Džiugi žinia baltų kultūros puoselėtojams: antradienį, prieš prasidedant pilkapiams skirtam seminarui Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centre, už poros šimtų metrų nuo šio pastato buvo apžiūrėti ir apmatuoti iki šiol nežinomi senovės lietuvių pilkapiai!
Archeologų akimis mažiausiai trylika Birštono centrinio parko pilkapių (jų dydis svyruoja nuo 5,5 iki 12 m skersmens, nuo 0,5 iki 1,8 m aukščio) yra lengvai matomi, tačiau išsidėstę dideliame plote kelių hektarų plote ir iš dalies apardyti takelių, aikštelių, kitos žmonių veiklos. Tikėtina, kad pilkapių yra dar daugiau, ypač nežvalgytoje parko pietinėje ir pietvakarinėje dalyje.
Pilkapių dydis ir išvaizda būdinga IX-XI a. laikotarpiui ir ši senovės laidojimo vieta be mažiausios abejonės susijusi su senuoju Birštonu, kurio branduolį sudaro Vytauto kalnu vadinamas piliakalnis ir į pietus nuo jo plytinti senovės gyvenvietė. Trūkstama archeologinės vietovės dalis – baltų šventvietė – šiandien pirmiausiai sietina su rytų kryptimi (įsauliui) tekėjusiu Druskupiu, žinoma, ir ten pat į Nemuną sruvusiais mineralinio vandens šaltiniais.
Belieka šių eilučių skaitytojus kviesti ir skatinti baltų paveldo paieškas tęsti, gilinti žinias, kaupti patirtį, o labiausiai – žvalgyti ir įsižiūrėti į mus supančią aplinką. Kaip rodo naujausias atradimas Birštone, kartais mums paprasčiausiai sunku patikėti tuo, kas akivaizdu. Tad nuo šiol būkime dar atidesni ir drąsesni!
Išvykoje į Birštoną ar susiruošę į ekskursiją, nepamirškite apie pilkapius! Jie lengvai pastebimi plote lygiagrečiame Kęstučio gatvei (apie 54.608066, 24.031868), netoli nuo Algirdo ir Pušyno g. sandūros (apie 54.610564, 24.026668) ir kitose parko vietose.
Susiję straipsniai:
- A.Mikus. Obuolys ir riešutai. Dar kartą apie senovės baltų dualizmą
- Telšiuose vyks seminaras „Baltų kelias“
- „Baltų kelias“ apima visą Lietuvą
- T. Baranauskas. Naujai prakalbinta aisčių istorija
- Pribrendo metas tyrinėti aisčių mįslę, vakarų baltų pasaulį (I)
- Š. Laužadis. Ko mūsų nespėjo išmokyti Jonas Trinkūnas?
- V. Rutkūnas. Naujiems Saulės metams krivūlė nubrėžė gaires: veiksmas baltų gyvasčiai kelti (video)
- Baltijos gintaro meno centras kviečia į V. Vaitkevičiaus paskaitą „Baltų šventviečių atodangos“
- Marijai Gimbutienei – 90 (video)
- Smolensko archeologas krivičių gentį susiejo su baltais
- Pribrendo metas tyrinėti aisčius, vakarų baltų pasaulį (II)
- Mokslų akademijoje bus pristatyta archeologo E. Jovaišos knyga „Aisčiai. Raida“
- Panevėžio kraštotyros muziejui perduoti saugoti priešistoriniai radiniai iš Protvos Galindos (nuotraukos)
- „Baltų kelias“: iššūkiai ir galimybės
- Jorės šventėje pagerbti Tautos Didvyriai ir Didieji Dievai (nuotraukos, video)
- „Baltų genas“: A. Girininkas apie baltų etnogenezę (audio)
- „Baltų genas“: A.Girininkas apie neolito gyvybės ir mirties simbolius (audio)
- Krivės sveikinimas Saulėgrįžos proga (video)
- D. Šepetytė. Srovė, nešanti į Lietuvą, ir srovė, nešanti iš jos
- T. Statkuvienė: Pamirus kiek laiko būna gėlėse, o iš tų gėlių vėl gema žmonės
Šiais metais teko būti Birštone, tai pagalvojau šitoks piliakalnis, o jo vaidmuo mūsų istorijoje nėra atskleistas. Koks baisus aplaidumas – iš kur jis toks… Pasižvalgęs pamaniau, kad netoliese galėjusi būti brasta, taigi piliakalnio įgula turėjusi saugoti praėjimą toliau į Lietuvą, priešo praplaukimą vasarą ar praėjimą ledu žiemą Nemuno kilpomis nuo Kauno pusės darė neįmanomą. Nemuno vidurupyje yra ir daugiau piliakalnių tiek vienoje, tiek kitoje jo pusėje. Antai, Alytuje vienoje pusėje yra Miniškių, kitoje – didžiulis ir įdomus Radžiūnų piliakalnis. Apskritai dabartinė Užnemunė, kaip Lietuvos valstybės teritorija, be niekur nieko neatsirado. Tie piliakalniai tik patvirtina, kad kova dėl Užnemunės nuo 11-o amžiaus (Netimeras) iki Žalgirio pergalės buvo pagrindinė Lietuvos kovų už išlikimą arena. Pagrindinis krikščionybės skverbimasis vyko būtent Nemuno vidurupio ruože. Tai Lietuvos istorijos koncepciniai dalykai.
