuvių literatūrine kalba – nebus tada įžeisti Nalšios žmones, jotvingiai (įskaitant skalvius su sūduviais – dzūkais), prūsai ir žemaičiai su panevėžiškiais, rokiškėnais, zarasiškiais. O, kur dar jų patarmės, šnektos ir pašnektės.