J. Vaiškūnas. Ar Lietuvos pareigūnai tarnauja Putinui?

Nuo Kremliaus persekiojimo bėgęs žmogus perplaukė Nemuną, bet Lietuva jį grąžino Rusijai, ten jis buvo nuteistas šešeriems metams kalėti. Ar po duomenų apie Alesį Beliackį perdavimo Lukašenkos režimui vėl kartojame tą pačią klaidą?

Kartais vieno žmogaus likimas apie valstybę pasako daugiau negu šimtai iškilmingų kalbų apie laisvę, demokratiją ir žmogaus teises.

Rugsėjo 17 dieną 68 metų Rusijos pilietis Igoris Odincovas perplaukė Nemuną ir pasiekė Lietuvos krantą. Jis bėgo nuo Rusijos valdžios, kuri jį persekiojo dėl pasisakymų internete. Bent jau taip savo padėtį aiškino mūsų pasieniečiams, tikėdamasis Lietuvoje rasti prieglobstį.

Tačiau Lietuvoje jis neužsibuvo. Po penkias valandas trukusios apklausos mūsų pareigūnai nusprendė jį grąžinti Rusijai. Tą patį vakarą jis buvo perduotas Rusijos pareigūnams.

Nepraėjus nė dviem savaitėms Rusijos karo teismas šiam žmogui paskyrė šešerius metus kalėjimo griežtojo režimo kolonijoje.

Ir štai čia kyla klausimas, nuo kurio neįmanoma išsisukti: ar tokią Lietuvą kūrėme – valstybę, kuri pati išsivadavo iš sovietinės priespaudos, bet nuo imperinės prievartos bėgantį žmogų grąžina persekiotojams?

Nemuną perplaukė, bet laisvės nepasiekė

I. Odincovo istorija tokia, kad ją būtų galima palaikyti niūria politinio romano ištrauka. Deja, tai ne išgalvotas pasakojimas.

Rugsėjo 17-ąją Rusijos Baltijos laivyno karo teisme turėjo būti nagrinėjama jo baudžiamoji byla. Tačiau kaltinamasis į teismą neatvyko. Tą dieną jis mėgino pasiekti Lietuvą – perplaukė Nemuną, skiriantį Karaliaučiaus sritį nuo mūsų valstybės.

Lietuvos krante vyrą sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai. Jis aiškino, kad Rusijoje yra persekiojamas dėl savo pasisakymų socialiniuose tinkluose, ir prašė apsaugos.

Pokalbyje su juo dalyvavo ne tik pasieniečiai. Kaip vėliau paaiškėjo, sprendimas buvo priimtas pasitarus ir su Valstybės saugumo departamentu (VSD) bei kitomis tarnybomis.

Po kelių valandų nuspręsta šio žmogaus Lietuvoje nepalikti.

Rugsėjo 21 dieną I. Odincovas buvo sulaikytas Rusijoje, o rugsėjo 30-ąją nuteistas. Spalio pradžioje apie tai pranešė Karaliaučiaus srities leidinys „Russkij Zapad“, vėliau – nepriklausoma Rusijos žiniasklaida „Mediazona“, „Meduza“, „The Moscow Times“, taip pat Lietuvos ir kitų Europos valstybių spauda.

Oficialus kaltinimas – vieši raginimai vykdyti teroristinę veiklą arba terorizmo pateisinimas. Rusijos teismo pranešime nurodyta, kad I. Odincovas nepritarė karui Ukrainoje ir buvo priešiškai nusiteikęs Rusijos valdžios atžvilgiu.

Visas jo pasisakymų internete turinys viešai nepaskelbtas, todėl negalime tvirtinti, kad šešeriems metams jis nuteistas vien už karo kritiką.

Tačiau žinome, kad dėl savo pasisakymų jis buvo teisiamas, bėgo nuo Rusijos teisėsaugos ir, Lietuvos grąžintas, atsidūrė už grotų.

