Daiktai saugo ne tik medžiaginę, bet ir istorinę vertę. Jų kilmę, laikmečio ženklus ir kultūrinę atmintį atpažinti, suprasti ir įvertinti galima išmokti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete. Būtent šio įgūdžio galima išmokti VU studijuojant archeologiją. Dominykas Šaudys, Archeologijos programos alumnas, šiandien ieškantis Lietuvai svarbių meno ir kultūros vertybių ir besirūpinantis jų grąžinimu į Lietuvą, pasidalijo, kokią vertę jam suteikė studijos VU Istorijos fakultete ir kokiems žmonėms jos galėtų tikti.
Lietuvai svarbių vertybių paieška
Visada turėjęs ypatingą santykį su istorija, D. Šaudys nuo mažens jautė norą ieškoti ir pažinti praeitį. Lietuviškų meno vertybių ieškotojui nėra įdomesnio ir daugiau džiaugsmo suteikiančio jausmo nei atrasti ką nors naujo ir prasmingo. Būtent šis smalsumas ir noras prisiliesti prie istorijos lėmė archeologijos studijų pasirinkimą ir dabartinį jo profesinį kelią.
VU Istorijos fakulteto alumno kelias iki dabartinės veiklos buvo gana įvairus. Po studijų D. Šaudys išbandė daug skirtingų veiklų ir sričių, kurios leido sukaupti įvairios patirties, geriau suprasti save. Vis dėlto ilgainiui jis suprato, kad labiausiai jį traukia istorija, kultūros paveldas ir galimybė prisidėti prie Lietuvai svarbių vertybių išsaugojimo. Taip jis natūraliai atėjo į sritį, kurioje šiandien mato didžiausią prasmę – lituanistinių meno ir kultūros vertybių paiešką bei jų grąžinimą į Lietuvą.
Didžiausiais savo atradimu D. Šaudys laiko lietuvių profesionaliosios dailės pradininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745-1807) dekoruotus baldus, kurie Lietuvos dailės istoriją papildė naujais faktais apie šį menininką. Tai buvo ir vienas sudėtingiausių įsigijimų per visą jo praktiką – dėl ilgai trukusių derybų bei sudėtingų logistikos sprendimų, reikalingų šias vertybes saugiai pargabenti į Lietuvą.
Ne mažiau svarbūs buvo ir Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852-1938) fotografijų albumai, perrašę Lietuvos fotografijos istoriją. Šį atradimą lydėjo ne viena paroda, o vienam iš tokių albumų jau šį rudenį bus skirta atskira knyga.
Ypatingo visuomenės dėmesio sulaukė ir Vincento Slendzinskio (1838-1909) „Vaidilutė“. Meno vertybių ieškotojas tai įvardija kaip vieną sėkmingiausių atradimų. Daugiau nei pusantro šimtmečio privačiose kolekcijose slėptas paveikslas pirmą kartą sugrįžo Lietuvos visuomenei, praturtindamas XIX a. lietuvių dailės paveldą vienu reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių.
„Vis dėlto tai tik nedidelė dalis vertybių, kurias per pastaruosius metus pavyko sugrąžinti į Lietuvą. Verta paminėti ir gausų Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kūrybinį palikimą, taip pat reikšmingus XX a. Lietuvos tapybos klasikų darbus. Manau, kad kiekviena į Lietuvą sugrįžusi vertybė tampa reikšmingu indėliu į mūsų kultūrinės atminties išsaugojimą ir gilesnį šalies istorijos pažinimą“, – pažymi meno kolekcionierius.
