V. Jocys. Kodėl banginiai šoka į krantą? (video)

Turbūt galima savo įspūdžius iš dr. doc. Filomenos Kavoliutės knygos pristatymo Vilniaus universitete ( VU) spalio 24 d. pradėti moksline, ne labai poetine hipoteze, – „Kodėl banginiai šoka į krantą…?“

Šis klausimas, be tikslaus atsakymo, daug metų kybojo mokslininkų galvose. Kodėl didžiausi pasaulio žinduoliai, užuot plaukioję po mažiau užterštas jūras ir vandenynus, savižudiškai metasi ant kranto ir žūsta. Kiti, žmonių pastangomis nutempti atgal į vandenį, tą aktą netgi pakartoja. Leidinio „Žemė prašo neužmiršti vardų. Mirusių kaimų knyga“ sutiktuvių vakare iš autorės ir pasisakiusiųjų minčių bei palinkėjimų dėl vietovardžių nykimo sustabdymo, klausimų padaugėjo. Kodėl tos pačios tautos atstovai savo istorinės, kultūrinės raidos pėdsakus savo žemėje beatodairiškai trina iš savo, savo vaikaičių ir pasaulinio informacinio lauko, vartosenos ir atminties, nors tuo pat metu gėrisi kitų tautų, valstybių, asmenybių paliktais atminties ženklais?

Doc. dr. Filomena Kavoliute savo Alma Mater, Vilniaus universiteto VU Chemijos ir geomokslo fakulteto, geografijos ir kraštotvarkos katedros kolegoms, Lietuvos geografų draugijos (toliau LGD) nariams, studentams, besidominčiai visuomenei pristatė parengtą ir išleistą savitą leidinį, pasidalino jo rengimo „virtuve“, įžvalgomis. Vakarą vedė LDG viceprezidentė  dr. Giedrė Godienė, primindama susirinkusiems vietovardžių problemos pirmą viešą aptarimą toje pačioje salėje prieš penkis metus. Tada, 2014.11.07 LDG pirmininkė buvo prof. dr. Dovilė Krupickaitė. Leidinio autorę sveikinino katedros vadovai, bičiuliai ir kiti klausytojai. Pristatydama leidinį autorė perskaitė surikiuotus vietovardžius pagal prasmę, reikšmę, skambesį – kaip poemą lietuviškai žemei.

Kad su ja užmegztų ryšį, susikalbėtu, kad kaimynui ištartų, vaikaičiams perduotų, mūsų protėviai atskiriems žemės plotams – laukams, upėms ir ežerams, miškams ir raistams, kalnams ir kloniams – davė vardus.

Vedančiajai suteikus žodį, šių eilučių autorius pasidžiaugė, kad Lietuvos geografų draugija, atkreipdama dėmesį į vietovardžių išsaugojimo problematiką, kryptingai palaikė autorės keliamus pelnytus klausimus įvairioms valstybės institucijoms. Taip pat priminta, kad nuo pirmo viešo renginio 2014 m. iki dabar Etninė kultūros globos taryba, jos nariai, pagal kompetenciją dalyvauja vietovardžių išsaugojimo ir įpaminklinimo darbuose. Knygos sutiktuvių dalyviai buvo informuoti apie per penkis metus vykusias konferencijas Seime, seminarus ir forumus regionuose, juose priimtas rezoliucijas. Priminta apie taiklių formuluočių aiškinant vietovardžių vertę, reikšmę paieškas. Kad išsaugotam ar atkurtam vietovardžiui išlaikyti nereikia nei betono, nei armatūros, jo nereikia nei laistyti, nei kitaip prižiūrėti. Būdamas juridinėje vartosenoje ir informaciniame lauke jis savaime byloja liūdija apie šeimos, bendruomenės nugyventą ar tebegyvenamą istoriją. Tai pats pastoviausias ženklas, kaip 854 m. pirmąsyk paminėta Apuolė ar Mindaugo bei kituose istorijos dokumentuose pirmą kartą paminėti vietovardžiai, taip pasiekę mūsų dienas.

