Pakeliui iš Vidžių į Brėslaują, pravažiavus Kupiškių gyvenvietę, kairėje lieka Maceliškės ir Murmiškių kaimai. Už poros kilometrų – Baltosios (Белая) stotelė.
Dar penketas kilometrų – ir jau Apsas su ant ežero kranto parimusia bažnyčia. Pagaliau pasirodo Adomėniškės stotelė, Zlotas, o nuo jo netoli ir Brėslauja.
Tarp Murmiškių ir Zloto liko nepaprasto grožio – lyg būtų sukurtas gamtos muziejui – kraštas su prie ežerėlių, pamiškių, įkalnėse ir slėniuose prigludusiais kaimais.
Nuo Šalakandžių iki Artimėnų bei Daubarų kaimų vilnija kalvų grandinė. Prie Zabarninkų virš jos kyla Velniakalnio ir Piliakalnio kalvos.
Kraštas nusėtas ežerais: prie Apso tyvuliuoja 2,8 km Apso ežeras, tarp Kupčelių ir Belūsiškės nusidriekusio Daublės ežero pakraščiu rikiuojasi keturi maži jo palydovai: Dadlelis, Degutinis, Salinis, Rudakis, o prie Pelekų kaimo – Samanis, Krekenis, Pelekas ir kt. Pro Dvarčinius vinguriuoja Dvarčinių ir Rozalino upeliai.
***
Minėtų kaimų gyventojus kaip administracinis vienetas jungia Brėslaujos rajono Apso apylinkė (anksčiau – valsčius) ir Apso bei Pelekų parapijos. Dar trečiajame mūsų [XX] šimtmečio dešimtmetyje dvidešimt penkiuose šio krašto kaimuose kalbėta tik lietuviškai.
Tačiau istorija nebuvo palanki lietuviams – šiandien [1997] tik Adomėniškės, Belūsiškės, Dvarčinių, Misų, Pelekų, Vainiūnų, Zabarninkų ir dar viename kitame kaime galima sutikti lietuviškai kalbančių žmonių, o jų papročiai išliko gyvi be pačių lietuvių – lietuviškos kilmės gudų bei lenkų šeimose.
Apso krašto nutautinimas sustiprėjo trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Bažnyčiose, mokyklose, įvairiose kitose valdinėse įstaigose buvo vartojama tik lenkų kalba, imta įtikinėti, kad, lyginant su lietuvių kalba, ji yra mandagesnė, švelnesnė, geriau tinka garbinti Dievą. Sustiprėjo lietuviškos spaudos, švietimo persekiojimas. Lietuvių kalbos arealas nuolat siaurėjo.
Lenkinimui stiprėjant, ypač po 1935 metų, vis daugiau gyventojų ėmė palikti savo kraštą – išvykdavo į Argentiną, JAV, Prancūziją. Vėliau, sovietmečiu, nemaža gyventojų, vengdami kolektyvizacijos, persikėlė į Estiją, Latviją, Lenkiją, Lietuvą.
Į Lenkiją emigravo dauguma didelio (buvo 65 šeimos) Juodelėnų kaimo gyventojų – jie net duodavo Brėslaujos valdininkams kyšį, kad juos užrašytų ne lietuviais, o lenkais, ir taip įgytų teisę išvažiuoti į Lenkiją.
(Pokario metais prieštaravimus tarp lietuvių ir lenkų buvo nustelbę bendros antibolševikinės nuostatos.) Pasklidę gandai, kad visus lietuvius trems į Rusiją (Sibirą), buvo dar viena iš priežasčių, skatinusių papirkinėti valdžios pareigūnus, kad užrašytų gudais arba lenkais.
Po karo iš šio krašto į Lietuvą persikelti buvo sunkiau, tuo labiau kad čia kaimo gyventojai neturėjo pasų. Vienintelė išeitis buvo – važiuoti mokytis.
Bet ir tuomet neapsieita be trukdymų. Kiekvieną kartą, kai Zabarninkų kaimo gyventojas M. Krivelis išleisdavo sūnų mokytis į Lietuvą, jam buvo mažinamas sodybinis sklypas (į Lietuvą išvyko trys sūnūs).
Į ištuštėjusias lietuvių sodybas ėmė keltis ir iš tolimesnių kraštų gudų.
***
Nors abiejų bažnyčių kunigai dažniausiai buvo lietuviai, parapijiečiai lietuviai niekada neturėjo lygių teisių su lenkais.
