V. Juozapaitis. Kelias be pabaigos…

Prieš 25 metus trys išdidžios ir garbingos tautos, išėjusios į Baltijos kelią ir susikibusios rankomis, paskelbė pasauliui – baigėsi melo era, trukusi nuo 1939-tųjų rugpjūčio, kuomet dvi nužmogėjusios pabaisos – Hitleris ir Stalinas – savo parankinių Ribentropo ir Molotovo parašais slapta pasidalijo Europą. Būtent tą rugpjūčio 23-kąją buvo nuspręstas Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimas, kuomet nusinešusi šimtus tūkstančių nekaltų taikių gyvybių ir sužlugdžiusi progresyvių europietiškų valstybių ekonominį ir politinį vystymąsi bei tautinę saviraišką, mus okupavo sovietinė imperija, kuriai fiziškai pasipriešinti, deja, tuomet nepakako nei jėgų, nei politinės valios.

Tačiau nepaisant brutalios mūsų žemių ir žmonių protų bei sielų okupacijos, besitęsusios 50 metų, tylus rezistencinis pasipriešinimas nuolat vedė mūsų brolius ir seseris išsivadavimo link. Kruvinojo bolševikinio teroro nenugalėtas ir nesunaikintas tautinės savigarbos ir žmogiškojo orumo grūdas, nuolat laistomas nekaltų žmonių krauju ir ašaromis, tolimuose Sibiro kapinynuose ir sovietinių koncentracijos stovyklų kankinimo kamerose subrandino laisvės troškimo želmenį, kuris vis dar baikščių, bet vilties nepraradusių tėvynainių rankomis buvo išpuoselėtas ir pražydo taip ilgai lauktu trispalviu žiedu.

Didžioji Nepriklausomybės Sąjūdžio dvasia, subūrusi Baltijos seses į vieną gyvą grandinę, ne tik pažadino ir prikėlė mūsų tautas naujam gyvenimui, bet ir didžia dalimi prisidėjo prie vienos didžiausių kada nors pasaulyje egzistavusių blogio ir melo imperijų – Sovietų Sąjungos griūties, suteikusios galimybę laisvės link pajudėti ir kitoms buvusioms sovietinėms pseudo respublikoms. Atrodė, dar keli žingsniai – ir visa posovietinė erdvė taps demokratinių valstybių sandrauga, sutartinai pasmerkusi stalinizmo ir po to buvusių režimų nusikaltimus.

Deja…, teroru, melu, smurtu, tautine neapykanta, protekcionizmu, šovinizmu ir visomis kitokiomis ydomis grįstas valstybinis darinys, vadintas Sovietų Sąjunga, nors ir sunkiai sužeistas, bet nemirė… Jis pakeitė tik savo „kūną“, pasivadindamas Rusijos Federacija, o turinys ir tikslai liko nepakitę. Nepaisant visų puoselėtų iliuzijų ir nuoširdžių pastangų patikėti naujosios valstybės, pasiskelbusios SSRS visų teisių ir įsipareigojimų perėmėja, gerais norais teko skaudžiai nusivilti. Praradusi dalį savo „kūno“, deja, ši terorizmą remianti ir prigimtines žmogaus teises niekinanti valstybė savo imperinio apetito neprarado ir, nepaisydama civilizuotam pasauliui privalomų tarptautinių taisyklių bei sutarčių, ir toliau nepaliaujamai smaginasi svetimų žemių aneksavimu, nekaltų žmonių krauju bei tyčiojimusi iš viso ir visų, kas nepritaria šios, save „supervalstybe“ pasiskelbusios „supertautos“ vykdomai politikai.

Tačiau istorinė patirtis mums rodo, kad bolševikinė hidra ir jos klaikiausios atmainos nebūtinai buvo sietinos su kuria nors viena tauta. Ne tik Rusijoje, bet ir kiekvienoje buvusioje „broliškoje respublikoje“ atsirado tiek savų, tautinių „komunistinės ateities kūrėjų“ ir bendraminčių, kad jų užteko sudaryti iliuzijai neva tai (bolševizmo idėjų sklaida ir komunistinės teroro politikos vykdymas) buvo tos tautos pasirinkimas. O visas šis procesas buvo kruopščiai kuriamas, koordinuojamas, kontroliuojamas ir valdomas organizacijos, kuri per ilgus dešimtmečius daug kartų keitė savo pavadinimą (KGB, GPU, ČK, NKVD, FSB ir kt.), tačiau turinys išliko tas pats.

