Č. Iškauskas. „Baltijos kelias“ – trijų šalių vienybės simbolis, bet ne daugiau…

„Baltijos kelias“ turėjo reikšti trijų nepriklausomų šalių vienybę. Ne deklaruojamą, ne teorinę, bet realią – ekonominę ar politinę. Vieni kitus turėjome remti, palaikyti sunkiausiais momentais, ypač per agresijos aktus iš Rytų. Formaliai taip ir buvo per tuos tris dešimtmečius. „Baltijos kelias“ tą vienybę simbolizavo visam pasauliui. Bet Gyvoji grandinė, nusitęsusi apie 650 km nuo Vilniaus iki Talino, ir teliko simboliu…

Istorinės sutartys nugulė į stalčius…

Tiesa, suvienyti tris valstybes nesenos istorijos bėgyje buvo bandyta keliskart. Antai, kaip rašė istorikas Alvydas Butkus, nelengvais 1919 m. Lietuva ryžosi aktyviai dalyvauti, kuriant vadinamąją Didžiąją Baltijos Antantę (DBA) – penkių valstybių (Suomijos, trijų Baltijos šalių bei Lenkijos) diplomatinę sąjungą. A. Butkus išskyrė keturis šio kūrimosi etapus. Pirmasis prasidėjo nuo 1919 m. rugsėjo 14–15 d. Taline sušauktos konferencijos, skirtos apibendrinti derybų su Sovietų Rusija rezultatus. Lapkričio mėnesį Tartu vykusiame susitikime jau dalyvavo ir stebėtojai iš Lenkijos bei bermontininkai – vadinamosios Rusijos Vakarų savanorių armijos, į Latviją atvykusios tų metų gegužę ir tariamai veikusios prieš bolševikus ir už vokiečių pasilikimą Baltijos valstybėse, atstovai. 1920 m. rugpjūtį Bulduriuose, prie Jūrmalos, buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri dėl nesutarimų ir L. Želigovskio agresijos prieš Lietuvą taip ir neįsigaliojo.

Iki 1940-ųjų kovo vyko bent 11 Baltijos šalių santarvės ir bendradarbiavimo konferencijų, tačiau bene ryškiausia buvo 1934 m. rugsėjo 12 d. įvykusi Ženevoje, kai trys Baltijos valstybės, palaikomos Sovietų Sąjungos, pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, dar vadinamą Mažąja Baltijos Antante (MBA). Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose.

Priimta slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos rengimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Kam tokia santarvė buvo naudinga?

Bent istorikas Algimantas Kasparavičius savo monografijoje „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, nagrinėjančioje Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, aiškina, kad ši Antantė buvo naudingiausia SSRS. „Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas“, – rašė autorius. Jis pridūrė, kad sutartį sužlugdyti padėjo pačios Lietuvos priimta „pražūtingo neutralumo“ pozicija. „Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo didelis pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – tęsia istorikas.

Lyg dūmas išsisklaidžiusią vienybės idėją galima nurašyti neprastai prieškarinei geopolitinei situacijai ir Molotovo-Ribentropo paktui bei artėjančiam Europos perdalijimui. Sovietinės okupacijos sąlygomis savo veiksmus koordinavo nebent disidentinis judėjimas, paskui – Liaudies frontai.

Vien tik kalbos ir svajonės…

O per beveik tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius buvo girdima tik vienybės retorika ir nuogąstavimai. 2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas artėjančias grėsmes Baltijos šalims, juos skausmingai įvertino tuometinis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius tuokart įžvelgė pagrindinius trukdžius vienytis. „Atgavusios nepriklausomybę visos trys valstybės varžėsi dėl užsienio investicijų, narystės NATO ir Europos Sąjungoje, laikė viena kitą konkurentėmis. Jos sėkmingiausiai bendradarbiavo tose srityse, kuriose Vakarai labiausiai spaudė dirbti kartu, – rašė jis. – Lietuva jautėsi esanti regiono lyderė, o kai kurie Estijos politikai išvis abejojo, ar Estija turėtų sieti savo likimą su pietinėmis kaimynėmis“. Dar nebūdamas Estijos prezidentu Tomas Hendrikas Ilvesas (Toomas Hendrikas Ilvesas) kalbėjo savikritiškai: „nereikia manyti, jog Baltijos šalis sieja glaudesni ryšiai vien dėl to, kad visos trys buvo tuo pačiu metu okupuotos ir tuo pačiu metu išsivadavo. Sąjūdžio metais buvo sakoma, kad estai pasiryžę kovoti už savo nepriklausomybę iki paskutinio lietuvių kraujo lašo“.

Atgimimo, liaudies frontų ir „Baltijos kelio“ laikai seniai praėjo. Dabar daugiau nesutarimų, negu bendrumo ženklų. Ginčijomės dėl SGD terminalo svarbos, dėl bendros naujos atominės elektrinės statybos, nesutarėme dėl „Rail Baltica“ projekto, Lietuva ir Latvija niekaip nesusitaria dėl jūrų sienos Baltijos jūroje, kur guli maždaug 150 mlrd. litų vertės naftos klodai. Latvijos parlamentas taip ir neratifikavęs sutarties dėl jūrų sienos su Lietuva.

