Kiekvieną dieną iš Lietuvos kas nors išvyksta, kas nors į ją atvyksta. Nesudėtinga aritmetika – atimti iš išvykstančių atvykstančius. Ir matome – kasmet mūsų šalis sumažėja, o todėl emigracija tapo grėsmę Lietuvos ateičiai. Veikiausiai ji tęsis dar keletą ar net ir kelioliką metų, veikiausiai dar ne kartą TV ekrane matysime kažkieno apmokėtus vaizdus apie emigranto sėkmę, apie gerus atlyginimus Norvegijoje ar Airijoje. Kita vertus emigracijos neigiamas poveikis valstybės finansams, būsimų pensijų dydžiui vis geriau suprantamas ir dažniau svarstomas.Lietuvoje yra tiksliai suskaičiuoti ir sunumeruoti visi galvijai. Tačiau nesurinkta patikima informacija apie tai, kiek gyventojų išvyko į užsienį. Vieni politikai kalba apie 400 tūkstančių, kiti apie milijoną išvykusių.
Menkai domintis kiek tautiečių bando kurti gyvenimą užsienyje galime tik spėlioti kiek jų namuose paliko vaikų. Spėlioti sunku nes ši tema nesusilaukia nei žiniasklaidos, nei valstybinės statistikos dėmesio. Todėl belieka remtis šeimų konsultavimo patirtimi. Ji liudija, kad tėvai į užsienį be vaikų vyksta dėl įvairių priežasčių: vieni nori kuo greičiau ir daugiau užsidirbti ir grįžti, kiti nori, kad jų vaikas baigtų mokslą Lietuvoje, dar kiti bando iš pradžių įsitvirtinti svečioje šalyje patys, o tada tikisi pasiimti vaiką.
Jei tėvas ar motina su vaikais liko Lietuvoje, tada dažniau jo/jos ir vaikų išvykę grįžta aplankyti. Bet jei vaikus auga išsiskyrusioje šeimoje, tai jo ryšiai su išvykusiu tėvu, ypač jei jis sutiks naują meilę, moterį su kuria kurs bendrą ateitį sparčiai nutrūksta. Šis ryšys neretai ima trūkinėti net ir tada kai užsienyje gyvenantys tėvai bando jį palaikyti.
Vaikų reagavimas į tėvų išvykimą priklauso nuo įvairių aplinkybių: kokiam laikotarpiui jie lieka, kaip jie supranta tėvų išvykimą, su kuo jie pasilieka. Bet ir palankiausiu vaikui atveju, toks išsiskyrimas yra nemenka psichologinė problema.
Visi lengvai supranta, kad kūdikis negali būti ilgą laiką atskirtas nuo tėvų, vėliau jo ir tėvų ryšys sunkiai atkuriamas. Netapačiai, bet panašiai veiks ir vyresnio amžiaus vaikų, paauglių atskyrimas nuo tėvų. Patirdami bendravimo su jais trūkumą, vaikai praranda emocinius ryšius su giminaičiais, susikuria nepalankų šeimos santykių vaizdą. Jie pradeda manyti, kad šeimoje svarbiausia pinigai, jog jais turi būti matuojami tarpusavio santykiai. Žinoma, šeimos finansinė gerovė svarbu, tačiau jei ant vienos svarstyklių lėkštelės padėsime pinigus, ant kitos – bendravimą su vaikais, turėtų būti aišku, kurį lėkštelė laimingoje šeimoje persveria kitą. Ir tai galioja tiek vargingų, tiek pasiturinčių šeimų santykiams.
Mažesni vaikai su išsiskyrimu susitaiko lengviau, bet atkurti su jais prarastą ryšį sunkiau.
Kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau nutrūksta jo ir tėvų ryšys. Pavyzdžiui, jei 5 metų vaikas bus atiduotas globoti metams ar ilgesniam laikotarpiui – jo emocinis ryšys su tėvais sunyks ir vaiko grįžimas į šeimą prilygs jo įsūnijimui ar įdukrinimui.
Tarsi visiems žinoma tiesa – tėvai intensyviai bendrauja su vaikais vidutiniškai 16–18 metų, po to jų gyvenimas tampa vis labiau savarankiškas, todėl, nubraukdami metus ar dvejus, žinome, kokią dalis bendravimo prarasta ir kokią psichologinę žalą patirta. Atitinkamai galime ir turime kalbėti apie dėl emigracijos patiriama žalą jaunajai Lietuvos kartai ir kurti priemones, galinčias ją bent iš dalies sumažinti.
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras
Giliai pazvelgta. Teisingos mintys.
Viskas teisingai, gerb. Daktare! Tik va, bėda – mūsų valdžiažmogiams į tokią padėtį Lietuvoje nusispjauti, nes jie gyvena pagal principą “Po mūsų nors ir tvanas”.