Vadinasi, grėsmė, nuo kurios mėgino išsigelbėti, buvo tikra.

Ir ši aplinkybė verčia visiškai kitaip pažvelgti į mūsų pareigūnų sprendimą.

Ar žmogaus likimą nulėmė neužpildytas blankas?

Labiausiai stebina ne vien pats grąžinimas, bet ir tai, kaip Lietuvos valdžia jį aiškina.

Rugsėjo 17 dieną vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas žurnalistams raštu patvirtino, kad Nemunu atplaukęs vyras prašė politinio prieglobsčio. Tačiau spalio 7-ąją, kai jau buvo žinoma apie jam skirtą bausmę, ministras aiškino, jog atvykėlis neaiškiai išreiškė norą gauti prieglobstį ir atsisakė pildyti prašymą.

VSAT atstovas Giedrius Mišutis taip pat tvirtino, kad vyro žodžiuose būta tik ketinimo prašyti apsaugos požymių. Esą susipažinęs su prieglobsčio suteikimo tvarka jis tokio pageidavimo aiškiai nebeišreiškė.

Galbūt žmogus iš tiesų atsisakė užpildyti dokumentą. Tačiau ar tai savaime reiškia, kad jis atsisakė ir apsaugos nuo persekiojimo?

Pamėginkime įsivaizduoti jo padėtį. 68 metų vyras, slapta pabėgęs iš šalies, kurioje yra teisiamas, perplaukia pasienio upę ir atsiduria svetimos valstybės pareigūnų rankose. Jis pavargęs, galbūt išsigandęs, nežino, kas jo laukia.

Ar galima tikėtis, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus išmanys prieglobsčio suteikimo tvarką, tiksliai supras kiekvieną reikalavimą ir iš karto gebės tinkamai išdėstyti visas savo bėdas?

O gal kaip tik tokiais atvejais valstybės pareigūnų pareiga yra padėti žmogui išsiaiškinti jo teises, o ne ieškoti priežasties juo nusikratyti?

Nuo šių metų birželio 12 dienos Europos Sąjungoje taikomas reglamentas 2024/1348, nustatantis bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo tvarką.

Jo 26 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad prašymas laikomas pareikštu žmogui išreiškus norą gauti tarptautinę apsaugą. Jeigu pareigūnams kyla abejonių, jie turi tiesiogiai paklausti, ar žmogus tokios apsaugos pageidauja.

Taigi prieglobsčio prašymas nėra vien popieriaus lapas su parašu. Pirmiausia tai žmogaus išreikštas prašymas apsaugoti jį nuo gresiančio pavojaus.

Yra ir dar svarbesnė tarptautinės teisės nuostata: valstybė negali grąžinti žmogaus ten, kur jam gresia kankinimas arba nežmoniškas ar žeminantis elgesys.

Šios pareigos nepanaikina neteisėtas sienos kirtimas. Net ir įtarus, kad atvykėlis gali kelti pavojų valstybės saugumui, jo grąžinimo pasekmės turi būti tinkamai įvertintos.

Tuo tarpu mūsų pasieniečiai aiškina, kad I. Odincovo pasakojimas buvo nenuoseklus, o tarnybos turėjo duomenų apie galimą jo keliamą grėsmę. Ministras taip pat pabrėžia, kad Rusijoje jam pateikti kaltinimai neapsiribojo karo kritika.

Neatmeskime galimybės, kad Lietuvos žvalgyba iš tiesų turėjo rimtų duomenų. Tačiau kol jie neatskleisti bent tiek, kiek leidžia valstybės saugumo interesai, visuomenei lieka tikėti pareigūnų žodžiais.

O juk kalbame apie sprendimą, po kurio žmogus pateko į Rusijos kalėjimą.

Ar jis buvo apklaustas dalyvaujant teisininkui? Ar pareigūnai patikrino, kokia byla jam iškelta Rusijoje? Ar buvo tinkamai užfiksuotas jo prašymas ir galimas atsisakymas? Ar įvertinta, kas jo laukia sugrąžinto į Rusiją?