Buvo?.. Turint galvoje dabartinio Rusijos prezidento ir jo artimiausios aplinkos buvusią darbovietę (KGB) bei šalyje esantį autoritarinį režimą, turbūt nereikia būti profesionaliu analitiku, kad suvoktum šios struktūros įtaką vienos iš didžiausių pasaulio branduolinių valstybių valdymui esamuoju laiku. Kaip ir nereikia gaišti daug laiko supratimui, kad šios valstybės imperiniai užmojai yra ne kas kita, kaip buvusios Sovietų Sąjungos ambicijų reabilitavimas. Tačiau subliūškus ir nepasiteisinus „tautų draugystės“ politikai, šiandien proputiniško režimo autoriai ir vykdytojai griebiasi nacionalinio šiaudo, teigdami savo tėvynainiams, kad visa tai kas yra ne Rusija – yra ne žmonės, sąmoningai nutylėdami, kad jie žodis žodin atkartoja hitlerinių nacių vykdytos fašistinės– nacionalšovinistinės politikos retoriką.

Bet baisiausia, kad ši beveik du dešimtmečius iš pasalų skleista ir dabar visomis baisybių spalvomis nuspalvinta propaganda plovė ir tebeplauna ne tik šios mums nedraugiškos valstybės piliečių smegenis, bet ir niekaip nepaleidžia iš savo emocinės–informacinės globos nemažos dalies mūsų tėvynainių, kurie, pamiršę prieš 25 metus tvyrojusią vienybės ir laisvės troškimo dvasią, šiandien be jokių skrupulų pila pamazgas ant savo valstybės, pigiai perka „tarybines dešreles“ ir tylomis geidžia sugrįžti į tuos „auksinius laikus“, kuomet buvo pigi degtinė bei daktariška dešra, ir visi buvo „lygūs“. Tiesa, jie taip pat pamiršta, kad toje „gerovės valstybėje“ už nekaltą politinį anekdotą galėjai patekti ilgiems metams už grotų, o ir sąžiningai bei lojaliai tarnavęs santvarkai negalėjai pasvajoti apie kelionę į užsienį, nekalbant apie už svajonių ribų likusį leidimą įsigyti automobilį, kuriam niekada neturėjai galimybės susitaupyti pinigų.

Ir tai tik nežymi medžiaginė arba materialioji dalis, dėl kurios nevertėtų net mintimis sugrįžti į tą valstybę, kurią valdę mano minėtos organizacijos šulai ir komunistų partijos grietinėlė visus jos piliečius mėgino paversti bedvasiais mankurtais, kuriuos Vakarų pasaulyje iki šiol atpažįsta kaip homo sovieticus. Bet svarbiausias šios blogio imperijos atpažinimo ženklas visad buvo ir tebėra veiksmų ir žodžių nesutapimas, ką pradeda suprasti ir vakariečiai, iki šiol niekaip nesugebėję suvokti unikalaus sovietinio mentaliteto, kuomet kalbama viena, o čia pat daroma visiškai priešingai, teigiant, kad daroma būtent tai, kas yra kalbama.

Todėl Baltijos kelyje prieš ketvirtį amžiaus sujungę rankas ir širdis trys mažos, bet didingos tautos parodė pasauliui, kad militaristinis sovietinis melu ir prievarta grįstas režimas yra bejėgis prieš vienybę ir dvasios stiprybę. Mūsų parodyti ryžtas ir laisvės troškimas be ginklo nugalėjo pavergėją, kuris, neįveikęs taikios emocinės gynybos, nenoriai, bet pasitraukė iš mūsų žemės. Bet, deja, ne iš visų mūsų sąmonės.

Tad šiandien Baltijos kelias, sujungsiantis ne tik tradicines mūsų broliškas kaimynes, bet ir tų dienų gyvus liudininkus su jaunąja karta, kuri Baltijos kelią pažįsta iš vadovėlių, kaip niekada turi svarbią sakralinę reikšmę. Šiandien yra ta diena, kai iš rankų į rankas, iš širdies į širdį, iš lūpų į lūpas turime perduoti tą jausmą šalia esančiam ir žinią visam pasauliui, kad po 25 – erių metų laisvės skonio esame pasiruošę apginti savo Tėvynę ne tik dainomis ir eilėmis.

Šiandien dar nevėlu atsigręžti veidu į Lietuvą ir tiems suklaidintiems arba nusivylusiems. Būkime savo valstybės ir gyvenimo šeimininkai ir nebeleiskime, kad mūsų likimus nulemtų svetimšaliai ir jų kruvinai purvini kerziniai kareiviški batai tryptų mūsų sielas ir jų šlykštūs keiksmai niekintų protėvių atminimą.

Paprastai kiekvienas kelias, vedantis į kelionės tikslą, turi pabaigą. Tik kelionė į laisvę ir demokratiją yra nesibaigiantis procesas, reikalaujantis nuolatinio budėjimo, kantrybės ir ištikimybės. Todėl Baltijos kelias, pradėtas 1989 rugpjūčio 23 dieną, nesibaigs tol, kol gyva bus Lietuva. O tai priklausys nuo kiekvieno iš mūsų atskirai ir visų mūsų gebėjimo susiburti. Kaip tai buvo Baltijos kelio pradžioje.