Sėslūs Nemuno kilpų žemėje atsiradę sodiečiai (paganas, lot – valstietis, sodietis) dokumentuotai (turėjo savo paleoastronominį kalendorių) įsikūrė 6 766 m. pr. Kr. laiku. Tai buvo dinastinė vietinių kunigaikščių toli dar iki didžiųjų Jogailos ir Vytauto laikų egzistavusi valda. Džiaugiuosi kolegų Vykinto su Burkvydu atradimais viliantis, kad šiame regione jie nebus paskutiniai. Sėkmės!
Gerb. Rimgaudai, iš pagarbos Jūsų žinioms.
Jūs žinote plačiai ir sena, ir nauja, ir mintijate pirmeiviškai, bet su man nesuprantamu išlikusiu, anksčiau išsiugdytu bei įsišaknijusiu įpročiu – su nuolankiu lankstymusi liaudynų / lotynų kalbai, todėl noriu priminti, kad liaudynų ‘paganus’ neturi veiksmažodžio šiam žodžiui, o prasminis atitikmuo būtų lietuvių ‘pa-gin-ti’, ‘pa-gany-ti’, kur ir priesaga, ir šaknis aiškiai išreikštos ir išlikę iki šiandien tik mūsų kalboje.
Maciau yotuobej kaip sudegino rusu zyni ir lauzavietes vietoj supyle pilkapi.Taip pasilaidojus dabar Lietuvoje vaikus ir kitus dalyvavusius zmones valdzia uztasytu po beprotnamius ir apdetu baudom bei uzsiundytu antstolius.
Per Birstona eina riba skirianti N1c1 haplo grupes areala ir arijieciu R1a1 haplo grupes areala,tai gal ir paaiskintu, kodel siam Nemuno ruoze stovi ikikrikscioniski piliakalniai abejose Nemuno pusese.
“Džiugi žinia baltų kultūros puoselėtojams:” Kodėl tik jiems? . O aš norėčiau , kad tais atradimais žavėtusi visą Lietuva.
Esu tuo asfaltuku kelis kartus pravažiavęs, visada buvo įdomu : negi tai pilkapiai, ištirti archeologų ar ne ?
Dėkingas gerb. Vykintui Vaitkevičiui už darbus, straipsnį.
Ačiū Vykintui už gerą naujieną. Pamenu gal jau prieš metus ar seniau, susitikus su Burkvydu Birštone jis jau sakė, kad parke yra pilkapių ir kitų gilios praeitie ženklų. Kad tokių žmonių būtų daugiau, nes Lietuvos kraštovaizdis saugo dar daug baltiško gyvenimo ir tikėjimo paslapčių.
įdomi žinia. Tik apmaudu, kad atkurtoji iškasto Birštono alko akmenų kompozicija, prastovėjusi ar ne pora dešimtmečių niekieno nekliudoma, šiemet tapo suniokota, dalį jos pagrindines figūras sudarančių akmenų išsivežus nežinomiems asmenims… (gal tie nė nesuvokė, kad jie – ne atsitiktinai suversta akmenų krūva, o tiesiog patiko akmenų spalva ir raštas?). Neaišku ir kas bus toliau su didžiaisiais alko akmenimis, esančiais pačioje statybų aikštelėje, kai bus pabaigtos sporto centro statybos. Beje, žemėlapyje dabartinė alko vieta parodyta ne ten (ar gal čia dar vieną atkasė?). Galėčiau dar papildyti šį žemėlapį, bet dėl minėtų įvykių gal geriau susilaikysiu. Archeologai, tikiuosi, supranta, kad tie pilkapiai – ne šiaip kažkokie bevardžiai kasinėjimo objektai, bet šiandieninių birštoniškių tiesioginių protėvių kapai, ir išlaikys deramą pagarbą bei jų nelies? Gyventojų sudėtis čia keitėsi labai pamažu, todėl net ir žmonių pavardės nedaug skiriasi nuo buvusių, pvz. 16 amžiuje …
Gerb. Tvankstai, visai sutinku su pastaba. Lotynų kalba buvo 8 kartus pertvarkyta, kol įgijo dabartinį variantą. Yra, beje, nuomonių, kad žodis paganus, paganas yra parvežtas iš Centrinės Amerikos. Ne iš nuolankumo naudoju šį žodį, o todėl, kad skaitant būtų iš karto suprantamas skaitytojams, taipogi ir vertėjams. Specialiai temai ir auditorijai naudosiu Jūsų žodį, paaiškinant jį per lotynų kalbą. Dėkoju.
