Baltų vienybė: reali ar mitinė?

Rugsėjo 22-ąją Lietuva ir Latvija minės Baltų vienybės dieną. Jos išvakarėse kalbintas baltistas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas prof. Alvydas Butkus, sako jog latviai apie lietuvius žino daugiau nei mes apie juos. Tad Vienybės diena – puiki proga pakalbėti apie brolius latvius.

– Kaip apibūdintumėte tą mūsų vienybę? Liko tik deklaracija?

– Jei pasaulyje ieškosime vienybės, jos niekur nerasime. Tokios nuolatinės. Tad ir baltai ne išimtis. Vienybė turi savo laikus – „nuo-iki“. Saulės mūšis (1236 m.) ir buvo vienas iš tokių momentų. Tai buvo nedirbtinė ir net nesutarta vienybė tarp lietuvių, laimėjusių mūšį, ir žiemgalių, „medžiojusių“ bėgančius į Rygą kalavijuočių kariuomenės likučius.

– Kiek mūsų (baltų) šiandien yra pasaulyje?

 – Latvijoje yra 1 milijonas 200 tūkstančių latvių, lietuvių Lietuvoje yra 2 milijonai 400 tūkstančių. Turime daugiau nei pusketvirto milijono. O pridėję mūsų bei latvių emigrantus, naująją ir senąją išeiviją, gal ir suskaičiuotume iki 5 milijonų.

– Gyvename tarsi nepastebėdami vieni kitų – retai matome latvių filmus, nežinome jų knygų, menininkai mažai bendrauja.

– Nepasakyčiau, kad mažai bendrauja. Kalbininkai, literatai, dailininkai bendrauja tyliai. Nes jų bendravimo niekas neafišuoja. Didžiulį akmenį galima mesti į mūsų žiniasklaidos daržą. Ji labiau linkusi pasakoti, ką daro lenkai, bet nieko nesako, ką daro latviai ir lietuviai. Dar daugiau – šiemet LRT atsisakė vienintelio savo korespondento Rygoje. Nutrūko ir tas menkas iki šiol buvęs žinių srautas. Mes, latvistai, mušame galvą į sieną jau dešimt metų, kad būtų įmanoma Lietuvoje matyti Latvijos televiziją arba kad būtų daugiau programų per LRT apie Latviją. Niekaip! Pagrindinis argumentas – niekas nežiūrės, niekam neįdomu. Jie mat sprendžia, kas įdomu, kas ne. Bent pabandytų.

Mūsų kalbos artimos, užtektų pusmetį parodyti laidas latviškai su lietuviškais subtitrais ir atsirastų šnekančių bei suprantančių latviškai. Nes latvių kalba yra lengviausiai išmokstama užsienio kalba lietuviui. Gal skamba keistai, bet taip yra.

Didžiausia bėda ta, kad latviai žino daugiau apie Lietuvą, nei mes apie Latviją. Nes Latvijos televizijos, radijo žinių laidose dažniau išgirsi apie mūsų šalį negu Lietuvoje apie Latviją.

 – Kodėl? Toną duoda politikai? Turiu omeny, kad pirmajam užsienio vizitui prezidentas Gitanas Nausėda pasirinko Lenkiją, prezidentė Dalia Grybauskaitė vyko į Švediją.

– To pirmojo vizito nesureikšminčiau. Prezidentas G.Nausėda vyko ir į Latviją – buvo šiltai sutiktas. Ne užsienio vizitai – esmė. 2012 metais Latvijos ir Lietuvos vyriausybės pasirašė diplomatų parengtas abiejų šalių bendradarbiavimo gaires. Jose buvo numatytos sritys, kur, kaip ir ką mes galime daryti, kad suartėtų dvi tautos. Deja, tos gairės, matyt, dūla vyriausybių stalčiuose.

– Lietuva ir Latvija savo geopolitinius, egzistencinius iššūkius galėtų lengviau spręsti kartu – būta ir idėjos apie bendrą dvišalių santykių modelį. Kodėl ši idėja net nesvarstyta?

