Lapkričio 29 d., žiemos baltumui vaiskiai apklojus žemę, į Panevėžį iš visos Aukštaitijos rinkosi etninės kultūros žmonės. Aukštaitijos sostinėje vyko Etninės kultūros globos tarybos (EKGT), Aleksandro Stulginskio universiteto ir Panevėžio miesto savivaldybės surengtas seminaras „Etninė kultūra bendruomenių gyvenime – tradicijos, šiandiena 2016“, skirtas Vietos bendruomenių ir Bibliotekų metams. Panevėžys buvo penktasis šio seminaro, vykusio visuose etnografiniuose regionuose, miestas. Į seminarą atvyko per 80 etninės kultūros puoselėtojų – folkloro kolektyvų vadovų, tautodailininkų, tradicinių amatininkų, etninės kultūros ugdytojų – ne tik iš beveik visų Aukštaitijos regiono savivaldybių, bet ir svečių iš Sūduvos – Prienų rajono. Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka seminaro dalyviams pristatė pastaraisiais metais išleistus etninės kultūros srities leidinius ir Tarmių metams Panevėžio bibliotekininkų paruoštą interaktyvų lietuvių kalbos tarmių žemėlapį su garso ir vaizdo įrašais.

Seminaro dalyvius pasveikino miesto mero pavaduotojas Petras Luomanas pabgėžęs, kad etninės kultūros puoselėtojai yra tikri mūsų tautos deimančiukai, nes deimantai susidaro iš paprasčiausios anglies ją ilgai spaudžiant. Taip ir su etninės kultūros žmonėmis, kurie per priespaudas, karus, nutautinimus atsakingai skelbė savo tautos savasties idėją ir, nepaisydami draudimų ar ignoravimo, pasišventusiai dirbo savo darbą.

Seminarą pradėjo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys kalbėdamas apie Lietuvos Respublikos Seimo atmintinų metų paskelbimą ir etninę kultūrą šių metų programose. Pirmininkas padėkojo etnokultūrininkams, daug dirbusiems Tarmių ir Etnografinių regionų metais, taip pat kalbėjo apie iššūkius, laukiančius 2017-aisiais: Tautinių drabužių ir Piliakalnių metais. O iššūkių tikrai bus, nes valstybė, skelbdama atmintinus metus, nenumato jokio programinio finansavimo.

Labai svarbus ir jautrus buvo Vilniaus universiteto dr. Filomenos Kavoliutės pranešimas „Krašto vardai: visos tautos turtas ar … bevertis balastas“. Pranešėja pabržė, kad nauja žemėtvarkos sistema, sparčiai plečianti žemėvaldos mastus, nebekreipia dėmesio į buvusių kaimų, laukų, kelių, miškelių pavadinimus, su žemės paviršiumi sulyginami senkapiai, pilkapiai. Tad etnokultūrininkai Lietuvos valstybės 100-mečiui galėtų padovanoti gražią dovaną – išnykusių Lietuvos žemės vardų sąvadą.

Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė pasidalino patirtimi, kaip šis amatų centras per dvejus gyvavimo metus sugebėjo suburti aktyvią ir veiklią bendruomenę.

Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Kauno skyriaus atstovė vyresnioji leitenantė Elmyra Beljanaitė-Stanevičienė į seminarą atvyko su kūdikiu ant rankų, nes labai norėjo pasidalinti Birutiečių sąjungos patirtimi ugdant tautines vertybes šioje organizacijoje.

Ypatingo susidomėjimo susilaukė Utenos regiono Vietos veiklos grupės pirmininkės Jolitos Umbrasienės pranešimas „Vietos veiklos grupės patirtis ir galimybės įgyvendinant etninės kultūros projektus bendruomenėse“.

Antrąją seminaro dalį pradėjo buvusi panevėžietė Aleksandro Stulginskio universiteto profesorė dr. Vilma Atkočiūnienė. Pranešime „Tradicinių amatininkų ir tautodailininkų dirbinių realizavimas, praktinė patirtis“ ji kalbėjo labai svarbiomis temomis: kaip turėtų būti organizuojamos mugės, kuriose tautodailininkai ir amatininkai parduotų savo gaminius, kaip savivaldybės galėtų pasinaudoti tautodailininkų ir amatininkų paslaugomis pristatant savo krašto išskirtinumą turistams, kaip tautodailininkai ir amatininkai galėtų įsijungti į tarptautinį piligriminį Šv. Jokūbo kelią.

Aukštaitijos tautodailės bėdas apžvelgė Utenos krašto tautodailininkų kuratorė, Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Zita Mackevičienė ir Panevėžio krašto tautodailininkų vadovas Saulius Kronis.

Žemišką tautodailininkų triūsą į „dangiškąjį“ lygmenį pakylėjo Lietuvos istorijos instituto darbuotojas dr. Vytautas Tumėnas parengęs pranešimą „Tautinio rašto simbolika“. Vaizdžiai parodydamas įvairių tradicinių pasaulio kultūrų simbolius pranešėjas pabrėžė, kad visą žmoniją vienija universalūs gyvybės medžio, dangaus kūnų, žemės, vandens simboliai, galbūt mums daugiau reikėtų kalbėti ne apie baltišką išskirtinumą, o apie archajiškų pasaulio kultūrų bendrumą.

Seminaro pabaigoje vėl buvo sugrįžta prie praktinių dalykų: Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja ir tautinių drabužių konsultantė Lina Vilienė kalbėjo apie tai, kokias dažniausiai darome klaidas vilkėdami tradicinius aukštaičių drabužius, o Etninės kultūros globos tarybos specialistė Aukštaitijos regionui Vitalija Vasiliauskaitė pristatė Aukštaitijos regiono privačius ir bendruomenių muziejus – krašto etninės kultūros atminties saugotojus.

Vėlai vakare prie šilto arbatos puodelio seminaro dalyvių dar laukė Upytės tradicinių amatų centro darbuotojai.

Seminaro dalyviai išsisklaidė po visą Aukštaitiją, kad, pasisėmę žinių, pasidaliję patirtimi, ir toliau žibėtų kaip tie deimančiukai savo bendruomenėse ir ta šviesa kitus užkrėstų.