Pelekų bažnyčioje dar šio [XX] šimtmečio pradžioje lietuviškai skaityta evangelija, sakyti pamokslai, giedota, eita išpažinties, kalbėtos gegužinės pamaldos, rengti vaikai Pirmajai komunijai. 1934 metais per Sekmines Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio įsakymu ir lietuviški pamokslai buvo nutraukti. Tam pretekstą davę du incidentai.
1934 metas Pelekų (Miliūnų) ir Vainiūnų kaimų Šv. Kazimiero draugijos skyriai įsigijo bažnytinę šv. Kazimiero vėliavą, kurios vienoje pusėje buvo užrašas „Šv.
Panele“, antroje – „Šv. Kazimierai, melskis už mus“.
Ją turėjo pašventinti per Devintines. Vėliavą papuošė tautinių spalvų kaspinais – geltonu, žaliu ir raudonu.
Lenkės vėliavą nukabino ir išblukino šarme. Kilo triukšmas.
Procesijos eisenoje lietuvaitės su vėliava buvo pirmos, tačiau lenkų paprašytas eisenoje atsisakė dalyvauti kunigas Skardinskas, nes esanti nešventinta vėliava. Mergaitės ėmė raudoti.
Už vėliavos įsigijimą lenkų administracija iškėlė septyniems asmenims bylas, o teismas juos nubaudė.
Kitas incidentas kilo pirmąją Kalėdų dieną. Kunigui J. Skardinskui leidus per Mišias giedoti lietuviškai, lietuviai užgiedojo „Piemenėlius“, o lenkai – „Tyliąją naktį“.
Kunigas, atsigręžęs nuo altoriaus, taręs: Albo jiedna, albo druga [„Arba viena, arba kita“]. Kaip prisimena O. Beinorienė, giesmininkės nutilusios ir raudojusios dvi dienas.
Taip pamažu nustota ir lietuviškai giedoti. Klebonas J. Skardinskas 1936 metais Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio pastangomis buvo iškeltas.
Naujai atkeltas klebonas J. Rudzinskas, nors lietuviškai mokėjo, bet pamokslus sakė lenkiškai. 1939 metais jį pakeitė lenkas B. Zabludovskis, atsisakęs lietuviškai ir evangeliją skaityti.
Dvarčinių, Jutiškių, Maceliškių, Obuolykščių, Vainiūnų kaimų gyventojų atstovai, remdamiesi tuo, kad pusė parapijos yra lietuviai, kelis kartus kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją prašydami skirti kleboną lietuvį ar bent lietuvį vikarą, kuris galėtų susikalbėti su žmonėmis ir sakytų lietuviškus pamokslus. Prašymas nebuvo patenkintas.
Sovietmečiu, kol Apso ir Pelekų bažnyčios buvo uždarytos, tikintieji vykdavo į gretimų parapijų bažnyčias (Brėslaujos, Daleko). Devintojo dešimtmečio pradžioje slapčiomis ėmė lankytis vienas kunigas iš Lietuvos.
Jis Zabarninkų kaime lietuviškai ir lenkiškai aukodavo Mišias, atlikdavo religinius patarnavimus. Kunigas, jau vėliau, norėjo atsikelti ir nuolat apsigyventi, bet lenkų misionieriai neleido to padaryti.
Abiejose parapijos dirba iš Lenkijos atvykę kunigai.
***
Pirmoji šio krašto lietuviška mokykla, dar slapta, buvo įkurta mūsų [XX] šimtmečio pradžioje Pelekuose. Ją savo lėšomis pastatytuose naujuose parapijos namuose įsteigė kunigas A. Žeimavičius-Žeimys (1848–1905).
Jis buvo ir pirmasis mokytojas. Kunigą pakeitė brolis Ipolitas.
„Vilniaus žiniose“ 1907 m. buvo rašoma: „Pelikonų parapijoje, atsiradus lietuviui mokytojui, lietuvių vaikai jau metė lenkiškus elementorius ir nustojo vaikščioję į lenkiškas mokyklas, o pradėjo mokytis lietuviškai. Džiaugias jie, kad prigimtoj kalboj daug lengviau esą mokytis.“
Lenkijai okupavus kraštą, steigti lietuviškas mokyklas buvo sunku. Kurį laiką mokykla veikė Apse. 1925 metais buvo įkurta Zabarninkuose (mokytoja J. Plenytė), bet 1932 ta dingstimi, kad netinkamos patalpos, buvo uždaryta.