– Be abejonės, kartu galėtume lengviau spręsti iššūkius. Buvo gražių žingsnių, kai Rokiškyje per Baltų vienybės dieną prieš keletą metų posėdžiavo abiejų šalių vyriausybės. Tokių nešventinių, bet darbinių susitikimų galėtų būti dažniau. Ir mūsų užsienio politika būtų stipresnė, jeigu būtų vienas balsas – lietuvių ir latvių. Galų gale pasaulis mus traktuoja kaip vieną regioninį vienetą – kaip Baltijos šalis. Žinoma, ir Seime, ir Saeimoje yra grupės ryšiams su Latvija, su Lietuva – seimūnai kartais susitinka, bet jokių konkrečių sprendimų nepriima. Labai formaliai veikiama.

Galėtų, pavyzdžiui, abi šalys vienodinti įstatymų bazę, derinti sprendimus. Nes, skirtingai nuo Lenkijos, kuri, palyginti su Lietuva, yra visiškai asimetriška valstybė tiek dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi, su Latvija mes galime bendrauti praktiškai kaip vienodo dydžio ir svorio valstybės. Ir tos problemos, kurios yra Latvijoje, jos yra ir Lietuvoje. Ir atvirkščiai.

Latviai, turėdami didžiulę tautinių mažumų bendruomenę (ji sudaro 38 proc. Latvijos piliečių, pas mus – 13 proc.), turi gerą patirtį, kaip reikia integruoti tautines mažumas. 2022 metais latviai žada pereiti prie dėstymo vidurinėse mokyklose vien tik valstybine kalba. Mums iki to – toli. Latvijoje labiau paisoma kalbos įstatymo, ten net diskusijų nekyla, kaip rašyti kitataučių piliečių pavardes, Latvijos vietovardžius. O mes diskutuojame jau keliolika metų.

– Lietuvoje naikinami, ar, kaip sakoma, apjungiami lituanistikos institutai, katedros, mažinamas baltistikos tyrimų finansavimas. O kaip Latvijoje?

– Latvijoje vyksta panašus judėjimas, tik ne taip radikaliai, kaip pas mus. Ten niekas nekalba, kad nereikia latvių kalbos studijų, kad nereikia latvių kalbos komisijos ir pan. Bet viso to šaknys yra gilesnės. Mūsų himne sakoma: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Mes vis gręžiojamės į tą šauniąją Lietuvos praeitį, kol ji dar nebuvo susidėjusi su Lenkija. Latviai tokios praeities neturi. Nuo XIII amžiaus, kai juos pavergė vokiečiai, jie visą laiką buvo valstiečių tauta ir praeitimi labai didžiuotis negali, bet užtat jie jėgą semia iš savo kalbos, etnokultūros. Štai kuo jie yra stipresni už mus.

 – Baltų vienybės diena reikalinga? Ji mus kažkaip suartina?

– Reikalinga. Ir tas mūsų pokalbis įrodo, kad bent jau per Baltų vienybės dieną apie Latviją pašnekame daugiau. Randame progą pakalbėti. Kol turėjome bendrą bėdą, kol buvome po bolševikų letena, buvome vieningesni ir labiau žiūrėjome vieni į kitus. Kai atgavome Nepriklausomybę, vėl ėmėme kapstytis kiekvienas po savo daržą, visai kaip 1940 metais. Tai pavojingas dalykas. Nes galų gale ir didžiosios kaimynės mums ima taikyti skirtingą politiką – vienokią Lietuvai, kitokią – Latvijai.

Lenkija, pavyzdžiui, šokdina Lietuvą dėl lenkų bendruomenės Lietuvoje, bet dėl lenkų bendruomenės Latvijoje nieko nesako, nors ten jie mažiau teisių turi negu lenkai Lietuvoje. Ne tik nieko nesako, bet netgi giria latvius už tai, kad šie moko lenkus latvių kalbos. Latvijoje 60 proc. dalykų visose nelatviškose mokyklose dėstoma latviškai. Ir nieko.