Pasisakė Pasvalio kraštiečių bendrijos Vilniuje pirmininkas prof. Rimantas Kanapėnas, Palmira Ačienė, kurie su kraštiečiais, Pasvalio rajono savivaldybe, seniūnais bei bendruomenėmis vietovardžių įpaminklinimo darbuose nuveikė didelius darbus, vertus kaip pavyzdį rodyti ir kitoms savivaldybėms. R. Kanapėno žodžiais šiems darbams atlikti reikia „entuziazmo, iniciatyvos, meilės šitam savo kraštui, tiesiog trūksta fizinio darbo“.

Padrąsinantį, padėkos žodį autorei tarė ir vienas pirmųjų leidinio rėmėjų, – inžinierius, visuomenininkas Zigmas Juškevičius. Jis, būdamas trijų su puse metų amžiaus kūdikis, kartu su tėvais, Laukuvos inteligentais, – mokytoja ir pašto viršininku – buvo ištremti. Žemė ir namai, kaip ir daugelio kitų, buvo nacionalizuoti. Mamos nuotrauką pamatė ir jos biografiją sužinojo tik po šešiasdešimties metų.

Prie sveikintojų prisidėjo „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, pažymėjęs, jog „knygos storis ir dydis atspindi mūsų visų nusikaltimo mastą ir apsileidimą“. Ši kyga turi padėti įtikinti abejinguosius spręsti šią valstybės reikšmės problemą.

Dr. Dainius Razauskas įvardijo mūsų tautą kamuojančios ligos simptomus ir priežastis: ilgalaikis, užsitęsęs „sodybų tuštėjimo metas“, nevisavertiškumas, nebegalėjimas būti savimi, savo tapatybės trynimas naikinant jos ženklus gamtoje, kultūroje, istorijoje. Jo žodžiais, nuo šito skausmo nebegalima išsisukinėti ir sprukti: „Vienintelis tikras dalykas, jau tikrai garantuotas, kad nuo viso to nebegalima nusigręžti, į jį reikia atsigęžti veidu, visa širdimi visu protu. Ir žiūrėti išpūtus akis, gal dar pavyktų iščiulpti iš širdies tą kartėlį. /…/ Filomenos knyga ir yra vienas iš tokių darbų savo srityje, padarytų ne bėgant, o atsigręžus“.

Renginyje dalyvavusi Daiva Moncevičiutė-Stankienė su jaunystės drauge Vaiva Radikaitė-Žukienė nuo Darataičių kaimo, greta Darbėnų, pasidalino savo mintimis apie dalyvavimą koplytstulpio atidengime rugpjūčio 17 d.: „išsivėžėm tokį gražų jausmą, mes iš ten. Tu nežinai, – kaip sako baliuje,– tu nežinai, ką valgei, tu neatsimeni, ką tu buvai apsirengęs, bet išsineši tą jausmą. Tai va, tas jausmas mus ir jungia ir aš manau, kad mes ne vienus metus dar organizuosime pavasarį gyvame kaime suejimą, suvažiavimą…“

Renginio svečiai, išreikšdami padėką už visai Lietuvai reikalingą leidinį (išleistą didžia dalimi savo lėšomis), apdovanojo autorę gėlėmis. Kaip pabrėžė pati autorė ir kai kurie kiti iš kalbėjusiųjų, vietovardžiai, taip ir likę neapibrėžtoje juridinėje būklėje, turi būti apsaugoti nuo sunaikinimo specialomis įstatymų ir aiškinamųjų aktų pataisomis. Kad mums patiems būtu suvokiama vietovardžių reikšmė ir vertė, jie turi būti paskelbti nacionaline nematerialiaja kultūros vertybe. Visų mūsų laukia neatideliotini darbai.