Kiek gi gali Lietuvoje verkti vis kažkuom nepatenkinti tautiniai mąstytojai ir intelektualai? Visi žino, kad antras pasaulinis karas jau seniai baigėsi, Lietuvoje nepriklausomybė ir laisvė iškovota prieš 28 metus, tautiečiai gali važiuoti kur nori ir parvažiuoti ar neparvažiuoti kada nori,Punas su Rusija,kėsinesis nuo 2014 ateiti užgrobti Lietuvos, Lietuvos valdžios ir NATO yra sėkmingai atgrąsytas, JAV valdžia bus garantuotai Lietuvos bičiuliais tol,kol Lietuva atgrasinės Rusiją, Lietuvos valdžia atgrasinės Rusiją kol Rusija egzistuos šiame pasaulyje, Brazauskas numirė jo komunistai tarpusavyje susipliekė ir pakriko, nes Brazauskas nesugebėjo savo partijos perduoti savo anūkui, už tai V.Lansbergis dar gyvas ir savo beretinių partiją jis sėkmingai perleido savo anūkui ir t.t. ir t.t.Viskas brazauskinėje-lansberginėje Lietuvoje ir šiandien eina pagal patvirtintą tautinį planą, ir jau seniai atėjo laikas nusišluostyti ar nušluostyti, šiandienine Lietuva nepatenkintam ir kartas nuo karto paverkšlenančiam, tautiniam intelektualui pasirodančias ašaras.
“Prašalieti”, iš kur ir kur keliauji? Iš Kaliningrado srities į Kremlių? Tai ir keliauk greičiau iš Lietuvos nerašinėdamas čia nesąmonių! Keliauk, kol tavo šefas – kremlinis debiloidas dar nepakratė kojų. Paskubėk – gal dar spėsi pabučiuoti jam ranką…
“Antanai”, kadangi kartais komentaruose prisistatai kaip labai išsimokslinęs ir neeilinės erudicijos žmogus, daugiau mažiau komentare nusišnekančiam žmogeliui galėtum pacituoti jo nusišnekėjimus ir pasakyti jam,kaip yra iš tiesų. Aišku,”pasakyti savo tiesą” apie kalbamo dalyko esmę, o ne apie datos ar kitos kokios smulmenos netikslumą(ne visi mėgsta dėl kokios smulkmenos Google-intis) dėl ko faktas,įvykis ar esmė nesikeičia. Ir noriu kukliai priminti, kad šiandienos Lietuvoje visų be išimties tautiečių, nepriklausomai nuo jų norų,tikras ir vienintelis šefas randasi JAV, o truputį mažesni šefai randasi Briuselyje. Kremliuje Lietuvos šefas gyveno nuo 1940 iki 1991 metų, o anksčiau nuo 1795 iki 1917. Po 1991 metų buvęs Kremlinis Lietuvos šefas persikraustė į JAV. Visi lietuviai po 1991 metų gerai žino kur yra jų šefai, todėl ir važiuoja būriais pas “šefus”į JAV arba Vakarų Europą.
?????
Tai va, turim didelę bėdą. Mano Tauta serga, o “gydytojai ” užsiiminėja mažomis “intrigėlėmis”. JIems svarbiau , kas kam vaiką užtaisė, kas ševeliūra pakeitė . O šūdrams tas prie širdies.
Lietuva , kaip ta višta , lai kapstosi mėšlyne. Skauda.
Labai teisingos mintys. Reikia dažniau aptarti emigracijos daromą žalą.
Prašalaičio kokošnikų vadas paturėjo viziją, išsakytą kiekį likusių gyventojų ir dešimt metų kiekvieną savaitgalį ryte spausdindavo reklaminius emigracinius straipsnelius per delfi, lrytą, 15min. Kažką pasiekė. Daugiausia išvažiavo pažįstamų iš rusakalbių šeimų į vokiečių, britų, švedų kraštus. Tikriausiai Lietuvoje vos keturi nuošimčiai jų liko. Dabar jaučiama ir nemaža atvirkštinė kryptis, su uždirbtais pinigais, darbo patirtimi.
Mieste ir net kaime atsiranda žmonių iš viso vakarietiško pasaulio, italai jau ir kalbą greitai pramoko.
Teko kaime matyti įdomų atvejį, kai susitikę du vietiniai kaimo berniukai tarpusavyje kalbėjosi angliškai su britišku dialektu.
Ištikrūjų įdomus klausįmas kas užsakinėja televizijai tas emigrantų,, sėkmės istorijas”…teisybės dėliai sakyčiau kad paskutiniu metu parodoma šiek tiek ir realybės.