R. Valatka. Ledo karalienės

Taigi, jei niekas nepasikeis, po 45 metų Lietuvoje neliks nė 2 mln. gyventojų. Negana to, darbingo amžiaus žmonių skaičius, palyginti su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje taip pat bus mažiausias.

Europos Komisijos prognozės rėžia ausį. Lietuva nyksta. Kaip į šią informaciją reagavo Lietuva? Niekaip – tarsi tai būtų žinia apie cukrinių runkelių derliaus sumažėjimą 0,1 procento.

Vienintelis žmogus, reagavęs į žinią, gresiančią valstybės egzistencijai, buvo Švedijai priklausančio „Swedbank“ analitikas. Tačiau ir jo reakcija buvo labiau mokslinė: Nerijus Mačiulis suabejojo Europos Komisijos skaičiavimų tikslumu, nes Komisija rėmėsi skaičiais tų metų, kai iš Lietuvos emigravo daugiausia žmonių.

Žinia, kad per artimiausius 45 metus išnyks daugiau kaip trečdalis Lietuvos piliečių, nesujaudino valstybės ir Vyriausybės vadovų. Nei Prezidentė, nei premjeras apie tai nepasisakė. Į tai nesureagavo nė vienas Seimo narys.

Ar valdžios žmones nuramino „Swedbank“ analitiko samprotavimai, kad Europos Komisija apsiriko, todėl Lietuva per tą laiką susitrauks ne 38, o „tik“ kokiais 33 procentais? Jei taip, tai kokioje ledo karalienių šalyje mes gyvename?

Prieš ketverius metus vykęs gyventojų surašymas atskleidė, kad didžiausias iššūkis Lietuvai – mažas gimstamumas. Lietuva per dešimtmetį prarado 13 proc. gyventojų. Du trečdaliai netekčių – dėl emigracijos, trečdalis – dėl sumažėjusio gimstamumo. Per artimiausius 50 metų jau nebe emigracija, o mažas gimstamumo lygis ir ilgėjanti gyvenimo trukmė dramatiškai pakeis demografinį Lietuvos paveikslą, ekonominį potencialą ir visuomenės gerovę.

Tačiau gal mums tie 2060-ieji yra pernelyg toli, todėl nėra ko sukti galvos dėl to, kiek žmonių Lietuvoje gyvens po pusšimčio metų ir kaltinti valdžią, kad ji mieliau žaidžia politinį futbolo dėl kokio švietimo ir mokslo ministro, nei rūpinasi svarbiausiais valstybei iššūkiais?

Optimistus tenka nuliūdinti. Darbo ir socialinių tyrimų institutas skelbia, kad jau po šešerių metų šalyje gyvens tik 2,67 milijono, o per artimiausią dešimtmetį Lietuva praras 400 tūkst. darbingų žmonių. Ar įsivaizduojate „Sodros“ biudžetą 2025 metais? Kas į jį neš pinigus, jei iš darbo vietų bus pasitraukę tiek žmonių, kiek šiandien gyvena Kaune ir Panevėžyje kartu sudėjus?

Tas pats tyrimas skelbia, kad jau dabar ekonomiškai neaktyvių žmonių ir bedarbių skaičius siekia beveik 60 proc., o kai kuriuose rajonuose jis perlipo 75 proc. visų rajono gyventojų.

Tačiau ir tai dar nėra baisiausias skaičius. Per penkerius metus, vien tik nuo 2007 metų pradžios iki 2012-ųjų, vaikų Lietuvoje sumažėjo 100,3 tūkstančio. O mūsų mokytojai dar verkia, kad uždaromos mokyklos. O mūsų socialdemokratai įsitikinę, kad išsaugodami mokyklas ten, kur nebėra vaikų, jie daro gerą darbą. Vyriausybė ne gerą darbą daro, o Potiomkino kaimus stato.

Tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Kitaip sakant, 10 moterų per gyvenimą turėtų pagimdyti bent 21 vaiką. Paskutinį kartą Lietuvos moterys tokį planą įvykdė tik 1987 metais. Dabar 10 Lietuvos moterų pagimdo apie 15 vaikų. Tai reiškia, kad ar lietuviai emigruos, ar visi liksime savo šalyje, vis tiek Lietuva vieną dieną išmirs – visa iki vieno. Nes štai jau 23 metus žmonių laidotuvių pas mus kasmet įvyksta smarkiai daugiau nei krikštynų.

Prarastų gyventojų skaičius – kaip kare. Kodėl tada Europos Komisijos paskelbta kraupi demografinė ir ekonominė prognozė nesulaukė net formalios politikų reakcijos? Mūsų karo vadai su Gynimo taryba priešaky į Lietuvą žiūri pro rožinius akinius. Pro juos karas atrodo kaip Holivudo filmas – su laiminga pabaiga.