Mokyklą Zabarninkuose tais pačiais metais atkūrė „Ryto“ draugija, mokytoja buvo paskirta šio krašto skaityklose dirbusi S. Krivelienė. 1937 metais Zabarninkų mokyklą lankė 35 vaikai – 30 lietuvių ir 5 lenkai. Jie ginčydavosi, kartais net susimušdavo – svarbiausia nesantaikos priežastis buvo lenkų didžiavimasis, kad jie lietuvius apkrikštijo.
***
Kitą kartą Petkūniškėje atidaryti mokyklą bandyta 1934 metais. Eiti į lietuvišką mokyklą panoro 30 vaikų. Prašymą pasirašė 20 Paberžės ir Petkūniškės kaimų gyventojų – už tai jie Apse buvo teisiami.
Lietuvybę puoselėti labai padėjo skaityklos. Apso skaityklos skyriai veikė Adomėniškėje, Ažgiryje, Bykauskuose, Medžiukuose, Petkūniškėje, Vainiūnuose, Zabarninkuose. 1934 metų vasario 21 dieną atidarius Petkūniškės kaime skaityklą, tarp lankytojų buvo ir apie 30 vaikų. Jiems skaityklos vedėja S. Krivelienė paskaitydavo vieną kitą knygutę, vaikai pažaisdavo.
Bet tai, – kaip rašo P. Sergūnas, – neilgai truko, nes valdiškos mokyklos mokytojas pranešė policijai, kuri ir atvyko: komendantas iš Apso p. M. Zembinskis ir P. Lopatovskis. Radęs skaitykloje iš viso 5 vaikus ir keletą suaugusiųjų, ir už nelegalų vaikų mokymą surašė protokolą.
Tą pat vakarą bevažiuojant į Petkūniškę, užsuko Paberžėn, kur yra Šv. Kazimiero draugijos skyrius.
Įėjęs kambarin, ten rado 7 mergaites ir p. V. Misiūnaitę – skaityklos vedėją Apse, kuriai irgi surašė protokolą už nelegalų susirinkimą. Apso policija, siekdama pakenkti lietuvių vienybei, skaityklą perkėlė į Adomėniškę.
Bet ir čia, matydama, kad dauguma gyventojų linksta prie lietuvių, 1937 metais konfiskavo knygas, o skaityklą uždarė.
***
Knygos Apso valsčiaus gyventojus pasiekdavo ir iš Lietuvos. Vienas knygų platintojų ne tik savo krašte, bet ir kitose Vilnijos vietose buvo zabarninkietis Vaclovas Petroška.
Jis daugelį kartų iš nepriklausomos Lietuvos vyko į Vilniaus kraštą ir slapčia vėl grįždavo, kadrtais net buvo apšaudomas.
Muštas, kankintas iki sąmonės netekimo, aštuonis mėnesius marintas, aštuonis mėnesius laikytas vienutėje, 1939.07.03 išklausęs apeliacinio teismo rūmų sprendimą, kad jam skiriama 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, teismo salėje dar sušuko teisėjams ir prokurorui: „Tegyvuoja Lietuva su sostine Vilnium! Šalin okupantų šališki teismai!
Šalin išsigimusi lenkų šlėkta, kuri mus valdo ir teisia! Šalin banditai legionininkai!“ Lenkų prokuroras iš apmaudo šaukė: „Reikia šitą priešą sutriuškinti, nes jis sprogdina Lenkiją!“ Petroška kalėjime vėl buvo kankinamas.
Prasidėjus karui, išėjo į laisvę. Po karo žuvo Vilniuje.
Lietuvių veiklai apsunkinti lenkų administracija ieškojo įvairių priežasčių: jų įstaigos buvo uždarinėjamos dėl patalpų netinkamumo, nešvaros, vadovai kaltinami tuo, kad nesuderino savo veiklos su valdžios pareigūnais. Draudimas steigti tautines mokyklas turėjo neigiamo poveikio šio krašto gyvenimui.
Karo metu rengęsi stoti į Vidžių lietuvių gimnaziją mokiniai po karo turėjo lankyti rusišks arba gudiškas mokyklas.
***
Prie kapų rymo nebylūs krašto likimo liudininkai – kryžiai. Beveik visi jie buvo pastatyti mūsų [XX] šimtmečio šeštajame–devintajame dešimtmetyje, kai per šį kraštą jau buvo persiritusi lenkiškoji „kultūrinimo“ banga ir jau ritosi gudiškoji.
Etnopolitiniu požiūriu įdomu yra tai, kad ir atkaklių lietuvių pavardės ant paminklų rašomos lenkiškai. Paminklai rodo, kad vyksta nauja nutautinimo banga – tik dabar lenkėjimą keičia gudėjimas.