Į šiuos klausimus kol kas neturime įtikinamų atsakymų.

Tūkstančiams migrantų radome vietos, o vienam bėgliui – ne?

Šio įvykio negaliu vertinti atsietai nuo Lietuvos imigracijos politikos. Ypač nuo to, ką mūsų valstybė patyrė 2021 metais, kai Aliaksandro Lukašenkos valdžia ėmė naudoti neteisėtą migraciją kaip spaudimo Lietuvai priemonę.

Tais metais per Baltarusijos sieną į Lietuvą pateko daugiau kaip keturi tūkstančiai neteisėtų migrantų. Valstybė buvo priversta juos registruoti, apgyvendinti, maitinti, skirti lėšų apsaugai, vertėjams, prieglobsčio prašymams nagrinėti.

Alkas.lt jau 2021 metų rugpjūtį rašė apie daugiau kaip keturis tūkstančius sieną neteisėtai kirtusių migrantų.

Nesakau, kad visus tuos žmones reikėjo išsiųsti atgal. Tarp jų galėjo būti ir tikrų pabėgėlių. Kiekvieno teisė į apsaugą turi būti vertinama pagal jo padėtį, o ne pagal tautybę ar atvykimo būdą.

Tačiau negaliu nepastebėti skaudaus prieštaravimo. Kai per sieną plūdo tūkstančiai žmonių, kurių dalį į kelionę viliojo ar stūmė priešiškas Baltarusijos režimas, Lietuva surado būdų bent dalį jų priimti ir išnagrinėti jų prašymus.

O kai nuo Rusijos valdžios persekiojimo bėgantis 68 metų žmogus vienas perplaukė Nemuną, jam tesugebėjome skirti kelias valandas.

Ar tikrai negalėjome jo bent laikinai palikti saugioje vietoje, kol bus išsiaiškintos visos aplinkybės?

Sienos apsauga yra būtina. Tačiau griežta sienų apsauga neturi reikšti abejingumo žmogaus likimui. Valstybė turi mokėti atskirti tuos, kurie į jos teritoriją veržiasi vedami priešiškų jėgų, nuo tų, kurie nuo tokių jėgų bėga.

Žinoma, Rusijos žvalgyba gali mėginti pasinaudoti ir tariamais politiniais pabėgėliais. Todėl patikra būtina, o neatsargus pasitikėjimas gali būti pavojingas.

Tačiau ne mažiau pavojinga, kai įtarumas tampa viską užgožiančia nuostata. Juk Rusijos pilietybė savaime nereiškia ištikimybės Putinui, kaip ir Baltarusijos pilietybė – ištikimybės Lukašenkai.

Atsisakę matyti šį skirtumą, rizikuojame nubausti tuos, kurie išdrįsta priešintis diktatūrai.

Beliackio istorija: ar vėl talkiname persekiotojams?

I. Odincovo likimas man skaudžiai primena kitą Lietuvos istorijos gėdą – 2011 metų Alesio Beliackio bylą.

Tuomet Lietuvos Teisingumo ministerija, vykdydama teisinės pagalbos prašymą, perdavė Baltarusijos valdžiai duomenis apie žmogaus teisių gynėjo A. Beliackio banko sąskaitas.

Šios sąskaitos buvo naudojamos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ veiklai ir represijų aukoms remti. Tačiau Lukašenkos valdžia gautą informaciją panaudojo prieš patį žmogaus teisių gynėją.

2011 metų rugpjūčio 4 dieną A. Beliackis buvo suimtas, o lapkritį nuteistas ketverius su puse metų kalėti.

Tuomet Lietuvoje kilo pasipiktinimas. Kaip valstybė, pati patyrusi sovietines represijas, galėjo padėti Baltarusijos diktatūrai susidoroti su žmogumi, gynusiu kitų laisvę?

