Skiriama Vyčio Kryžiaus ordino kavalierio mjr. Jono Šimkaus 50-osioms mirties metinėms
Lietuvos kariuomenės savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Šaulių sąjungos ugniagesių inspektorius, aktyvus Detroito lietuvių benduomenės ir Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Detroito skyriaus narys, šaulys, majoras Jonas Šimkus gimė 1889 m. vasario 1 d. Rytų Vydutaičių kaime, Kulmenų valsčiuje, Tilžės apskrityje ūkininkų Jono ir Elskės (merg. – Juozapaitytė) Šimkų šeimoje.
Pakrikštytas buvo Piktupėnų lietuviškoje evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jo vaikystės ir brendimo metai praėjo senoje Rytprūsių Lietuvoje, kur vaikai augo ir žaidė kalbėdami lietuviškai. Daugumoje bažnyčių buvo meldžiamasi lietuviškai ir giesmės giedamos lietuviškos. 1905-1911 metais tame krašte lietuvybė buvo vyraujanti ir tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos valdžia pradėjo aktyviau vykdyti vokietinimo akciją. Jos vykdymui buvo panaudota bažnyčios, mokyklos ir kariuomenė. Šios akcijos rezultatai nebuvo palankūs lietuviams ir jau po kurio laiko vietos lietuviškas jaunimas ėmė krypti vokiečių pusėn.
1896-1904 metais J. Šimkus mokėsi vietos kaimo mokykloje ir baigė šešias klases. Po pradinio mokslo Jonas padėjo tėvams ūkininkauti. 1912 m. jis buvo pašauktas į karinę tarnybą vokiečių kaizerinėje kariuomenėje. Tarnybą atliko 1-osios artilerijos brigados mokomojoje kuopoje ir ją baigė leitenanto laipsniu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas ir pasiųstas į frontą. Nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1915 m. rugsėjo mėn. dalyvavo kautynėse su rusais, vėliau permestas į prancūzų frontą (iki 1918 m. lapkričio 11 d.). Už parodytą narsą kautynėse su priešais leitenantas J.Šimkus buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi.
Pasibaigus karui, grįžo į gimtąjį sodžių. Tačiau neilgam. Lietuvos Tarybai paskelbus atstatant laisvą, nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ėmus formuoti Lietuvos kariuomenę (Lietuvą puolė bolševikai ir lenkai, grėsė bermontininkų įsiveržimas), jis ilgai negalvodamas pereina sieną ir atvyksta į Tauragę, kur 1919 m. kovo 7 d. savanoriu įstojo į steigiamą 1-ąjį pėstininkų Žemaičių batalioną. Su savim į Tauragę iš Rytprūsių atsivedė net 30 jaunų vyrų, kurie kurį laiką buvo karinio apmokymo instruktoriais. Balandžio mėn. 1-mo pėstininkų Žemaičių bataliono vadas Jurgis Aukštuolaitis buvo iškviestas į Kauną pas kar. Vincą Grigaliūną-Glovackį (vėliau – generolas). Kaune jis buvo suimtas už nepaklusnumą įsakymams, savivaldžiavimą ir valstybės turto iššvaistymą. Paleistas iš daboklės, J.Aukštuolaitis kažkur dingo. Randama archyvinių duomenų, kad jis buvo užverbuotas lenkų žvalgybos ir padėjo lenkų karinei organizacijai POW (Polska organizacija vojskova) organizuoti perversmą. Bataliono vadu buvo paskirtas kar. Stanislovas Kuizinas (vėliau – pulkininkas leitenantas), tačiau neilgam – kovo 25 dieną batalionas buvo išformuotas ir jo kariai buvo priskirti prie kitų karinių dalinių.
J. Šimkus buvo paskirtas į Šiaulių m. komendantūros kuopą ir balandžio 24 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Balandžio 27 d. jis perkeliamas į kariuomenės artileriją ir gegužės 24 d. paskirtas į 1-mą artilerijos pulką baterijos vyresniuoju karininku. Nuo 1919 m. gegužės pabaigos iki 1920 m. sausio mėn. dalyvavo mūšiuose prieš bolševikus prie Ylakių, Rozalino, Neu Griunvaldo, Komariškių dvaro, Ilukštos, Daugpilio ir Jadvygavos dvaro. 1920 m. balandžio mėn. baterija buvo perkelta prie Vilniaus.