Paklaustas, ar studijos padeda meno vertybių paieškoje, meno kolekcionierius vienareikšmiškai atsako – taip: „Studijos Istorijos fakultete tikrai praverčia mano dabartinėje veikloje. Jos suteikė ne tik istorinių žinių, bet ir platesnį požiūrį į kultūros paveldą, ugdė gebėjimą analizuoti, ieškoti informacijos bei suprasti istorinio objekto vertę ir kontekstą. Manau, kad archeologijos studijos taip pat ugdo kantrybę, pastabumą ir smalsumą – savybes, kurios labai svarbios ir mano dabartiniame darbe. Daugeliu atvejų šiandien vis dar vadovaujuosi tuo pačiu noru atrasti ir suprasti daugiau, kuris lydėjo ir studijų metais.“
Kadangi mokykloje labai domėjosi archeologija ir kultūriniu paveldu, archeologijos studijos D. Šaudžiui atrodė natūralus pasirinkimas: „VU Istorijos fakultetas tuo metu man pasirodė geriausia vieta gilinti šias žinias. Studijų metai buvo labai įdomūs. Labiausiai įsiminė praktikos ir darbas su realiais archeologiniais radiniais – tai suteikė galimybę istoriją pažinti ne tik teoriškai, bet ir per tiesioginį santykį su praeities objektais. Taip pat labai vertinu žmones, kuriuos sutikau fakultete – tiek dėstytojus, tiek bendramokslius. Manau, kad būtent ten dar labiau sustiprėjo supratimas, jog kultūros paveldas yra gyva mūsų tapatybės dalis“, – dalijasi meno vertybių kolekcionierius.
Lietuviškų meno vertybių ieškotojas mano, kad istorijos ar archeologijos studijas baigę žmonės dažnai turi stiprų vertės pojūtį. Ne vien finansinės, bet, pirmiausia, kultūrinės, istorinės ir išliekamosios vertės supratimą. Šios studijos išmoko matyti objektą platesniame kontekste: suprasti jo kilmę, laikmetį, paskirtį ir istoriją.
„Meno pasaulyje tai labai svarbu, nes meno kūrinio vertę dažnai lemia ne tik estetika ar autoriaus vardas, bet ir istorinis kontekstas, kūrinio kelias per laiką, jo ryšys su tam tikru laikotarpiu ar net valstybe. Kartais pasakojimas apie objektą gali būti ne mažiau svarbus nei pats objektas. Manau, kad būtent istorijos ir archeologijos studijos padeda į meno kūrinius žiūrėti giliau – kaip į kultūros ir istorijos liudininkus“, – sako VU Istorijos fakulteto alumnas.
Paklaustas, kam rekomenduotų istorijos ar archeologijos studijas, D. Šaudys dalijasi, kad labiausiai jos tinka smalsiems žmonėms, kuriems įdomūs ne tik faktai ar datos, bet ir platesnis pasaulio bei visuomenės supratimas. Tai studijos žmonėms, kuriuos traukia ieškojimas, analizė ir gebėjimas matyti ryšius tarp praeities ir dabarties.
„Archeologija ypač tinka tiems, kurie turi kantrybės, pastabumo ir mėgsta atradimo jausmą, nes kartais net mažiausias radinys gali papasakoti labai didelę istoriją. Man atrodo, kad šios studijos suteikia ne tik profesinių žinių, bet ir platesnį požiūrį į kultūrą, paveldą bei žmogaus santykį su istorija“, – teigia jis.
Žvelgdamas atgal, meno kolekcionierius supranta, kad studijos davė gerokai daugiau nei tik akademines žinias. Jos išmokė smalsumo, kantrybės, gebėjimo ieškoti ir matyti platesnį kontekstą – savybių, kurios jį lydi ir šiandieninėje veikloje. Nors studijų metais jis neįsivaizdavo, kad dirbs meno pasaulyje, dabar mato labai aiškų ryšį tarp archeologijos, istorijos ir to, kuo užsiima šiandien.
„Manau, kad istorija ir kultūros paveldas nėra vien praeitis – tai gyvas ryšys su mūsų tapatybe. Dabartinėje veikloje labiausiai vertinu galimybę prisiliesti prie išskirtinių objektų, atrasti jų istorijas ir prisidėti prie to, kad Lietuvai svarbios vertybės būtų išsaugotos ateities kartoms“, – sako D. Šaudys.