Apie Lietuvos Teisingumo ministerijos perduotus duomenis ir reikalavimus prisiimti atsakomybę tuo metu rašė ir Alkas.lt.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius atsiprašė. Buvo kalbama apie padarytą klaidą, nepakankamą įžvalgumą, valdininkų veiksmus, kurių pasekmės nebuvo deramai įvertintos.

Tačiau nei atsiprašymai, nei vėlesni aiškinimai negalėjo grąžinti A. Beliackiui nelaisvėje prarastų metų.

Vėliau jis vėl buvo įkalintas, 2022 metais tapo Nobelio taikos premijos laureatu, o 2023-iaisiais išgirdo naują – dešimties metų – laisvės atėmimo nuosprendį. Tik 2025 metų gruodžio 13 dieną, po derybų dėl politinių kalinių paleidimo, jis buvo išlaisvintas ir atvyko į Lietuvą.

Žinoma, šios dvi istorijos skiriasi. Beliackio atveju Lietuva perdavė Baltarusijos diktatoriaus valdžiai duomenis, kurie buvo panaudoti žmogaus teisių gynėjui įkalinti. Odincovo atveju Lietuvos pareigūnai Rusijai grąžino patį persekiojamą žmogų.

Tačiau abiem atvejais iškyla tas pats skaudus klausimas: kaip nutinka, kad valstybė, viešai smerkianti diktatūrų nusikaltimus, savo veiksmais pati prisideda prie jų aukų nelaimės?

2011 metais galėjome teisintis, kad neįžvelgėme, kam Baltarusijos valdžia panaudos gautus duomenis.

Bet kuo galėtume teisintis šiandien?

Juk jau daugiau kaip ketverius metus matome Rusijos karą Ukrainoje. Žinome apie įkalintus karo priešininkus, persekiojamus žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus, apie Kremliaus teismų skelbiamus griežtus nuosprendžius už viešą nepritarimą valdžiai.

Argi dar nežinome, ką šioje valstybėje gali reikšti kaltinimas terorizmo pateisinimu?

Žmogus, kuris 1991-aisiais buvo atvykęs padėti Lietuvai

Tačiau I. Odincovo istorijoje yra dar viena aplinkybė, kuri mane sujaudino labiausiai.

Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, pažinojęs I. Odincovą, Lietuvos pareigūnų sprendimą pavadino išdavyste.

Pasak S. Šamborskio, I. Odincovas dar Sąjūdžio metais rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius. O lemtingomis 1991 metų Sausio 13-osios dienomis buvo atvykęs į Vilnių – prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų…

Šamborskis prisimena, kad jis atvyko „ne tuščiomis rankomis“. Kokią pagalbą tuomet atvežė, pašnekovas nepatikslino, tačiau pabrėžė esąs tikras dėl jo dalyvavimo.

Jeigu S. Šamborskio prisiminimai tikslūs, prieš mus atsiveria itin skaudus istorijos vingis.

1991 metais žmogus atvyko į Lietuvą padėti mums apginti laisvę nuo sovietinės imperijos. Po 35 metų, pats ieškodamas išsigelbėjimo nuo Rusijos valdžios persekiojimo, jis pabėgo į Lietuvą. Tačiau Lietuva jį grąžino Rusijai.

Argi galima įsivaizduoti skaudesnę likimo ironiją?

1991-ųjų sausį prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto stovėjo žmonės, pasiryžę priešintis sovietinei prievartai. Tarp jų buvo ne tik lietuvių. Mus palaikė ir rusai, kurie nenorėjo susitaikyti su Kremliaus smurtu.

Tokių žmonių laikyseną primena ir Alkas.lt skelbti Sausio 13-osios liudijimai. Vienas jų – rusų tautybės sovietų karininko kreipimasis į savo ginklo draugus, raginęs nebekelti ginklo prieš beginklius Lietuvos žmones.

Tai buvo žmonės, suvokę, kad laisvė ir žmogaus orumas svarbesni už imperijos įsakymus.