Tų pačių metų liepos 25 d. jis buvo paskirtas į dešimtą bateriją vyresniuoju karininku. Spalio 8 d. lenkams įsiveržus į Lietuvą, su savo baterija dalyvavo kautynėse prieš lenkus ties Skietuvais, Vyčiūnais, Musninkais, Tiesaruliais, Giedraičiais. 4-ojo pėstininkų pulko antrojo bataliono vadas kpt. Jonas Andrašūnas, pristatydamas J. Šimkų apdovanojimui, rašė: „Dešimtos baterijos antro būrio vyresnysis karininkas leitenantas Jonas Šimkus atsižymėjo narsumu ir geru elgesiu. Būdamas su savo būriu pavesto man bataliono fronte, daug prisidėjo prie lenkų atakos atmušimo. Ypač atsižymėjo geru šaudymu, būdamas prie telefono, pirmojo lenkų puolimo ties Musninkais 1920 metų lapkričio 19 dieną. Būdamas pirmojoje linijoje, neatsižvelgdamas, kad lenkai buvo visai arti, gerai nurodinėjo baterijai, todėl lenkai buvo atmušti. Jis privežė savo patrankas prie pat Musninkų, taip arti, kad šautuvų kulkos užlėkdavo net iki patrankų. Tai privertė lenkus trauktis nuo jų gero šaudymo…“
Už pasižymėjimus ir narsą šiose kautynėse leitenantas J.Šimkus 1921 m. sausio 7 d. buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu su kardais (vėliau šis ordinas buvo pakeistas į Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordiną). Pasibaigus kovoms su lenkais, 1922 m. rugsėjo 16 d. jis skiriamas 4-ojo artilerijos pulko haubicų baterijos vadu. 1922 m. pabaigoje ir 1923 m. sausio pradžioje Lietuvos vyriausybei ir Šaulių sąjungai organizuojant Klaipėdos krašto atgavimo operaciją (Klaipėdos krašto sukilimas), leitenantas J. Šimkus buvo paskirtas į Pagėgių komendantūrą. 1927 m. rugpjūčio mėn. jam suteikiamas kapitono laipsnis. Iki 1930 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje įvairiuose vietovėse. 1930 m. liepos 30 d. buvo paskirtas į Ginklavimosi valdybos artilerijos skyrių ir jame tarnavo iki 1932 m. sausio 2 d. Išeinant į atsargą J. Šimkui buvo suteiktas majoro laipsnis.
Būdamas atsargoje, J.Šimkus įsijungė į ugniagesybos veiklą. Berlyne tobulinosi ugniagesybos kursuose, po kurių ėjo Kauno brandmajoro pareigas. Nuo 1933 metų aktyviai įsijungė į Šaulių sąjungos veiklą, buvo šaulių ugniagesių inspektorius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dirbo priešgaisrinės apsaugos skyriuje, bet buvo akylai stebimas sovietinio saugumo dėl to, kad buvo dalyvavęs kovose su bolševikais ir buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai su žmona Marijoną (mergautinė pavardė – Jocytė) ir vaikais Algirdu ir Rasa-Beatriče pasitraukė į Vakarus. Gyveno pabėgėlių stovyklose, kol 1949 m. emigravo į JAV. Apsigyveno Detroite, kur aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą. Buvo veiklus lietuvių bendruomenės, ramovėnų ir šaulių kuopos narys, palaikė ryšius su Vydūnu, J. Stiklioriumi ir kitais Mažosios Lietuvos veikėjais.
Be Vyčio Kryžiaus ordino mjr. J. Šimkus už nuopelnus ir pasižymėjimą buvo apdovanotas LDK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo, Nepriklausomybės 10-mečio, Šaulių žvaigždės ir Klaipėdos išvadavimo medaliais, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu, Lietuvos ugniagesių „Artimui pagalbon“ 2-ojo ir 3-ojo laipsnio kryžiais, Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Sidabro kryžiumi, Latvijos ugniagesių 2-ojo laipsnio garbės kryžiumi, Suomijos ugniagesių garbės ženklu.
Šiemet minėsime Tilžės Akto pasirašymo šimtmetį. Pagėgiuose šiai sukakčiai vyks daugybė renginių, tarp kurių ir paminklinės bareljefinės lentos atidengimas Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui majorui Jonui Šimkui.
Autorius yra LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas
Gerbiamas S. Ignatavičius priminė mums pirmuosius1918 – 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorius ir pamatėme, kad Pagėgiuose jo atminimui pastatytas paminklas.Paminklas 1918 – 1919 m. kovų už laisvę savanoriui yra ir Kaune. Tai – paminklas Pranui Dauniui, kur atsispindi nuopelnai, sudarant lietuviškąją brailio abėcėlę. Jis gimė 1900 m. gimė Utenos apskrities Kuktiškių valsčiuje, o biografijoje yra žinios, kad 1919 m. P. Daunys įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriu, 1921 m. gavo vyresn. puskarininkio laipsnį, kad 1923 m. kovose su lenkais ties Širvintomis sprogusi granata sužeidė galvą ir P. Daunys neteko regėjimo. Nepaisant to, jis mokėsi Rygos aklųjų institute, sudarė lietuviškąją brailio abėcėlę. 1928 m. Pranas Daunys buvo apdovanotas pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyties kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais. 1962 m. mirė, palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune. Paminklas visu ūgiu jam stovi netoli Aklųjų ir silpnaregių bibliotekos, kuri yra Savanorių ir Taikos prospektų sankryžoje. Pagerbdamas, Vasario 16-tosios šventės proga, einant pro šalį, ant rankos visuomet jam užneriu Trispalvės juostelę.