Seni žmonės ant ką nors negerai, ne taip, kaip derėtų, darančio vaiko sakydavo, – “vai tu, pagone”… Atsižvelgiant į tai, kad yra pavardžių Pangonis, žodis “pagonas” gali būti radęsis iš ‘pangonas’. Taigi gali būti laikytinas senu lietuvišku žodžiu, reiškiančiu tą patį ką reiškia žodis – neklaužada, nenuorama. Be to, gali būti tarmiškai giminingas su žodžiu ‘banguoti, banga, bangonas’ – ‘tas kas vis banguoja’. Taigi žodį pagonis sieti su lot. kalba nederėtų.
Kadangi įsijungė ir (u)ponia Vilna, tai trise turime spec. temą.
Ką mena Aksumo (Auksumos) miesto apylinkėse randamas auksas ir kyšančių iš po žemių stelų užrašai Afrikoje? Mus domina “Ankstyvųjų Auksumos karalių užrašų” stela I . Ten rašoma … “ir valdovas Syjamo ir valdovas bega ir valdovas kasų … pakilo į žygį kad atkurti šalį ir įvesti joje tvarką”.
Žinant ir stelos II tekstą su “bega” (metas buvo toks, kai Europą buvo sukaustęs šaltis) bei pasitelkiant semantiką, skaitome bega – gabe – gabia – gabija ir tas reiškia žmonių “gabijų”, kurie žino ugnies deivę Gabiją, bendruomenę. Laiko tėkmėje bega transformavosi į bega – pega – page, kur, naudojant raidę a du kartus (J. Šeimio užrašų Egipto piramidėse metodika), išeina “paga(n)ia (galinis kirtis ant a)”, t. y. nuo “paganyti”, pagal Tvankstą, daiktavardis. Taip per liaudų/lotynų daiktavardžius “paganas”, “paganus” (paganius) daiktavardžius galima sužinoti apie gabijų, paganančių gyvulius prie ugnies naktigonėse ir žinančių deivę Gabiją, buvusių Afrikoje gyvenimo būdo bruožus.
Manau, kad dėI žodžio ‘pagonys’ kilmės yra viskas paprasčiau. Jo nelaikyčiau priešdėlio ‘pa’ žodžiu iš ‘ganyti’.
Veikiau tai šakninis žodis, jo kilmė sietina su prūsų (vakarų baltų) žodžiu panno ‘ugnis’. Jotvingių panike, dzūkų pincis ‘ugnis’ (seniau dzūkų buvo sakoma duok pincies – duok ugnies, duok prisidegti rūkant). Taigi pag-on-ys < pang-on-ys yra priesagos -on- darinys iš vakarų baltų (lietuvių) pan(g) šaknies žodžio, reiškiančio ugnis, o pats šis žmonių pavadinimas lietuviškai būtų 'ugnonys' iš ugnis.
Iš istorijos, archeologijos neginčijamai žinome Lietuvoje gyvenusius žmones kaip ugnies garbintojus, turėjusius to garbinimo apeigas. Suprantama, kad šis paprotys negalėjo būti ištisai visuotinis, tai patvirtina ir archeologija, be to, jis, kaip ir visa kita, kito netolygiai – vienur greičiau kitur lėčiau. Taip, visai galimas daiktas, kad ugnies jau negarbinantys galėjo ją dar garbinančius kaimynus paniekinamai vadino – pagonimis Ga(r)bija (daugiskaitinės prasmės), plg. žodį perkūnija.
Atsiprašau, klaida – pabaigos pastraipa turi būti:
Kas dėl ugnies deivės Gabijos pavadinimo, tai jis, kadangi, kaip žinoma, ugnis buvo labiau už kitką garbinta, yra iš Garbija > Ga(r)bija (daugiskaitinės prasmės), plg. žodį perkūnija.
Visai nėra reikalo prieštarauti, gerb. Vilna, jūsų priėjimui prie Gabijos iš dabartinių kalbinių aukštumų pusės todėl, kad mano priėjimas prie Gabijos iš Afrikos žemyno, kuomet ten gyvenome ledynmečiu, pusės duoda tą patį rezultatą. Tad, dar kartą atsiprašau Tvankstą, kad bendrose temose sėslų gyvenimą gyvenančius sodiečius, kurie ūkyje turi naminius gyvulius, paukščius, laukų arimus, namus, tvartus, klėtis, žydinčius sodus ir t. t., vadinsiu lietuviškos kilmės lotynišku žodžiu paganas.