Jeigu I. Odincovas iš tiesų buvo vienas iš mūsų laisvės bičiulių, galbūt jis tikėjo, kad Lietuva nepamiršo tų dienų. Kad valstybė, kurios laisvę kadaise jis padėjo ginti, nelaimėje neatsuks jam nugaros.

Nežinau, ar mūsų pareigūnai, jį apklausdami, girdėjo apie jo dalyvavimą Sausio 13-osios įvykiuose. Nežinau, ar jis pats apie tai papasakojo.

Vien mintis, kad galėjome grąžinti į Rusijos kalėjimą žmogų, kadaise buvusį mūsų laisvės pusėje, yra sunkiai pakeliama.

Tūkstančiai lietuvių kadaise ieškojo būdų ištrūkti iš sovietinės imperijos. Vieniems pavyko, kiti už mėginimą pabėgti buvo įkalinti ar nužudyti.

Ar būtume supratę, jeigu anuomet kitos laisvos valstybės tokius mūsų bėglius būtų grąžinusios sovietiniams pasieniečiams?

Lietuvos sąžinės išbandymas

Nežinau, kokiais tiksliai duomenimis vadovavosi VSAT ir VSD pareigūnai, nusprendę grąžinti I. Odincovą. Galbūt jų turimos žinios iš tiesų buvo rimtos. Galbūt jo pasakojime tikrai būta rimtų prieštaravimų, kurių mes nežinome. Tačiau neabejoju, kad: šio sprendimo negalima palikti be nepriklausomo ir išsamaus tyrimo.

Turi būti nustatyta, ar žmogaus prašymas suteikti prieglobstį buvo tinkamai užfiksuotas, ar jam suteikta būtina teisinė pagalba, ar buvo įvertinta Rusijoje vykstanti baudžiamoji byla ir grėsmė, kuri jam galėjo kilti sugrįžus.

Taip pat privalu išsiaiškinti, kas priėmė galutinį sprendimą, kokią informaciją pateikė žvalgybos tarnybos ir kodėl nebuvo pasirinkta galimybė žmogų laikinai palikti Lietuvoje, kol visos abejonės bus išsklaidytos.

Toks tyrimas nėra siekis iš anksto paskelbti pareigūnus kaltais. Tačiau jų veiksmų pateisinimas neišsiaiškinus visų aplinkybių būtų ne mažiau neatsakingas.

Mes pagrįstai didžiuojamės savo parama Ukrainai. Didžiuojamės tuo, kad Lietuva suteikė prieglobstį Baltarusijos politiniams pabėgėliams, kad mūsų sostinėje gali veikti Rusijos ir Baltarusijos demokratinės jėgos.

Tačiau laisvė nėra vien gražus žodis valstybės vadovų kalbose. Ji išmėginama tada, kai tenka apsispręsti dėl vieno žmogaus – nepatogaus, nežinomo, neturinčio užtarėjų ir galbūt nesugebančio tinkamai paaiškinti savo padėties.

Tuomet ir paaiškėja, ar mūsų ištikimybė laisvei yra tikra, ar tik iškilmingomis progomis dėvima puošmena.

Valstybės sienos turi saugoti mus nuo priešų. Bet būtų baisu, jeigu jos taptų neįveikiamos ir tiems, kurie bėga nuo mūsų priešų prievartos.

Igoris Odincovas įveikė Nemuną. Vyresnio amžiaus žmogus, rizikuodamas gyvybe, pasiekė Lietuvos krantą, nes tikėjo, kad čia prasideda laisvasis pasaulis.

Tačiau Lietuva laisvės vartų jam neatvėrė. Šiandien jis nuteistas šešeriems metams kalėti Rusijoje.

O mums lieka klausimas, į kurį anksčiau ar vėliau teks atsakyti teisiškai ir sąžiningai:

Ar tikrai padarėme viską, kad žmogus, prašęs mūsų pagalbos, nebūtų sugrąžintas į persekiotojų rankas?