Tame pačiame šeimos kapų aptvare greta paminklų, kuriuose lietuviškos pavardės ir lenkiški įrašai, atsiranda paminklų su užrašais kirilica.
Buvo surastos šios lietuvių pavardės Apso kapinėse: Bielus, Bieliun, Bumbul, Ciunel, Cyunele, Janul, Kijuc, Krywiel, Mikszta, Miekszto, Milewicz, Obolewicz, Pietkun, Siergun, Skurjat, Stoma, Szukiel, Trapsza, Undrul, Warnel, Wejkuc, Wirszuta; rusiškai užrašytos lietuviškos pavardės: Бурак, Крумин, Нарбут, Папакуль, Петкун, Войкуть.
Kampinių kapinėse: Kuken, Kumpin, Samul, Skurjat, Warnel; rusiškai: Рудь.
Kupčelių kapinėse: Bagdzi, Bielus, Gryszkan, Maciesza, Marecki, Matiesza, Milewicz, Pietkun, Popakul, Salak, Skurjat, Szymbel; rusiškai: Шимбель.
Misų kapinėse: Bielun, Gietowt, Kriwel, Obolewicz, Pipir, Rakiel, Waluszko.
Pelekų kapinėse: Bals, Mikucki, Obolewicz, Szukel, Sykzt.
Petkūniškės kapinėse: Bielun, Biluss, Bluodien, Bludzien, Ciuniel, Kuciun, Milewicz, Popakul, Puisza, Sierpun, Żosiel; rusiškai: Попакуль.
Varnelių kapinėse: Ciunel, Gawejka, Lejsza, Narel, Pujsza, Wajkuc, Warnel; rusiškai: Шишка, Ядяло.
Baltojoje esančiame memorialiniame paminkle, pastatytame žuvusiems Antrajame pasauliniame kare šio krašto vyrams, įrašytos šios lietuviškos pavardės: Белун, Цюнель, Гетовт, Кривель, Оболевич, Ракель, Szukel, Ундруль, Wancowicz.
***
Apso kraštas ir dabartiniai rytų aukštaičiai per šimtmečius sudarė geografiškai vieningą kalbos arealą. Pirmojoje mūsų [XX] šimtmečio pusėje Apso kraštą užgriuvo negandos – buvo naikinamas lietuviškas gyvenimo būdas, lietuvių nenaudai kito tautinė sudėtis.
Nutautimo procesą spartino politinis ir psichologinis kitų tautų spaudimas, silpni ryšiai su Lietuvos kultūriniais ir ekonominiais centrais, menkas vietos gyventojų organizuotumas; mažai čia darbavosi ir lietuvių šviesuolių.
Nutautimo ėjo keletas bangų: pirmoji atvilnijo XVIII–XIX amžiuje, kai po karų ir sukilimų ateiviai ėmė apgyvendinti ištuštėjusisas sodybas; per Pirmąjį pasaulinį karą rusų kareiviai sužadino gudėjimą; trečiajame dešimtmetyje, atplėšus Vilniaus kraštą ir sustiprėjus lenkinimui per bažnyčias, valdines įstaigas ir mokyklas, daugėjo mišrių šeimų (su gudais, o dažniausiai su dar anksčiau nutautusiais lietuviais); penktajame–šeštajame dešimtmetyje asimiliaciją didino gudų ir kitų tautybių žmonių kėlimasis į ištremtųjų ar emigravusiųjų po antrojo pasaulinio karo sodybas.
Tautinį atsparumą silpnino ir kaimynystėje nuo seno įsikūrusių gudų ir lenkų šlėktų kaimeliai. Be to, po antrojo pasaulinio karo kai kurie lietuviai ir patys, vengdami galimų represijų, savo noru rašėsi lenkais arba gudais.
Vėliau lietuviai gudais buvo užrašomi net jų pačių neatsiklausus, o 1993 metais Apso apylinkės šventėje, vardijant čia gyvenančias tautas, lietuviai net nebuvo paminėti.
***
Didelės pagarbos vertos sąmoningesnių šio krašto gyventojų pastangos ginti savo tautybę. Jas apibūdinti galima Petkūniškės kaimo gyventojo P. Sergūno 1934 metais išreikštu credo: „Nedidelė garbė, jeigu prisišliesi prie stipresnės, skaitlingesnės ir kultūringesnės tautos. Tik tuomet garbė, jeigu tavo tauta visų paniekinta, o tu prie jos prisipažinsi.“
Ištraukos iš knygos: Juozas Kudirka. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1997, p. 5, 7, 9, 12–13, 15–17, 58–60. Parengė Dainius Razauskas.
