Šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta nauja garsaus lietuvių mitologijos ir religijos tyrinėtojo dr. Dainiaus Razausko knyga „Maironis praamžės tradicijos dainius“.
Knygos pristatyme dalyvavo: autorius dr. Dainius Razauskas–Daukintis, dr. Radvilė Racėnaitė, knygos recenzentai doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas.
Apie Maironį rašyta daug, tyrinėta jo biografija, istorinė-kultūrinė aplinka, kurioje jis susiformavo kaip žmogus ir kaip rašytojas, literatūrinė terpė, kuri veikė jo kūrybą, paties Maironio įtaka bei reikšmė šiuolaikinei lietuvių kultūrai. Apie visa tai šioje D. Razausko knygoje nerašoma.
Maironio kūryba čia nagrinėjama pro senųjų mitinių-poetinių, dvasinių tradicijų „akinius“, sijojama per jų „sietą“, atrenkant jas atitinkančius vaizdinius ir net kalbos
ypatumus. Tai darant atsižvelgiama ne tik į lietuvių, baltų tautosaką bei mitologiją, bet ir kitų giminiškų tradicijų, kaip antai slavų, germanų, keltų, senovės graikų, iranėnų, indų. Ypač pasitelkiama senovės indų tradicija su jos seniausiu išlikusiu indoeuropiečių apeiginės, dvasinės poezijos sąvadu „Rigveda“, kadai patraukusia ir paties Maironio dėmesį.
Nagrinėdamas Maironio mitopoetines įžvalgas autorius nevengia pasitelkti ir visas kitas jo tiriančiam žvilgsniui prieinamas pasaulio tradicijas, nes yra įsitikinės, kad „palyginimas gali būti ne mažiau iškalbingas ir tada, kai sąmoningas poeto santykis su vienu ar kitu senuoju šaltiniu mažai tikėtinas ar išvis neįtikimas“.
„Mat, – pasak D. Razausko, – tradiciniai mitiniai-poetiniai vaizdiniai mus pasiekia ne tik iš išorės, iš senelės lūpų per pasakas ir mįsles vaikystėje, per tautosakos skaitymus bei senųjų rašytinių paminklų tyrimus užaugus, – jie gali „pratrykšti“ ir iš vidaus, iš ten, kur mūsų sąmonė nesiekia. Nes archajiškieji tradiciniai vaizdiniai kartu yra archetipiniai. Savo ruožtu pati senoji dvasinė tradicija yra pirmapradė ne tik laike, horizontaliai, bet ir vertikaliai, metafiziškai – ji nuolat, be paliovos dabar spindi ir spinduliuoja iš aukščiausiojo, paties pirmojo Prado. Ir praamžė ji yra ne tik todėl, kad prasidėjusi prieš amžius, bet ir todėl kad amžius pranoksta – yra antlaikė savo kilme“.
Šaunus pristatymas, labai pritinkantis Velykų temai. Kad Maironis buvo giliai pajautęs senąją baltų (indoeuropiečių) pasaulėžiūrą (dvasią), abejonių nekyla.
Tik norėtųsi dar pridurti, ar ne iš tos praamžės vestinas ir Maironio vardas. Tarkim, ‘M’ paimant iš pavardės Mačiulis, o ‘aironis’ iš airis/air-onis, nors yra galimas ir variantų Air-/Mair- gyvavimas dar praamžėje.