Lietuvių tarmėtyros dokumentika – taip pavadinta paroda, skirta Tarmių metams, atidaryta Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Parodos stenduose daugybė lietuvių tarmėms skirtų knygų – monografijų, tarminių tekstų rinkinių ir žodynų. Dauguma jų išleisti pastaraisiais dešimtmečiais, todėl itin ryškiai atspindi šiuolaikinės lietuvių dialektologijos būklę.
Parodoje per tyrėjų darbus stengiamasi atskleisti įvairius lietuvių tarmėtyros laikotarpius nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Atskiras stendas Augusto Schleicherio, Fridricho Kuršaičio, Adalberto Bezenbergerio tyrimų žemėlapiais ir publikuota medžiaga pasakoja apie Mažosios Lietuvos tarmių tyrimus. Kito lietuvių kalbos ploto tarmių aprašą pirmasis pateikė Jonas Juška. Pirmą kartą viešai rodoma ir rekonstruota Antano Baranausko tarmių klasifikacija, apėmusi tuometę Kauno guberniją. Labai glaustai parodoje pasakojama apie užsienio kalbininkų įnašą. Todėl nupūtėme dulkes nuo beveik niekam nežinomo Leopoldo Geitlerio, prisidėjusio prie Šiaurės Lietuvos tarmių tyrimo, portreto.
Kalbos ir spaudos draudimo laikotarpį primins Kazimiero Jauniaus tarmių aprašai, išspausdinti rusiškuose to meto kalendoriuose, ir pirmasis lietuvių tarmių klausimynas „Programma dlja ukazanii osobennnostej Litvy i Žmudi“, parengtas Sankt Peterburgo universiteto privatdocento Eduardo Volterio. Čia pamatysime ir Kazimiero Būgos tarmių anketą (1924 m.).
Kai kalbininkas Antanas Salys grįžo iš studijų Vokietijoje 1930 m., prasideda kokybiškai naujas lietuvių dialektologijos laikotarpis. Jis atspindimas ne tik Salio tarmių klasifikacija ir jų aprašu, bet ir laiškais. Pirmą kartą parodoje viešai rodomas ir jo sukurtas „Apklausas 1“, pagal kurį Antrojo pasaulinio karo metais tarminius duomenis rinko Lietuvos gimnazistai ir jų mokytojai. O kad tuo metu Lietuvoje jau augo gabių dialektologų karta, byloja nemokamų dialektologijos kursų klausytojų sąrašas, saugomas Lietuvių kalbos institute. Kursams kelerius metus vadovavo ir dėstė prof. Jurgis Gerulis.
Visuomenė plačiau supažindinama ir su pokario tarmėtyrininkų karta. Antanui Saliui ir kitiems kalbininkams pasitraukus į Vakarus, Vilniaus universitete iš žemėlapio, spalvinto spalvotais pieštukais, dialektologiją dėstė Juozas Senkus. Jo paskaitų klausė ir Juozas Aleksandravičius, ir akademikas Zigmas Zinkevičius, pirmasis Lietuvoje atlikęs tokį išsamų sisteminį tarmių tyrimą. Vėlesni dialektologai – Aleksas Girdenis, Vytautas Vitkauskas, Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris ir kiti – buvo jo ar jo mokinių mokiniai.
Ši paroda pirmoji. Į stendus netilpo viskas, kas norėta Tarmių metais parodyti visuomenei. Tačiau jos rengėjai – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvių kalbos institutas ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija – tikisi, kad meilė gimtajam tarminiam žodžiui ir pagarba jo tyrėjams neblės.
Pasak Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovės prof. dr. Danguolė Mikulėnienės, šiuo metu Lietuvoje atliekami geolingvistikos tyrimai, užrašomi tarminės kalbos pavyzdžiai. Aplankyta daugiau kaip 700 gyvenamųjų vietovių Lietuvoje ir 15 užsienyje, jau sukauptas XXI amžiaus pradžios lietuvių tarmių garso archyvas. Pasak mokslininkės, dvi mūsų tarmės – aukštaičių ir žemaičių – kol kas yra išlikusios.
„Maišosi kalbos, galime sakyti, kad kinta ir tarmės, bet jos nemiršta. Šiaurės žemaičių patirtis ir Rytų aukštaičių panevėžiškių patirtis rodo, kad ribos yra dar išlikusios ir gana aiškios“, – LRT televizijos laida „Panorama“ sakė D.Mikulėnienė.
Pasak mokslininkės, tarmiškai kalbantys žmonės yra dvikalbiai: jie moka bendrinę lietuvių kalbą ir kalba tarmiškai.
Paroda veiks iki šių metų birželio 11 dienos.