Liūdnus prisiminimus kelia 1995 m. gegužės 21 d. naktį po šaunios elitinės medžioklės tuometinių vadovų Algirdo Mykolo Brazausko ir Gunčio Ulmanio pasirašytas vadinamas slaptas Maišiagalos memorandumas, padaręs žalą Lietuvos interesams, tiesa, po pusantrų metų, 1996 m. lapkričio 13 d. A. Brazausko dekretu atšauktas. Per tą laiką šalies vadovą žiniasklaida gerokai išskalbė, girią prie Maišiagalos ėmė vadinti „Brazauskyne“, o patį prezidentą – „Maišiagalos kunigaikščiu“.

Tarp kitko, Vilniaus rajono Maišiagalos apylinkės nuo seno garsėjo Lietuvos kunigaikščių medžioklės plotais. Kažkada čia žvėris vaikėsi net Didysis kunigaikštis Algirdas. Likimo ironija ar tik sutapimas, kad gėdingo memorandumo priėmimo metinių proga 1996 m. gegužės 10 d. lietuviškajai Maišiagalos mokyklai, įsikūrusiai Hauvaltų giminės statytų dvaro rūmų pastate, suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo vardas. Šio Lietuvos valdovo vardu mokykla pavadinta neatsitiktinai, nes ji yra greta kunigaikščio Algirdo piliakalnio…

Šiais laikais visi daugiau kalba apie realpolitik, negu apie kažkokią niekam nereikalingą vienybę. Galbūt prezidentė D. Grybauskaitė pabandė suburti trijų šalių vadovus reguliariems susitikimams kasmet vis kitoje sostinėje. Bet tradiciniai prezidentų susitikimai ir teliko skanaus vyno gurkšnojimu ir geopolitinėmis kalbomis…

Naujas kaimynų akibrokštas Lietuvai

Formalūs sveikinimai švenčių progomis, skirtingas reakcijos kontekstas į geopolitinius įvykius, nesiskaitymas su kitų lyderių nuomone, rengiant Estijos prezidentės vizitą į Kremlių, pozicijų skirtumai dė Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo, varžytinės dėl ryšių su JAV, vaidmens krizėje atsidūrusioje ES, – visa tai nutolina svajas apie tvirtą trijų valstybių vienybę.

Išrinktasis Lietuvos prezidentas G. Nausėda antrojo savo vizito pasirinko Latviją, netrukus vyks į Taliną. Visos trys šalys deklaruoja vienybę, bet tikrieji jos išbandymai – dar prieš akis. Vizitas į Rygą nesumažino naujo latvių akibrokšto: nors naujasis kaimynų prezidentas Egilas Levitas šypsodamasis išklausė aukšto svečio išreikštų vilčių, jog elektros energija iš baltarusiškos Astravo AE nebus perkama, Latvijos premjeras savo ruožtu miglotai prakalbo apie bendrus Baltijos rinkos interesus.

Nepraėjus nei savaitei po šio vizito, iš Rygos atskriejo žinia, jog Latvijos skirstomųjų tinklų operatorius AST paskelbusi, kad, kai Lietuva nutrauks elektros energijos prekybą su Baltarusija, elektros energijos prekyba bus vykdoma ne per Lietuvos, o Latvijos sieną. Kitaip sakant, kaimynė bus šio elektros tiekimo tarpininkė.

Estijos ekonomikos ir susisiekimo ministerijos vicekancleris Timo Tataras taip pat pareiškė: „Kadangi Astravo AE yra labai glaudžiai susijusi su Baltijos šalių sistema, tikėtina, kad į šią rinką pateks ir joje pagaminta elektra“. Pasak jo, Lietuva oficialiai dar nėra paprašiusi Estijos boikotuoti Astravo AE pagamintą elektros energiją, tačiau pareigūnų lygyje pokalbiai apie tai vyko.

Latvijos premjeras Krišjanis Karinis netrukus puolė aiškinti, kad G. Nausėda galbūt „ne visai supažindintas su tuo, kas vyksta“. Kalti jo patarėjai? „Galiu pakartoti: Latvijos vyriausybė nenusprendė pirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Tai visai ne taip“, – sakė jis. O Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ELTAI patvirtino, kad, Agluonoje susitikęs su Latvijos prezidentu, išgavo patikinimą, jog kaimynai „nesiruošia pirkti elektros iš Astravo AE“…

Kaip yra iš tikrųjų, dar nėra visiškai aišku. Akivaizdu tik tiek, kad kaimynams svarbesni yra komerciniai, o Lietuvai – politiniai interesai. G. Nausėdą tokie sprendimai nustebino, ir jis išreiškė apgailestavimą. Lankydamasis Taline Lietuvos vadovas, matyt, bus geriau pasirengęs panašiems akibrokštams…

Taigi, jau gerą šimtmetį Baltijos šalių vienybė braška per visas siūles. Laukti geresnių laikų neverta. Nei šimtametė istorija, nei trijų dešimtmečių praeitis nepateikė realių įrodymų, kad galime kliautis mažesniais ar didesniais kaimynais, kad reikia turėti savo – lietuviškąją – vienybės sampratą.